Su liaudies daina - prieš beisbolo lazdą

Pasikalbėti apie Lietuvą ir lietuvybę su Vilniaus dailės akademijos bakalauro studijų dekanu, žinomu dailininku Česlovu Lukensku panūdau po itin iškalbingo jo drauge su studentais sukurto performanso „Atsisveikinimas su baltais“, kurio metu, etnokultūrininkams idiliškai žiedžiant puodus ir tautine simbolika dabintus keramikos dirbinius, ūmai įsiveržusi šutvė treninguotų jaunuolių ima juos be gailesčio į šipulius daužyti beisbolo lazdomis... Tačiau svarbiausia - barbarams niokojant kultūrines vertybes - lietuvių liaudies daina nenutyla, eina vis darnyn, garsyn, o iš meno kūrinių duženų ir vėl kantriai, ramiai sudėliojami nacionalinę kultūrą simbolizuojantys ženklai.

Ar toks kovos būdas pasiteisina ir gyvenime? - šiandien klausiame menininko. - Ar vien kantrybės ir vidinės ramybės pakanka tautai, kad ji išliktų?

- Kaip vertintumėte šiandienę Lietuvą nacionalinės savivokos aspektu? Ar nebaugina mintis, kad pernelyg išsitautinus, išsivietinus ir suglobalėjus gali prasidėti ir negrįžtami tautos irimo procesai?

- Mūsų performansas „Atsisveikinimas su baltais“ - tai bandymas įspėti žmones, kad šiandien globalios barbarybės akivaizdoje taip pat ir mūsų tapatybė nėra saugi. Kad privalome atkreipti dėmesį į pažeidžiamiausius jos taškus, taip pat - absorbuoti pasaulinę kultūrą, iš jos išsirinkdami ir į savo nacionalinės tapatybės rinkinuką priimdami pačius pozityviausius, bet būtent globaliosios kultūros elementus. To reikia, kad mūsų nacionalinės kultūros apraiškos, kurios mums brangios iki sielos gelmių, įgautų visuotinai, už mūsų Tautos ir kultūros ribų suprantamą raišką.

Nemanau, kad atsiriboti nuo kitų kultūrų, bijant, kad jos mums nepadarytų neigiamos įtakos, - išmintinga. Juk tamsus, nuo kitų kultūrų atsiribojęs, neperskaitomas pasauliui, pilnas fobijų ir prietarų žmogus, manau, apskritai neatstovauja jokiai tautai, tėra tamsus, iki tautinės savivokos lygmens nepribrendęs, vien egoistiniais poreikiais begyvenąs individas.

Na, o kalbant apie nacionalinę savivoką - pastaruoju laiku aš kaip tik imu pastebėti daugiau viltingų ženklų. Gal mus it šaltas dušas budrinančiai veikia realios grėsmės debesys, slenkantys iš Rusijos, tačiau pastebiu, kad vėl po truputėlį prisimename, jog esame vienos valstybės ir tautos atstovai, vienos visuomenės nariai, turintys bendrų siekių ir bendrų rūpesčių, kad jokių savųjų apskritai neturėsime, jei patys vieni kitiems nebūsime savi. Atsiranda labai svarbių, išties konstruktyvių diskusijų radijo laidose, rašytinėje žurnalistikoje. Vis tvirtesnį stuburą įgyja jaunoji karta, kuriai Lietuvos ateitis - ne vis vien.

Kultūros tęstinumas kiekvienos kartos žmones įpareigoja trims misijoms - kultūrą perimti iš savo tėvų kartos, ją išsaugoti ir išplėtoti. Juk jei kultūrą tik perimsime ir saugosime, neplėtodami jos, neieškodami jai naujų raiškos formų, pasiliksime sentimentų zonoje ir vietoj funkcionuojančios, besivystančios kultūros teturėsime muziejų. Todėl jaunosios kartos balsas čia labai svarbus. Jaunimas labai natūraliai atmeta apmirusias, išsisėmusias, paveikumo netekusias kultūros raiškos formas, jas keisdamas savomis, labiau atitinkančiomis laiko dvasią ir savo pačių vidų. Tai ir yra amžinas kultūrinės dirvos purenimas, sėja ir viltis, kad naujasis derlius duos pakankamai sėklų ateičiai.

- Tuomet viskas kaip ir paprasta bei aišku - bereikia tęsti dar Žemaitės pradėtą švietimo darbą ir laukti, kol susivokusieji, iki nacionalinės savimonės lygmens subrendę žmonės Lietuvoje taps dauguma?

- Taip, tačiau šiandien sparčiau į priekį žengti mums kliudo ne tiek vidinė tamsa ir beraštiškumas, kiek apsimetinėjimas prieš kitus ir net prieš save pačius, kad esame tokie, kokie nesame ir nė nesirengiame būti. Dabar kuriami, aktyviai svarstomi, reformuojami įvairūs socialiniai, kultūriniai, švietimo sistemos modeliai... Nieko nesakau - pastebiu daug išmintingų sprendimų, racionalių ir pozityvių reiškinių, tačiau visi jie, be išimties visos mūsų valstybės veiklos sritys yra taip smarkiai apaugusios įvairiomis fikcijomis ir imitacijomis, kad per jų širmą išties neįmanoma pamatyti ir įvertinti tikrosios savo padėties.

Gaila, kad Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pradžioje mums nepakako nei finansinių, nei žmogiškųjų resursų, nei pilietinės valios peratestuoti ir perinventorizuoti visą ugdymo sistemą, pradedant nuo vadybos ir baigiant profesiniu pedagogų parengimu. Niekas nesiėmė šio didžiulio darbo, nes visi slapčia tikėjosi, kad švietimo sistemos bėdos savaime išsifermentuos. Tačiau nutiko priešingai - daugelis sovietinio veiklos modelio mechanizmų tiesiog nusikratė sovietinės atributikos, prisitaikė prie naujo „formato“ ir įgijo naujoviškų veiklos imitacijos bruožų. Tokiu būdu švietimo sistemoje (kaip ir kitose valstybės veiklos sferose) atsirado nepatikimų, abejotinos moralės žmonių, atėjusių į šią darbo sritį ne dėl tautinių, profesinių ar bendražmogiškųjų ambicijų, o viso labo dėl politinių ir egoistinių.

Štai tokių žmonių „įdirbis“ - akivaizdus, tiek priimant įstatymus, tiek renkantis į atsakingus postus kandidatus, tiek vykdant garsiąją švietimo reformą, kuri išties niekada neprasidėjo ir niekada nesiruošia baigtis. Todėl vietoj pozityvių pokyčių šiandien turime iškalbingą politinių intrigų žemėlapį, kuriame aiškiai matyti, kas kuo užsiima ir kodėl sistema veikia, kaip nuolatinai reanimuojamas ligonis.

O jūsų minėtąjį Žemaitės pradėtą tautos švietimo darbą reikia išties dirbti, užuot postringavus apie jo svarbą ir imitavus švietimo reformas. Čia verta būtų prisiminti didįjį Lietuvos pedagogikos šviesulį - profesorę Meilę Lukšienę, kurią pažinojau ir mačiau, kaip ji daugybę aplink buvusių žmonių užkrėtė tautinės ir tuo pat metu humanistinės mokyklos idėja. Ji sėjo šią sėklą be atvangos, nelaukdama politikų sprendimo, nepaisydama profesinio klano kritikos, trukdžių... Ir štai - vos Lietuvai įkvėpus pirmuosius laisvės gurkšnius, jos pasėtos sėklos su neįtikėtinu pagreičiu ėmė dygti. Buvo prisimintos Antano Maceinos, Stasio Šalkauskio idėjos, žmonės ėmė mėginti realiai jomis kliautis. Todėl nors M.Lukšienės parengta Lietuvos švietimo koncepcija iki galo ir nebuvo įgyvendinta, daugelis tos koncepcijos idėjų išsipildė. Štai jums pavyzdys, kaip išties būnant šviesuliu galima nemažai nuveikti asmeniškai.

- Šviesaus atminimo M.Lukšienė, kaip ir didžiuma tautos autoritetų vardo be išlygų vertų Lietuvos asmenybių, deja, jau iškeliavo amžinybėn ir visuotiniais pavyzdžiais galinčių tapti tokio kalibro asmenybių badą šiandien gana aštriai jaučiame.

- Na, galbūt ir taip, tačiau šalia didžiųjų autoritetų juk esama ir mažųjų autoritetų, pavyzdžiui, darbovietėse, kur jei ir ne dvasiniais autoritetais, tai bent jau moraliniais kolektyvo vedliais ir elgesio normų diktuotojais gali (privalo) tapti įmonių vadovai, taip pat - mokymo įstaigose, šeimose, bičiulių draugijose... Jau jei vien mūsų televizijos jaustų moralinę atsakomybę ir dorai atliktų joms priklausantį „apšvietimo“ (edukacinį) darbą - neabejoju, kad Lietuvos visuomenės dvasinė būklė šiandien būtų daug kartų sveikesnė.

Taigi mažaisiais autoritetais turime galimybių tapti kiekvienas. Yra tikrai nemažai žmonių, be didelių postringavimų sąžiningai dirbančių savo darbą, drįstančių pasakyti savo nuomonę, kantriai ir tyliai taisančių kitų klaidas, surenkančių jų paliktas šiukšles... Gražių ženklų esama, tačiau reikia pagaliau juos pamatyti, pagaliau imti juos vertinti, apie tai reikia pradėti viešai kalbėti, kad gerieji darbai taptų pavyzdžiais ir visuotine siekiamybe, kad pagaliau atsiimtume tas valstybės erdvės teritorijas, kurios priklauso doriems, krikščioniškiems, tikintiems savojo gyvenimo moraline verte žmonėms.

- Visi jūsų pasakyti dalykai - išties išmintingi, o jūsų įžvalgos, kaip sakoma, ant liežuvio galo jau sukasi daugeliui. Tačiau nuo kokių konkrečių veiksmų tuos visuotinio imitacijų apsiravėjimo darbus reikėtų pradėti?

- Jeigu mums Lietuvos reikalai rūpi ne vien ataskaitose, bet ir realybėje, visas reformas reikėtų pradėti nuo požiūrio į savąją šalį, į mus supančius žmones ir save pačius pakeitimo - nuo labai nemalonaus, bet būtino prisipažinimo, kad lig šiol buvome, tebesame dviveidžiai, ir nustoti tokiems buvus.

- Jūsų performansas „Atsisveikinimas su baltais“ byloja, kad vis dar tikite šviesia lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės ateitimi, tačiau juk viena yra gražaus išrišimo pasiekti meno kūrinyje ir visai kas kita gana proziškoje ir ne visada harmoningoje tikrovėje. Rimtai manote, kad liaudies daina gali nugalėti beisbolo lazdą?

- Ne tik manau - žinau, kad gali. Kartą jau matėme, kaip lietuvių liaudies daina nugali tankus. Juk lazda ar tanku sutraiškyti galima tik daiktus, tik kūnus, tačiau neįmanoma sutraiškyti idėjos, moralės ir tikėjimo. Manau, kad įstengę atsilaikyti prieš tankus, spjaudančius ugnimi, atsilaikysime ir prieš šiandien mus iš įvairių pusių grasinančius reiškinius, persismelkusius įvairių formų barbarybe, menkavertiškumo implikacijomis ir žmogaus orumo žeminimu.