Skarelė - lyg vizitinė kortelė

Klaipėdos rajono Lapių bendruomenė šį rudenį vykdė įdomų ir prasmingą projektą, kurio metu važinėjo po aplinkinius kaimus ir fotografijose įamžino skarelėmis ryšinčias senoles.

Ši iš pirmo žvilgsnio lengva užduotis realybėje buvo kur kas sudėtingesnė. Ir ne tik todėl, kad šiais laikais reta kuri močiutė nešioja šį galvos apdangalą. Kur kas sunkiau buvę įkalbinti senoles įsiamžinti.

"Daugelis jų spyriojosi, kuklinosi, jog jau nebegražios, susiraukšlėjusios. O mums širdis džiaugėsi stebint jas tokias gražias, natūralias", - prisiminė projekto sumanytojos - Lapių bendruomenės pirmininkė Laima Karbauskienė ir Lapių pagrindinės mokyklos direktorė Vilija Lukauskienė.

Kodėl perkirpdavo?

Lapiuose, Utriuose, Rūdaičiuose gyvenančias senoles kartu su fotografu Andriumi Kundrotu aplankiusi L. Karbauskienė žavėjosi kaimuose gyvenančių močiučių darbštumu ir nuoširdumu.

"Daugelis jų gyvena vienos pačios vienkiemiuose. Nepaisant garbaus amžiaus, senolės pačios ravi daržus, bulves nusikasa. Viskas sutvarkyta, prižiūrėta, žolė nupjauta, ant palangių žydi pelargonijos... Tiesiog širdis džiaugėsi. Tik bendrauti nelabai turi su kuo. Tad, kai atvažiuodavome, ilgai mūsų neišleisdavo. Išsikalbėti norėjo, pasipasakoti. Ir ne tik apie skareles", - prisiminė L. Karbauskienė.

Aplankytos senolės pasakojo, jog anksčiau skarelė buvusi itin svarbi aprangos detalė. Jų moterys turėdavo ne vieną ir ne dvi. Kiekviena jų buvo skirta vis kitai progai - vieną ryšėdavo eidamos į bažnyčią, kitą namuose, trečia buvo skirta eiti prie gyvulių ir t.t.

"Moterys pasakojo, kad skareles jos paveldėdavo ir iš savo mamų, močiučių. Reikėjo matyti, kokiomis drebančiomis rankomis artimieji mūsų surengtai parodai skolino šimto ar aštuoniasdešimties metų senumo skarelę. Juk tai išties didelė vertybė, šeimos relikvija", - pasakojo V. Lukauskienė.

L. Karbauskienė sakė girdėjusi ne vieną pasakojimą, kad anksčiau moterys iš Rusijos parvežtas dideles skaras perkirpdavusius per pusę ir turėdavusios dvi.

Tiesa, daugelis senolių atviravo, kad dabar skareles iš garderobo išstūmė kur kas patogesnės dėvėti kepurės. O jei eidamos į laukus ir užsiriša skarelę, mazgą riša ne po smakru, kaip anksčiau būdavo priimta, o ant pakaušio.

"Jeigu atvirai, man dar įdomiau nei senelių skarelės buvo aplinka, kuriose jos gyvena. Labai atsakinga ir įdomi patirtis buvo įamžinti tą aplinką, kuriose jos leidžia savo dienas, tarp džiovinamų pupelių, gėlių... Mums, fotografams, jau įprasta iš moterų girdėti tokias frazes, kad jos negražios, nefotogeniškos, tad močiutės - ne išimtis. Visgi smagu, kad pavyko jas prikalbinti. Smagu, kad buvo ir tokių, kurios drąsiai dalyvavo projekte. Pavyzdžiui, viena atėjo tiesiai iš daržo ir nesuko sau galvos, kaip ji atrodo", - apie projekto užkulisius pasakojo fotografas A. Kundrotas.

Iš viso pavyko nufotografuoti 12 senolių, ryšinčių skarelėmis.

Projektą tęs

"Kai buvau maža, mane dažnai vesdavosi į bažnyčią. Dažnai su močiute sėdėdavome bažnyčios gale, tad per pamaldas spėdavau suskaičiuoti, kiek kokių skarelių mačiau. Suskaičiuodavau, kiek buvo baltų, kiek gėlėtų, kiek su kvadratėliais. Dabar tokį vaizdą retai išvysi. Net ir tos močiutės, kurios mielai pozavo fotografui ryšėdamos skarelėmis, vėliau į renginį atėjo su kepurėmis", - prisiminė V. Lukauskienė.

Mokyklos direktorė pasakojo, kad šiuo projektu stengtasi dar labiau suartinti bendruomenę. Ne tik buvo surengta močiučių su skarelėmis nuotraukų, pačių skarelių paroda, bet buvo eksponuojamos ir senos nuotraukos, kuriose vietinių gyventojų mamos ar močiutės ryšinčios skarelėmis. Taip pat buvo siuvama rekordinio dydžio 9X9 metrų skarelė.

"Į projektą noriai įsitraukė ir moksleiviai. Žinoma, daugelio jų močiutės - šiuolaikiškos, skarelių neryši. Juk ir aš pati jau esu močiutė, bet skarelės taip pat neturiu. Tačiau vaikai gali klausytis močiučių prisiminimų apie tuos laikus, apie prosenelius, jų gyvenimą. Tad planuojame šį projektą pratęsti. Norime mūsų močiučių istorijas suguldyti popieriuje", - planais dalijosi mokyklos vadovė.

Skarelė - išdavikė

Pasak etnografų, istorikų, kaimo kultūroje galvos apdangalas buvo labai svarbus, nes rodė moters ir socialinę, ir šeiminę padėtį.

Etnografė Zita Baniulaitytė pasakojo, kad senovėje moterys plaukus dengdavo skarele ne vien praktiniais sumetimais. Buvo manoma, kad ištekėjusiai moteriai nevalia vienplaukei rodytis, mat plaukai, ypač palaidi, buvo tarsi gundymo objektas.

"Taigi anų laiku supratimu dabartinės moterys - tikros viliokės", - šypsodama pasakojo Z. Baniulaitytė.

Jos žiniomis, tiek vyrai, tiek moterys plaukus vienaip ar kitaip dengdavo nuo seniausių laikų. Tyrinėjant senkapius esą galima rasti įvairių segių, skirtų galvos apdangalui prilaikyti.

"Skarelės nebuvo išskirtinė lietuviška garderobo dalis. Tokias pat skareles ryšėjo ir kitų šalių moterys. Moterys visais laikais norėjo gražiai atrodyti, tad ir skarelei pinigų negailėjo, stengdavosi nusipirkti kuo gražesnę, jai prie veido tinkančią. Tad "į žmones" paprastai moterys eidavo ryšėdamos pirktinėmis skarelėmis. Tik labai neturtingos ryšėdavo savo austas. Skareles lietuvėms parveždavo ir iš Vokietijos, ir iš Lenkijos, Rusijos. Dažniausiai jos buvo gėlėtos", - pasakojo etnografė.

Skarelė senais laikais - tarsi vizitinė moters kortelė. Vien pažvelgus į ją, paanalizavus jos ryšėjimo būdą, buvo galima nemažai sužinoti apie jos savininkę. Skirtinguose Lietuvos regionuose skarelės buvo ryšimos kitaip. Pavyzdžiui, žemaitės mėgdavo skarelės kampus apsukti aplink galvą ir sumegzti virš kaktos, iš kampelių suformuojant tarsi ragelius.

"Aš tokį žemaičių pamėgtą surišimą vadinu "gaspadinės", nes taip ryšint galvos apdangalą buvo patogu darbuotis virtuvėje", - minėjo Z. Baniulaitytė.

Nors skarelėmis nuo saulės ir vėjo saugodavosi ir jaunos mergelės, tačiau namuose jos galėjo vaikščioti ir vienplaukės. O ištekėjusioms moterims skarelė buvo jau privalomas atributas. Vestuvių tradicijose buvo specialios apeigos, kai jaunajai nuimamas vainikas ir užrišama skarelė, Aukštaitijoje - nuometas.

Skarelė - dažnai minima dovana tarp įsimylėjėlių. Tiek vaikinas, tiek mergina vienas kitam dovanodavo skarelę. Dažnai šilkinę. Pasak etnografės, tai buvęs ženklas, kad mergina sutinkanti tekėti. Kaip sutikimas artimesniam, intymesniam bendravimui kartais prie skarelės buvo prisegama ir rūtų šakelė.

Beje, neretai vyrai taip pat skolindavosi iš žmonos skarelę, kad galėtų pasipuošti ryšėdami ją po kaklu.

"Moterys dažniausiai skareles nešiodavo surištas po smakru. Neretai ją surišdavo apvyniojus aplink kaklą. Šis rišimo būdas buvo populiarus ne tik Rusijoje, kaip dažnai manoma. Beje, skarelę rišdavo ne tik ant galvos. Didesnėmis skaromis gobdavo pečius. Tankiai suaustos, storos skaros net atstodavo paltą", - pasakojo etnografė.

Jos žiniomis, situacija kardinaliai keitėsi po Pirmojo pasaulinio karo. Tuomet esą trumpėjo ne tik moterų sijonai, keitėsi ir šukuosenos. Moterys nesibodėjo kirpti trumpai plaukus, skarelės nebebuvo privaloma garderobo dalis.

"Tačiau aš iš savo vaikystės dar puikiai pamenu, kokios buvo skarelių mados maždaug 1966-1970 metais. Tuomet bažnyčioje moterys dar stengdavosi ant galvos ryšėti skarelę. Tada madoje buvo ryškios, žibančios, visiškai permatomos sintetinės plonytės skarelės, jas liaudyje vadindavo gazinėmis", - asmenine patirtimi dalijosi etnografė.

Kokias skareles ryšėjo lietuvininkės?

Elena MATULIONIENĖ, dailininkė etnologė
Ir Mažojoje Lietuvoje ištekėjusios moterys savo plaukus slėpė po galvos danga. XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje lietuvininkių ryšėtų skarelių išsaugota muziejų fonduose, jų ryšėjimo būdus nustatome iš archyvinių nuotraukų bei išlikusių duomenų. Konkrečios informacijos apie skareles ryšėtas Klaipėdos krašte randame ir grožinėje literatūroje. Ieva Simonaitytė romane "Aukštujų Šimonių likimas" aprašė bažnyčioje matytą moterų galvos dangą, pagal kurią lengvai atpažįstama jos savininkės - mergaitės su dailiomis baltomis ir margomis skepetaitėmis, turtingos ūkininkės pasidabinusios šilkinėmis skepetomis su kutais, paprastomis vilnonėmis skarelėmis galvas dengė senolės, mamužės.
Nuo XIX amžiaus vidurio lietuvininkių bažnytinės skarelės buvo stačiakampės - kraštinė 70-90 centimetrų, dažniausiai juodos spalvos audinio (šilko, pliušo, aksomo, taftos, tiulio) su puošniais šilkiniais nuo 12 iki 24 cm ilgio kutais. Šios puošniosios skarelės tamsios - tamsiai mėlynos, žalios, violetinės, rudos - bei šviesios - baltos, gelsvos - dažniausiai buvo surišamos pasmakrėje, kartais muturiuojamos ant galvos ar jomis siaučiamasi ant pečių. Vilnonės skaros dažniausiai buvo pilkos, rudos, juodos bei tamsiai mėlynos - didesnės nei šilkinės. Jų kraštinė - 100-160 centimetrų, jomis apsigaubdavo nuo šalčio. Baltosios skarelės buvo siuvinėjamos baltais, juodais, rudais ar raudonais siūlais, dažniausiai stilizuotais augaliniais ornamentais. Užfiksuotas ištekėjusios moters skarelės rišimo būdas, kai sulenktos skarelės kampai surišami ant sprando virš puošniojo laisvojo kampo.
Humanitarinių mokslų daktarė Irma Šidiškienė, apibendrinusi istorinius šaltinius ir pristatydama lietuvininkių galvos dangą mini, kad XVII amžiuje - XIX amžiaus pirmoje pusėje kvadrato formos skaros buvo įvairios - baltos, kampuose siuvinėtos, languotos, ryšėtos vienos arba ant kepurėlių bei mažų skarelių, kad tvirčiau laikytųsi, o pagal rišimo būdą vadintos raiščiu ar muturu. Tai - moters galvos apdangalas, apvaliai apvyniojamas apie galvą (kaip turbanas) arba surišamas taip, kad šonuose susidarytų ritinėliai. Klaipėdos krašte muturas dažnai buvo languotas. Pailgo stačiakampio formos galvos apdangalai - nuometai ir galvaraiščiai arba nuometėliai, čepčiai, Klaipėdos karšte ryšėti iki XIX amžiaus vidurio.