Rudeninė tamsa prievartauja mūsų organizmą

Prasidėjus tamsiajam metų laikui, kada į darbą žmonės keliauja dar neprašvitus, o grįžta jau sutemus, daugelis skundžiasi mieguistumu, galvos skausmais ar prasta dėmesio koncentracija. Gydytojas psichoterapeutas doc. Eugenijus Laurinaitis tikina, kad anksti temstant žmogaus organizmas rengiasi poilsiui, tačiau yra verčiamas dirbti. Tai žmogui sukelia pyktį, kuris užgniaužtas virsta depresija. Anot docento, rudenį sezoninės depresijos tikrai padaugėja, ir jis ragina į tai nenumoti ranka, nes ligos ignoravimas gali lemti labai skaudžias pasekmes.

Kaip tamsusis metų laikas veikia žmogaus organizmą?

Visa gamta ir žmogus, kaip jo dalis, gyvena pagal tam tikrus ritmus. Ir vienas pagrindinių yra paros ritmas: šviesos-tamsos ritmas. Nuo jo priklauso mūsų nervų sistemos veikla ir darbingumas. Mes esame daug darbingesni dieną nei naktį. Yra įrodyta, kad jei tenka dirbti naktį, nemiegotos nakties kompensuoti neįmanoma. O naktis ir smegenų darbas nakties metu yra nepaprastai svarbūs tam, kad mes sutvarkytumėme procesus, kurie vyksta mūsų galvose tvarkant informaciją, gautą per dieną. Naktį smegenys dirba itin intensyviai.

Ateinant tamsai, visas organizmas sureaguoja kaip į nakties pradžią. Tai reiškia, kad jis ima ruoštis poilsiui. Sumažėja tonusas: ir raumenų, ir dėmesio. Sumažėja gebėjimas spręsti, lėtėja mūsų mąstymas, nes juk loginio mąstymo naktį nereikia.

Anksti temstant mes privalome atlikinėti kažkokius darbus kaip dieną, o visas mūsų organizmas pradeda jaustis tarsi naktį. Atsiranda „žirklės“ tarp to, ko iš mūsų reikalauja realybė, ir to, ką organizmas gali duoti. Dėl to atsiranda daug problemų įvairiausiose veiklose, kur reikalingas greitas refleksas, didelis dėmesio koncentravimas, „šviežias“ protas.

Be to, atsiranda dalykų, kurie yra neleidimo miegoti pasekmė. Jeigu atėjus tamsai žmogui būtų natūralu užmigti, bet jam neleidžiama to daryti, vadinais, jį aplinka prievartauja. Tada natūraliai atsiranda pakankamai daug jausmų. Ir vienas iš universalių jausmų, kurie atsiranda, kai mus prievartauja daryti bet kokį dalyką, yra pyktis. O pyktį mes stengiamės paslėpti, nes pykti yra negražu. Bet ant ko čia pyksi? Ant saulės, kad ji anksčiau nusileido? Tarsi nėra ant ko pykti. Todėl mes tą pyktį slepiame nuo savęs, ir tada ateina depresija. Depresija yra mechanizmas, kuriuo mes dažnai pridengiame pyktį. Mes tos depresijos neįsisąmoniname, todėl tampa liūdna, neįdomu ir nelinksma gyventi. Ir tikrai yra įrodyta, kad su tamsa ateina sezoninės depresijos, jų tikrai padaugėja. Ir jos tampa sunkesnės.

Kokius dar negalavimus sukelia tamsusis periodas?

Su depresija yra susiję daug kitų kūno pokyčių. Pavyzdžiui, įvairiausi vangūs skausmai: galvos, raumenų, sprando. Ir niekas neranda priežasties – žmogus gali kreiptis į gydytojus, ir niekas nieko nesuras. Tai yra depresiją lydintys simptomai. Su ja gali atsirasti skrandžio ir žarnyno sutrikimai, galvos svaigimas.

Savižudybės yra pati baisiausia depresijos komplikacija. Depresija savaime nebūtų labai baisi, nes ji gerai gydoma, bet jos komplikacija yra ta, kad žmogaus savęs ir gyvenimo suvokime viskas tampa juoda. Žmogus jaučiasi tarsi tunelyje, kuriame nėra galo. Tada ateina mintys apie savižudybę. Todėl į depresiją tikrai reikia kreipti dėmesį. Tai nėra, kaip kartais atrodo, paprasčiausia tinginystė. Taip atrodo, nes žmogus neturi energijos įprastiems darbams atlikti. Aplinkiniai sako: ko tu tinginiauji, susiimk! O kaip tam žmogui susiimti? Juk kalbama apie ligą, sutrikimą, į kurį žiūrėti reikia labai rimtai, o ne bandyti save išprievartauti dar labiau, nei žmogus jaučiasi prievartaujamas. Noriu pasakyti, kad negalima depresyvaus žmogaus versti kažką daryti. Jis nuo to nepralinksmės, tik dar labiau padidės jo beviltiškumas. Tai reikia gydyti.

Tačiau mes neturime tokios statistikos, kuri liudytų, kad savižudybių padaugėja būtent rudenį. Tiesa, yra statistika, kuri rodo, kad savižudybių padaugėja naktį.

Kaip galima gydyti sezoninės tamsos sukeltus negalavimus?

Gydymui naudojama šviesos terapija. Yra specialios lempos, skleidžiančios labai stiprų šviesos srautą. Jis yra pakankamai difuzinis – nėra taip, kad ryškiai šviestų žmogui į akis. Tai yra tam tikras gydymo būdas nenaudojant jokių vaistų. Įrodyta, kad toks gydymas yra efektyvus ir neblogai veikia kai kuriuos žmones.

Yra žmonių, kuriems užtenka gero apšvietimo namuose, kartais tiesiog reikia šviesių sienų, pakankamai ryškios šviesos, ir jie jaučiasi geriau.

Bet neužmirškime, kad ne visi mes vienodai reaguojame į tuos pačius dalykus. Ir į atėjusią tamsą ne visi vienodai reaguoja. Yra žmonės vieversiai ir yra žmonės pelėdos. Vieversiai nuo ryto yra labai darbingi, linksmi, o atėjus tamsai iškart nori miego. Tuo metu pelėdos – atvirkščiai: atėjus vakarui jie atsibunda, jiems kyla įdomiausių idėjų. Jiems netinka standartinis darbo dienos rėmas. Tiems žmonėms ateinanti tamsa žada darbingą laikotarpį.

Kaip žmogų veikia perėjimas iš vasaros į žiemos laiką ir atvirkščiai?

Paros ritmai yra susiklostę per milijonus metų, ir savavališkas jų stumdymas – kaip daro politikai – nėra gerai. Pastumti laiką valanda vėliau ar ankščiau yra politinis, ne ekonominis sprendimas. Buvo manyta, kad šitas laiko pakeitimas duoda ekonominę naudą. Pasirodo – neduoda.

Manau, mes esame prisitaikę prie to ritmo, kuris Lietuvoje – natūralus. Ir kai mes jį stumdome, akivaizdu, kad kažką bandome pakeisti. Kai pirmą kartą keitė laiką iš žiemos į vasaros, atsuko valanda atgal, melžėjos juokėsi ir sakė, kad dėl to karvės valanda anksčiau nepradės duoti pieno. Gyvūnai iš tikrųjų mums rodo, kas yra natūralu. Aš galvoju, kad mes turėtume taikytis prie gamtos, o ne bandyti ją pastumti savo naudai.