Tarp politinio elito ir piliečių tvyro neperžengiama nepasitikėjimo praraja

Prisiminkime, kad tuomet už tokią Lietuvą pasisakė daugiau kaip 90 proc. visų dalyvavusiųjų, kurių buvo daugiau kaip du milijonai, plebiscite. Svarbu pastebėti, kad tai nebuvo referendumas, plebiscito rezultatai neturėjo jokių teisinių pasekmių, tačiau jie reiškė Tautos valią, jos ryžtą gyventi kitaip. Taip parodytas nusiteikimas greitai davė vaisių: jau vasario 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybę pripažino pirmoji užsienio valstybė – Islandija.

Kaip vertintume anuometinius politikus, tačiau jie pasižymėjo vienu bruožu – drįso pasitikėti tauta. Konstitucijos teiginys, kad suverenitetas priklauso Tautai, jiems nebuvo tuščias teiginys. Jaunos valstybės vadovai žinojo, kad piliečiai pasirinks teisingai, kad šis sprendimas bus geriausias, kad jis bus naudingas valstybės raidai.

Nūdien regime priešingą vaizdą. Kai kurių politikų lūpose žodis „tauta“ skamba pašaipiai, didžioji dauguma jo apskritai vengia, o paskutiniu metu darosi įprasta ochlokratijos sąvoka laikyti tautos ir piliečių sinonimu.

Negana to, kaip rodo pirmadienio cirkas Vyriausiojoje rinkimų komisijoje piliečių iniciatyva paprasčiausiai ignoruojama. Galutinis blokas piliečių valiai bus uždėtas Seime Jungtinės konservatorių – socialdemokratų – liberalų frakcijos pastangomis.

Tad kodėl vertėtų prisiminti aną vasario 9-ąją? Ar tam, kad sužadintume nostalgiją, gėrėdamiesi kokie vieningi, gražūs ir dvasingi tuomet buvome? Ką mums dar gali byloti šis Lietuvos istorijos puslapis?

Visų pirma, turime pripažinti, kad tuometinės Lietuvos politiniai lyderiai, nepaisant jau tada pastebimo susiskaldymo ir tarpusavio priešiškumo, buvo drąsūs žmonės. Nors krašte stovėjo okupacinė kariuomenė, valstybė buvo po sausio 13-osios šoko, patyrusi ekoniminę blokadą, šalyje vos veikė valstybei būdingos institucijos, tačiau jie ryžosi sušaukti šį plebiscitą.

Tuo tarpu nūdien tarp politinio elito ir piliečių tvyro atrodo neperžengiama nepasitikėjimo praraja. Piliečiai į politikus žvelgia kaip į kunigaikštukus ir mafukus, o politikai į piliečius kaip į nemokančią rinktis tamsią liaudį.

Jei politikai pasitikėtų piliečiais valstybei svarbius klausimus pavestų spręsti ne Konstitucinio Teismo klubui, bet jų nuomonės pasiteirautų referendumuose. Juk taip jie ramiai pasielgė anais sunkiais devyniasdešimtaisiais.

Tai, ką matome savo šalyje, yra visiška anos epochos priešingybė. Ne veltui sociologijos klasikas Maxas Weberis teigė, kad politika yra legalizuotas jėgos panaudojimo monopolis. Būtent šitaip politiką supranta Lietuvos valdantis elitas, kuris, nors tokia situacija yra akivaizdžiai ydinga, visai nesiruošia taisyti šio absurdo. Konstitucijos pataisų referendumo iniciatyvos žlugdimas yra tiesioginis įrodymas, kad dalintis galia politinis elitas nėra nusiteikęs.

Alexis de Tocqueville XIX a. aprašydamas anuometę JAV teigė, jog individų politinis „išlaisvinimas“ neatnešė norimų rezultatų, nes žmonės liberalioje valstybėje pamažu tampa „užsidarę savo kiaute“, „trokšta prasimanyti lėkštų malonumų“, „gyvena tik savyje ir sau, ir nors turi šeimą, bet jau, galima sakyti, nebeturi tėvynės“. Pagaliau virš šių žmonių iškyla „beribė globėjiška valdžia“, kuri yra tėviška, tačiau jos tikrasis uždavinys „amžinai įkalinti juos vaikystėje“.

Tai tikslus dabartinės Lietuvos situacijos atvaizdavimas. Suklastota politinės galios tėvystė, kuri gviešiasi mūsų laisvės. Tačiau niekam nevalia pamiršti, kad jau pasirinkome, tuomet kai prieš du dešimtmečius demokratijai tarėmė „taip“.