Tėvystės evoliucija: nuo absoliučios valdžios iki... susinaikinimo?

Šią mintį yra išreiškęs pasaulyje garsus seksologas, sociologas, istorikas, antropologas bei filosofas Igoris Konas (1928-2011). Tėvystės evoliucijos apžvalgoje, pavadintoje "Tėvystė kaip vyriškosios tapatybės komponentas", jis dalijasi aktualiomis įžvalgomis, su kuriomis pravartu susipažinti ir mūsų skaitytojams.

Tėvystė - vyriškumo dalis

Žvelgiant istoriškai, tėvystė, t. y. vaikų turėjimas, visada buvo laikomas vyriškumo identifikatoriumi. Daugelyje tradicinių kultūrų "tikras vyras" privalėjo turėti šeimą, ją maitinti ir ginti. Viengungis paprastai nebuvo laikomas visaverčiu vyru (išskyrus dvasininkus).

[CITATA]

Įvairios visuomenės diferencijavo tėvo pareigas. Kitaip nei motina, kuriai brangūs visi jos vaikai, vyriškoji kultūra dažnai skirdavo teisėtai gimusius vaikus ir pavainikius. Daugelyje visuomenių jiems būdavo suteikiama skirtinga vertė ir jų atžvilgiu nustatomos nevienodos pareigos. Be to, privilegijuota padėtis buvo teikiama sūnums, pirmagimiams, kurie turėdavo ne tik tęsti giminę, bet ir paveldėti vardą, statusą ir tėvo turtą. Būtent todėl su vyresniaisiais sūnumis tėvams kildavo konfliktų, o daugelio tautų folkloras akivaizdžiai palankesnis jaunėliams, kurie patys turėdavo prasiskinti kelią į gyvenimą; jiems būdavo priskiriamos tokios savybės, kaip protas ir gudrumas.

Vyriškos funkcijos

Nors tradicinis tėvo vaidmuo reiškė vaikų apsaugą bei materialinį aprūpinimą, tėvams niekur nebuvo užkraunama palikuonių tiesioginės priežiūros bei auklėjimo pareiga. Kad ir kaip varijuotų individualios tėvystės praktikos, šios funkcijos buvo laikomos moteriškomis, nebūdingos ir nereikalingos vyrams (nors tai ir prieštarauja psichologiniams bei antropologiniams duomenims). Pavyzdžiui, Kaukazo tautose netgi griežtai drausta vyrui reikšti švelnumą vaikams - tiek žodinį, tiek emocinį.

Įsivaizdavimas, kad vyras "iš prigimties" negali pasirūpinti palikuonimis, yra susijęs su tradicija atiduoti berniukus auklėti svetimai šeimai.

Viduramžių Europoje aristokratų šeimos dažniau atiduodavo atžalas aukštesnio socialinio sluoksnio šeimoms: čia berniukai iš pradžių tarnaudavo kaip pažai, vėliau - kaip ginklanešiai. Žemesnio sluoksnio vaikai buvo auklėjami svetimose šeimose kaip pameistriai. Atskirai nuo tėvų vaikus užaugindavo ir vienuolynai, uždaros mokyklos.

Vienas iš britų istorijos tyrinėtojų Lorensas Stounas (Lorens Stone) rašė, kad 16-17 amžių Anglijoje be tėvų šeimoje užaugo du trečdaliai berniukų ir trys ketvirtadaliai mergaičių.

Vaikai būdavo atiduodami ir sulaukę dvejų trejų metų, ir septynerių, ir dešimties. Pabrėžtina, kad šis faktas neįpareigojo abiejų šeimų bičiuliautis tarpusavyje.

Tėvystės archetipas - valdžia

Labiausiai paplitęs tarpkultūrinis tėvystės archetipas - nesamas tėvas.

Mitologinėje sąmonėje tėvas pirmiausiai yra valdžios personifikacija, protėvis ir aukščiausias dvasios autoritetas. Šis vaizdinys įsitvirtinęs masinėje sąmonėje. Priklausomai nuo vienos ar kitos visuomenės ypatumų, normatyvinį tėvo vaizdinį sudaro keletas įsikūnijimų: 1) valdžios personifikacija, 2) maitintojas, 3) didysis drausmintojas, 4) pavyzdys sūnui (kartais tiesioginis jo mokytojas karo ar visuomeninėje-darbinėje veikloje).

Būtent pagal tokius kriterijus visuomenė vertino tėvystės sėkmės laipsnį. Jais būdavo paremtas ir tėvo orumas. Fizinis tėvo nebuvimas šeimoje buvo ir savotiška priemonė sukurti socialinę distanciją tarp tėvo ir vaikų.

Mažiau valdžios, daugiau pareigų

Naujaisiais amžiais tėvo vaidmens turinys ėmė keistis. Absoliutus monarchas, kuris gali bausti ar pasigailėti, užleido vietą "maitintojui". Jis turėjo mažiau valdžios ir daugiau pareigų.

PRIEŽASTYS. Antropologas bei filosofas Igoris Konas apžvelgė istorines priežastis, lėmusias tėvo autoriteto susilpnėjimą.

Atitinkamai keitėsi ir tėvystės stilius. Viduramžių tekstai mums liudija išskirtinai tėvo valdžios funkcijas, kurių namiškiai privalo paisyti besąlygiškai, tuo tarpu pačiam tėvui mažai kas priskiriama. O štai 17-18 amžiais smarkiai padaugėja pamokymų bei instrukcijų tėvams, kaip jie turėtų auklėti savo vaikus.

Kaip dirba tėvas, vaikai nebematė, o vidinių šeimos pareigų jis turėjo mažiau nei motina. Tai paveikė ir sprendimų priėmimo šeimoje mechanizmą. Ankšta namų buitis nenumatė tėvui specialaus pjedestalo. Kadangi "nematomas gimdytojas" tapo vis labiau prieinamas, jis dažniau sulaukė ir kritikos. Jo autoritetas, grįstas nešeiminiais faktoriais, palaipsniui sumenko.

Vyriškos valdžios susilpnėjimas ar visiškas praradimas palaipsniui įsitvirtino kaip "tėvo nekompetencijos" stereotipas. Tėvas imamas vertinti pagal tradicinius motinos kriterijus - pagal pasiekimus toje veikloje, kuria jis anksčiau neužsiimdavo ir kuriai jo niekas neruošė.

Esminę ir nevienareikšmišką įtaką tėvystės institucijai ir jos praktikoms padarė nešeiminių socializacijos faktorių (mokykla, bendraamžių draugija, internetas) skaičiaus ir jėgos padidėjimas, taip pat tiesioginis valstybės kišimasis į šeimos gyvenimą.

Vidinis vyro konfliktas

Šiuolaikiniams vyrams emociniai-psichologiniai tėvystės aspektai yra daug svarbesni nei buvo praeityje. Empiriniai tėvystės praktikų tyrimai rodo, jog per paskutinį trečdalį 20-ojo amžiaus metų tėvai kur kas labiau įsitraukė į tiesioginę vaikų priežiūrą, bendravimą, žaidimą su jais, jie tapo kur kas artimesni vaikams ir jautėsi už juos daug labiau atsakingi.

Jauniems ir išsilavinusiems amerikiečių tėvams šeima šiandien yra psichologiškai svarbesnė už darbą, ji užima pagrindinę vietą jų gyvenime ir labiausiai lemia jų emocinę gerovę.

Tačiau ir socialinis apibrėžimas, ir subjektyvus tėvystės išgyvenimas lieka prieštaringi. Daugeliui vyrų tėvystė - tam tikras susitarimų paketas, reiškiantis emocinį artumą, socialinę apsaugą ir materialinį aprūpinimą. Tačiau emocinio artumo su vaikais poreikis dažnai sukelia vidinį konfliktą - dėl rūpesčių, susijusių su materialiniu šeimos aprūpinimu.

Pažeidžiami psichologiškai

Daugelis tėvų nori su savo vaikais praleisti daugiau laiko, nei tai būdavo jų vaikystės metais, tačiau mažai kam pavyksta dalyvauti kasdieniame savo vaikų gyvenime.Emocinis tėvo ir vaikų artumas lieka tik simbolinis, o jų realius santykius dažniausiai sukuria motinos tarpininkavimas.

Tėviško rūpesčio augimą makrosocialiniu lygiu ištirpdo tai, kad vis daugiau vyrų negyvena su savo vaikais. Po skyrybų dauguma jų lieka su motinomis arba tiesiog auga su vienišomis motinomis. Rezultatas - makrosocialiniu lygiu betėvystė ne mažėja, bet auga. Kenčia dėl to ne tik vaikai, bet ir moterys, ir patys vyrai.

Kitaip tariant, naujas tėvystės stilius, kuris reiškia subtilesnę dvasinę organizaciją, daro vyrą psichologiškai labiau pažeidžiamą.

Reprodukcijai nebereikalingi

Moterų kontracepcija joms suteikė naujų galimybių: šiandien jos gali priimti svarbiausius reproduktyvinius sprendimus be savo partnerio sutikimo ir netgi be jo žinios.

Iš to gimsta daugybė moralinių bei juridinių klausimų, susijusių su tėvyste. Tai dar vienas tėvystės neapibrėžtumo šaltinis. Tai reiškia, kad vaikus ne tik sunku išlaikyti, bet ir lengva prarasti, be to, jie gali pasirodyti esą ne tavo. Biologinis tėvas, įtėvis, patėvis, išsiskyręs tėvas, vienišas tėvas, - kiekviena iš šių kategorijų turi savo socialinių bei psichologinių problemų...

Kaip išgyvenami šie statusai ir kaip jie integruojasi į vyriškąjį tapatumą?

Unikalų tyrimą yra atlikę Harvardo universiteto mokslininkai. Nuo 1930 iki 1980 m. buvo stebimos keturios berniukų kartos iš tos pačios šeimos. Tyrimo rezultatai parodė, kad individualus tėvystės stilius labai priklauso nuo buvusios vyro patirties - nuo to, koks buvo tėvo tėvas. Šis patyrimas perduodamas iš kartos į kartą. Tėvystės patirtis kopijuojama arba kritiškai vertinama ir koreguojama.

Tyrimas parodė, kad atsakinga tėvystė ypač palanki tiek sūnums, tiek tėvams.

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ

Politiniu rakursu

Tėvystė seniau būdavo traktuojama kaip valdžios vertikalė, kurios viršūnėje - Dangiškasis Tėvas. Bet kokia aukščiau esanti valdžia - tai simbolinė tėvystė, kuri išlaiko, kontroliuoja, drausmina ir nukreipia tiesos keliu. Demokratinių šalių piliečiai politine prasme yra našlaičiai. Jie nelaiko savo valdovų tėvais ir yra pasirengę, kad ir kaip tai būtų sunku, imtis atsakomybės už savo gyvenimą patys. Rusai pratę (nesąmoningai) personifikuoti valstybinę valdžią kaip tėvystę: "caras batiuška", "tautų tėvas", "vadas ir mokytojas" etc. Kad pagaliau suaugtų, jiems reikia tapti našlaičiais ir suprasti, kad "valstybė negimdo, nemaitina ir neugdo savo pavaldinių, o tik kontroliuoja jų elgesį, ir ne tiek dėl jų interesų, kiek gindama viešpataujančios klasės interesus. Tėvo kaip Vado ir Mokytojo poreikis - socialinės-politinės nebrandos požymis.
Atsakinga tėvystė - tai potencialiai antitotalitarinė strategija.