Tėvų pareigų išlaikyti savo pilnamečius vaikus

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) yra numatyti du tokie atvejai:

1)    kai pilnametis vaikas yra nedarbingas dėl turimo neįgalumo, jeigu neįgalumas vaikui buvo nustatytas dar būnant nepilnamečiu. Pavyzdžiui, jeigu vaikas yra gimęs fiziškai ar psichiškai neįgalus, ar neįgaliu tapo vaikystėje dėl persirgtos ligos ir kt.

Tokia tėvų pareiga įstatyme yra įtvirtinta dėl to, kad neįgalūs asmenys, net ir sulaukę pilnametystės, negali visiškai savimi pasirūpinti, jiems yra sunkiau susirasti darbą, kitą pajamų šaltinį ir taip pasirūpinti savo materialine gerove. Todėl siekiant užtikrinti neįgalių asmenų interesus bei visiškos jų išlaikymo naštos neperkelti ant valstybės pečių, tėvai turi pareigą teikti materialinį išlaikymą ir pilnametystės sulaukusiems neįgaliems vaikams.

2)        kai pilnamečiui vaikui, kuris yra ne vyresnis negu 24 metų, yra reikalinga materialinė parama dėl to, kad jis studijuoja pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą.

Pastaroji tėvų pareiga įstatyme yra įtvirtinta dėl to, kad besimokantys pilnamečiai asmenys dažniausiai negali pakankamai užsidirbti pragyvenimui, kartu neprarasdami galimybių toliau mokytis, įgyti geresnį išsilavinimą ar darbą.

Atkreiptinas dėmesys, kad yra diferencijuojama padėtis tų pilnamečių vaikų, kurie dar mokosi vidurinėje mokykloje ir tų, kurie jau mokosi aukštojoje mokykloje. Tol, kol pilnametis vaikas mokosi vidurinėje mokykloje, tėvai turi pareigą ir toliau materialiai išlaikyti vaiką tol, kol baigsis laikas, per kurį moksleivis gali įgyti vidurinį išsilavinimą, taip pat tokį vidurinį išsilavinimą, kuris gali būti įgyjamas kartu su profesiniu.

Tuo tarpu tėvų pareiga išlaikyti savo pilnamečius vaikus, studijuojančius aukštojoje mokykloje, yra pakankamai ribota, kadangi šiuo atveju teisiniai santykiai atsiranda jau tarp aukštosios mokyklos studento, turinčio vidurinį išsilavinimą ir jo vieno iš tėvų ar abiejų tėvų. Todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuoti dviejų grupių kriterijai, kurios būtina kiekvieną kartą įvertinti, sprendžiant dėl išlaikymo priteisimo aukštojoje mokykloje besimokančiam pilnametystės sulaukusiam vaikui.

Pirmoji grupė kriterijų yra susijusi su aukštojoje mokykloje besimokančiu pilnamečiu vaiku:

1)   sunki pilnamečio vaiko turtinė padėtis;

2)   pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokymuisi reikalingomis lėšomis;

3)   sąžiningas pareigos mokytis vykdymas.

Visi šie kriterijai yra privalomai vertinami, sprendžiant dėl išlaikymo priteisimo pilnamečiam vaikui. Teismas pirmiausia turi nustatyti pilnamečio vaiko turtinę padėtį – jo turimą turtą, visų rūšių gaunamas pajamas (darbo užmokestį, pašalpas, autorinį atlyginimą, stipendiją ir kt.).

Teismas taip pat turi įvertinti ne tik realiai gaunamas pilnamečio pajamas, bet ir protingų galimybių jas gauti išnaudojimą, t.y. teismas turi pareigą atsižvelgti ir į tai, ar buvo ieškota kitų galimybių gauti lėšų studijoms, pavyzdžiui, ar kreiptasi dėl paskolos gavimo, kadangi viena iš galimybių aukštosios mokyklos dieninio skyriaus studentui gauti lėšų mokymuisi –  valstybės remiamos paskolos, kurios teikiamos tiek studijų kainai sumokėti, tiek gyvenimo išlaidoms  (Mokslo ir studijų įstatymo 81 straipsnis). Tai, jog pilnametis vaikas abejoja savo galimybėmis grąžinti paskolą, pavyzdžiui, jeigu jam nepavyktų gauti darbo po studijų baigimo, negali būti priežastimi perkelti išlaikymo naštą vienam iš tėvų ar tėvams, kadangi studijų paskolos grąžinimo sąlygos yra gana lanksčios, o terminai ilgi.

Svarbu ir tai, kad sprendžiant dėl išlaikymo priteisimo besimokančiam pilnamečiui vaikui yra taikytinas sąžiningo ir pažangaus mokymosi kriterijus, t.y. aukštojoje mokykloje studijuojantis pilnametis vaikas turi dėti maksimalias pastangas gerai mokytis ir siekti kuo aukštesnių mokymosi rezultatų. Priešingu atveju išlaikymo priteisimas pilnamečiui vaikui reikštų piktnaudžiavimą šeimos teisėmis, t.y. būtų nesąžininga, jeigu pilnamečiui vaikui būtų priteisiamas išlaikymas, kad jis galėtų įgyti išsilavinimą, tačiau pats vaikas nedėtų jokių pastangų gerai mokytis.

Antroji kriterijų grupė yra susijusi su tėvų galimybėmis teikti paramą pilnamečiui vaikui:

1)   tėvai turi turėti realių galimybių teikti išlaikymą pilnamečiam vaikui;

2)   negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties;

3)   išlaikymo priteisimas turi nedaryti esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims;

4)   priteistą paramą turi būti įmanoma įvykdyti;

5)   patiems tėvams turi būti nereikalinga parama, globa ir pan.

Visi šie antrajai grupei priskiriami kriterijai taip pat yra privalomai vertinami, sprendžiant dėl išlaikymo priteisimo pilnamečiam vaikui.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog aukščiau nurodytų abiejų kriterijų grupės yra vertinamos atskirai, t.y. pirmiausia nustatoma, ar išlaikymo prašančiam pilnamečiam besimokančiam asmeniui išlaikymas yra būtinas, tuomet yra įvertinamos realios tėvų galimybės tokį išlaikymą teikti. Būtina pažymėti, kad teismų praktikoje yra siekiama užtikrinti šių išlaikymo priteisimo sąlygų pusiausvyrą – net ir nustačius esant pirmosios grupės sąlygą – išlaikymo pilnamečiui vaikui teikimo poreikį, išlaikymas negali būti priteisiamas nesant antrosios sąlygos – realių tėvų galimybių teikti išlaikymą pilnamečiam vaikui.

Taigi, jeigu yra nustatoma, kad pilnametis vaikas mokosi aukštojoje mokykloje, yra ne vyresnis nei 24 metų ir jam yra reikalinga materialinė parama, kurią teikti tėvai turi galimybę, yra galima kreiptis į teismą ir reikalauti priteisti išlaikymą pilnamečiam vaikui. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad pareikšti ieškinį teisme dėl išlaikymo pilnamečiui vaikui priteisimo vieno (ar abiejų) tėvų atžvilgiu turi pats pilnametis vaikas, o ne vienas iš jo tėvų, ar globėjų, su kuriuo, pavyzdžiui, vaikas gyveno iki sulaukiant pilnametystės. Taip yra todėl, nes pagal teisės aktus asmuo, sulaukęs pilnametystės, yra laikomas įgijusiu visišką civilinį procesinį veiksnumą, tad savo teises pilnametis asmuo teisme gali ginti pats, žinoma, jis gali būti atstovaujamas ir advokato.