Smurtautojo išpažintis: „Aš ją palaužiau psichologiškai“

Gautame laiške rašėte, kad esate smurtautojas, ilgą laiką vartojęs psichologinį smurtą prieš savo žmoną. Kaip apsisprendėte mums parašyti? Kaip priėjote tokią išvadą?

Kai žmona pasako, kad su tavimi skiriasi, – susimąstai, ką padarei ne taip. Supratau, kad ji pavargo nuo visko – nuo nuolatinės įtampos, nuo sutryptų svajonių, atimtų vilčių. Paskutiniais metais jaučiausi labai nelaimingas, pykau ant visko – pasaulio, aplinkos, draugų, o visą tai turėjo sugerti žmona. Tuo tarpu pats užpakalio nepajudindavau, kad ką nors pakeisčiau. Kai jau vėliau pergalvojau savo elgesį, man tapo labai aišku, ką dariau blogai.

Taip pat neseniai per radiją išgirdau jūsų reklamą (socialinę reklamą „Tai irgi smurtas“ – red. past.) ir joje atpažinau save. Baisiausias dalykas tas, kad iki tol nesupratau, jog elgiuosi kaip smurtautojas. Nebuvo tokių dalykų, kad aš ją muščiau ar stumdyčiau, tai buvo grynai žodinis, psichologinis smurtas. Tiek aš, smurtautojas, nesupratau, kad smurtauju, tiek ji to nesuprato. Atrodė, kad mes tiesiog pykstamės – toks gyvenimas.

Išgirdęs reklamą, pradėjau skaityti, ieškoti informacijos, šviestis. Anksčiau to niekada nedarydavau, nors žmona ir prašydavo. Sakydavo: „Paklausyk, kokia gera paskaita“. Pamenu, įsijungiu kažkokią paskaitą, o ten moko, kaip vyras turi elgtis šeimoje, ir aš jai atsakau: „tai b*** tu paimk ir n*** paklausyk, kaip moteris šeimoje turi elgtis!“

Kokiomis dar situacijomis pasireikšdavo psichologinis smurtas?

Jos atsirasdavo dėl to, kad aš nevaldžiau savo emocijų. Aš galėdavau sugadinti net gražų savaitgalio rytą, jei man tik kas nors nepatikdavo. Galėdavau ją užsipulti dėl visiško menkniekio, pavyzdžiui, kad paprašydavo ką nors manęs padaryti. O jei išdrįsdavo papriekaištauti, tai išvis iškeldavau tokią sceną, kad privesdavau ją iki ašarų, kartais iki isterijos priepuolių.

Ji prašydavo sustoti, nusiraminti, bet aš tęsdavau toliau ir visiškai išvesdavau ją iš pusiausvyros. Ji būdavo palūžus psichologiškai. Man kartą yra pasakiusi: „Aš jau nebežinau, kas yra normalūs santykiai.“ Nors auka visada laikydavau save ir todėl galvodavau, kad turiu teisę ant jos rėkti. Dabar baisu suprasti, koks aš buvau. Kalbu, ir man labai gėda. Dar dėl nieko nesijaučiau taip blogai ir gėdingai. Žinau, kad daug kas taip elgiasi ir to net nesupranta.

O jeigu pabandytumėt paieškoti tokio elgesio priežasčių – kaip manote, kokios jos būtų?

Vienareikšmiškai – egoizmas. Jeigu kažko nenoriu daryt, aš įsivaizduoju, kad žmona turi ateiti ir padaryti tai už mane. Žmona privalo paversti mano gyvenimą tokiu, kad būčiau laimingas. O aš buvau nepatenkintas, nes mano žmona to nedarydavo. Aš čia sėdžiu ant sofutės prieš televizorių, o ji nesidžiaugia, kad vyras grįžo namo.

Tai egoizmas, savanaudiškumas, leidimas sau elgtis kaip nori, jokio jausmų, emocijų valdymo. Man dabar sukilo emocijos ir aš tau jas išrėksiu, nesvarbu, kaip tu jautiesi. Neateisiu ir nepasakysiu, kad man sunku, jaučiuosi blogai dėl kažko. Ne, aš išrėksiu. Ramiai šnekėt aš išvis nemokėdavau. Visada buvau užsidaręs savyje ir tie pokalbiai nebūdavo nuoširdūs.

Dauguma vyrų nesupranta, kaip turi elgtis šeimoje. Jie galvoja, kad moterys turi viską padaryti už vyrus, paversti juos laimingais. Daugelis mąsto, kad, jeigu parnešu algą, negeriu, nesimušu, tai aš esu idealus vyras, o žmona turi aplink mane šokinėti. Deja, taip nėra.

Tai galima sakyti, kad smurtą paskatina netinkamas požiūris į moterį?

Visiškai taip. Šis požiūris ateina iš visuomenės.

Panašiai sako ir vyrų smurtą prieš moteris tyrinėjantys mokslininkai. Paprastai teigiama, kad smurtas prasideda tada, kai vyrai į moteris pradeda žiūrėt kaip į nuosavybę ar daiktą, kai nebevertina žmogaus kaip žmogaus…

Tiesa. Tik galbūt nėra taip, kad moters nevertini kaip žmogaus… Tiesiog įsijungia egoizmas, kai matai tik save, o šalia esančią moterį nuvertini. Tada ir gaunasi – „tu mano žmona, tai kodėl nepadarai manęs laimingo?“ O kodėl ji turi padaryti tave laimingą? Tai imk ir pasidaryk laimingas.

Visuomenėje dar paplitęs ir kitoks požiūris: kad jei yra smurtas šeimoje, tai moterys pačios jį išprovokuoja, pačios kaltos, pačios atsakingos. Kaip vertinate tokį požiūrį?

Toks mąstymas parodo, kokie mes esame neišsilavinę. Man tai nesuprantama. Kartais matau: būna aprašyta kokia nors išprievartavimo istorija ir net tokiais atvejais moterį bando pačią apkaltinti. Tai visiška nesąmonė. Kaip auka gali būti kalta, kad ji auka?

Laiške taip pat rašėte, kad psichologinis smurtas yra blogiau už fizinį. Kodėl taip manote?

Blogiau, nes nei smurtautojas nesupranta, nei auka nesupranta, kad vyksta smurtas. Kai atsiranda fizinis smurtas, mes suprantam, kad buvo peržengta ta „raudona linija“. O psichologinio smurto atveju „raudonos linijos“ nėra. Psichologinis smurtas gali būti nuo labai subtilaus iki labai grubaus, kiekvieną kartą gali pasirodyti vis kita forma, ir auka to nė nesupranta.

Jai gali atrodyti, kad „mes tiesiog pykstamės“, bet kaskart smurtautojas yra vienas ir tas pats asmuo. Ne aš puolu verkti, ne man būna blogai – būna blogai mano žmonai. O aš paprasčiausiai atsitraukiu nesuprasdamas, kas tau čia atsitiko, ko tu čia verki – aš juk tik pasakiau savo nuomonę! Ir tai gali tęstis ilgus metus ir gali turėti skaudžias psichologines pasekmes.

Fizinis smurtas labai aiškus. Moterį primušė – ji išsikvietė policiją ir policija jį išsivežė. O psichologinio smurto atveju pabandyk įrodyt! Atvažiuos policija? Na ir kas? Vyras blaivus, elgiasi normaliai. Net policija gali nesuprasti. „Mes ryte susikivirčijom, susibarėm…“ „Mušė tave? Ne, nemušė.“ „Tai kas yra?“ Tame ir slypi siaubas – tokį smurtą pamatyti ir atpažinti labai sunku.

Ką norėtumėt pasakyti panašiai besielgiantiems vyrams? Kokia būtų jūsų žinutė?

Noriu, kad jie atsibustų ir pergalvotų savo veiksmus. Jeigu jie jaučiasi nelaimingi – ar jie viską padarė, kad būtų laimingi? Jeigu mato panašių ženklų, jie turi sustoti, kol dar visko neprarado, ypač savo šeimos. Jei bent vienas susiprastų, aš būčiau laimingas, kad kažką pasiekiau. O moterims noriu pasakyti: nenusileiskite, netylėkite ir – svarbiausia – nebijokite.