Prasmę tenka susikurti patiems

"Prasmė" šiuo metu yra vienas iš dažniausiai "guglinamų" žodžių, "feisbuke" galima rasti "Gyvenimo prasmės kelio" grupę, gatvėmis vaikštantys jaunuoliai ragina nebūti vartotojiškos visuomenės vergais, netarnauti aukso veršiui - atsisakyti apsipirkimo prekybos centruose ir tarpusavyje keistis nebereikalingais daiktais.

Mokslininkai savo ruožtu pastebi, kad klausimas apie prasmę yra modernybės "išradimas".

Gyvena tik mainais?

Susitikome su vyru, kurio pravardė - Ledas. Jis yra "Gyvenimo prasmės kelio" grupės narys, neurolingvistinės psichologijos, siūlančios būdus, kaip pakeisti žmogaus mąstymą, užprogramuoti jį sėkmei, šalininkas. Pasmalsavome, kur tai veda.

SKIRTUMAS. Tikinčiam žmogui gyvenimo prasmės problema paprastai nekyla, nes ji yra Dievo kompetencija. Eimanto CHACHLVO nuotr.

"Gyvenimo prasmės kelias - tai tik metafora. Aš rūpinuosi tik vargšais ir ligoniais. Nėra didesnio džiaugsmo, kaip duoti, o ne imti", - sakė vyras, turtingų tėvų vaikas.

Jis sako studijavęs gal penkiuose šalies bei užsienio universitetuose, bandė atrasti, kas jam tinka, kol nusprendė, kad gyvenimas per trumpas, jog mokytumeisi "to, ką tau kažkas kemša į galvą". Tada ėmė ieškoti savo kelio. Būdamas svečiose šalyse atrado religines bendruomenes, kaip antai įtikėjusių Dievą buvusių nusikaltėlių, studijavo Nedo Kelly filosofiją, kuris esą buvo Tado Blindos atitikmuo Australijoje. Grįžęs į Klaipėdą, aplankė visas religines bendruomenes ir sektas, tačiau nusivylė - neva ten dažniausiai žmonėms sukeliamos dirbtinės emocijos, adrenalinas.

Ledas apskritai yra įsitikinęs, kad didžiajai daliai mūsų visuomenės yra "plaunamos smegenys". Anot jo, visas medijas, pasaulio garsiausias naujienų tarnybas valdo sionistai, kurie formuoja iškreiptą pasaulėžiūrą. Tad Ledas tvirtina jau 10 metų gyvenantis mainydamasis.

"Susirandu prekių, kokių noriu, sandėlį, paklausiu jo savininko, ko jam reikia. Surandu tai ir mes apsikeičiame už savikainą. Nereikia jokių mokesčių, sąskaitų", - aiškino Ledas, akcentuodamas, kad būtent jis pigiai parduoda ekologišką alkoholį, cigaretes ir maistą, nes parduotuvėse "perkame vienus nuodus".

Anot jo, žmonės yra kelių rūšių: tie, kurių tikslas duoti, o ne imti, tie, kurie kenčia vėžį, depresijas, šizofreniją, haliucinacijas, patyrė daug skausmo, o trečiarūšiai yra tie, kuriems patinka prekybos centrai, televizija, dienraščiai.

"Aš už juos dirbu 10 kartų daugiau, kad atiduočiau pirmarūšiams, antrarūšiams viską už savikainą", - sakė Ledas.

Jis pažėrė garsių žmonių pavardžių, kurie neva yra jo klientai ir draugai. Tačiau kai kurie jų, paklausti apie Ledą, sakė neturintys su juo jokių reikalų.

Kai tik bandydėme pertraukti Ledo monologą, norėdami paklausti, kas neaišku, kad ir apie tą pačią neurolingvistiką, ar tai nėra smegenų filtravimas, ir kodėl jos šalininkai nutyli, kad ši teorija sukurta, remiantis žinomų pasaulio sukčių, ekstrasensų metodų arsenalu, jis supyko ir skubiai išėjo.

"Prasmingiausi dalykai - labai paprasti"

"Klausimas apie prasmę - modernybės "išradimas", kai visuomenė tapo daugiau ar mažiau sekuliari. Tikinčiam žmogui tokia problema iš viso nekildavo, nes prasmė buvo ne žmogaus, o Dievo kompetencija. Tačiau žmogų kamavo kitas klausimas - kokia kančios prasmė. O į šį klausimą nėra patenkinamo atsakymo. Šiuolaikinis žmogus po "Dievo mirties" atsidūrė keblioje padėtyje - kadangi nebeliko kam atsakyti už prasmę, tenka ją susikurti pačiam ir kiekvienas tai bando daryti, kaip sugeba. Neseniai įsitikinau, kad "prasmė" - dažniausiai "guglinamas" žodis", - sakė humanitarinių mokslų daktaras Tomas Kiauka.

Jis mano, jog klausimas apie prasmę kyla tada, kai žmogus jaučia tuštumą. Tai ženklas, kad gyveni kažkaip ne taip. Arba nerandi savo vietos, nesugebi prisitaikyti. Juk galima pasiekti įvairius tikslus, būti sėkmingu, ir vis tiek jaustis blogai.

Vakarų kultūrai pasukus racionalizmo keliu jausmai virto tuo, kas trukdo, kas kelia pavojų stabilumui ir saugumui, nes nepaklūsta proto kontrolei. T. Kiauka mano, kad bejausmiškumas, tiksliau - beprasmybės pajauta, yra viena iš mūsų kultūrinių ligų.

Kai kurie mūsų kankinasi dėl to, kad neapdovanoti talentu ir negali sukurti ko nors didingo, reikšmingo, kilnaus, tačiau pokalbininkas atkerta netikintis, jog žmogus gali neturėti jokių talentų. Dažniausiai jie tiesiog neatrasti ar neišvystyti ir jų reikia ieškoti.

"Dabar dominuoja naujumo kultas: reikia vis kažko naujo - šalies, sutuoktinio ar automobilio, nes tai žada pagerėjimą. Tai - šiuolaikinis vilties dizainas, be kurio sugriūtų visa vartotojiška kultūra. Manau, kad tai - religijos surogatas. Kitaip sakant, tikėjimas, kad ateitis privalo vis gerėti, nesvarbu, kad viskas galiausiai susiveda į daiktus.

Jaustis laimingu reiškia jausti prasmę. Tuomet esami pilni gyvenimo - tampame tarsi gyvybės paslapties, grožio mediumais. Tai gali būti ir paniurėlio prajuokinimas, ir paukštelio sušildymas. Iš tiesų prasmingiausi dalykai - labai paprasti. Tačiau iki to paprastumo - ne visiškai paprastas kelias", - sakė T. Kiauka.

Apie audinį ant blogų staklių

"Klausimą, kas yra gyvenimo prasmė, sau gali užduoti tik idiotas. Jis man nekyla jau senokai", - sakė Pajūrio regioninio parko vyriausiasis ekologas Erlandas Paplauskis.

Jo manymu, šis klausimas skurdesnėse visuomenėse tiesiog nekyla, ten viskas aišku - nuvarytus arklius nušauna, o kol esi gyvas, tol ir esi laimingas. Taigi, jei jau tokį keli, gyveni visko pertekusioje planetos dalyje.

"Mūsų protėviai apstulbtų sužinoję, kad atėjo toks laikas, kai žmonės apskritai nebežino, kam gyvena. Dabar žmogus sako: visur buvau, viską išbandžiau - o kas iš to, ar tai viskas, ko galiu tikėtis iš gyvenimo? Kitas net į kosmosą užsimano, galvoja ten prasmę rasti. Sveikam žmogui yra absoliučiai aišku, jog gyvenimas yra prasmingas pats savaime, šventas daiktas. Kuo žmogus daugiau bandys "laužti" prasmę, tuo didesnę beprasmybę "išlauš". Tokia paradoksali prasmės prigimtis. Tačiau Vakarų pasaulis išties susidūrė su aštria gyvenimo prasmės problema, net dauguma neurozių kyla būtent iš beprasmybės jausenos", - sakė E. Paplauskis.

Jam taškus ant i sudėti padėjo XX. a. prasmės guru Viktoras Franklis, parašęs ir veikalą "Žmogus ieško prasmės". Šis psichologas sukūrė prasmės terapiją, kurią išbandė, kalėdamas konclageryje konsultuodamas kitus kalinius. Tai padėjo jiems ir pačiam išgyventi nežmoniškomis sąlygomis.

"Tiesiog jis suprato, kad hedonistiškose visuomenėse yra įvykusi paslaptinga inversija, dvasiškai sargdinanti žmones. Kai iš esmės visą savo gyvenimo prasmių audinį jie audžia ant blogo pamato, mat viduje glūdi klausimas: "Ko aš galiu tikėtis iš gyvenimo?". Subrendęs žmogus kelia visiškai kitokį klausimą pasauliui: "Ko gyvenimas tikisi iš manęs"?. Ir gauna daug įvairiausių prasmių prisotintų atsakymų. Galbūt tavęs laukia vaikas, kuriam privalai paaiškinti kažką labai svarbaus, galbūt net privalai papasakoti, ką patyrei, visai žmonijai, kad niekada tai nepasikartotų. Žmonės, kurie gyvena su antruoju klausimu širdyje, iš gyvenimo sulaukia labai daug", - sakė pokalbininkas.

Jis pastebi, jog V. Franklis, po karo gyvendamas JAV, dirbdamas universitetuose, pastebėjo, kad vos prasidėjus streikams, studentų pilietiniams sukilimams prieš valdžią iškart sumažėdavo neurotinių sutrikimų. Tokiu metu žmonės būna pernelyg užsiėmę savo tikslų siekimu, beprasmybės savijauta ištinka ramiais laikais, kai nebereikia kovoti už išgyvenimą.

"Ir pas mus žmonės turi dar daugybę rezervų, kaip jie galėtų realizuoti save, savo prasmes. Mūsų pilietiškumas dar tikrai nepasiekė minimalaus normalios šalies lygio. Žmogus negali nuskurdinti savo gyvenimo tik darbu, kurį laikas paleis vėjais. Kokia prasmė, jei tu per gyvenimą pagaminsi kalną cigarečių ar ežerą alkoholio?" - klausė E. Paplauskis.

Jo manymu, pavyzdys yra senosios Europos valstybės, kuriose klesti klubų visuomenės ir tikroji demokratija. Nes žmonės po darbų skuba ne namo, o į klubus, kur užsiima džiaugsmą teikiančiomis veiklomis. Taip jie tampa organizuotomis struktūromis, galinčiomis stipriai įtakoti ir politiką, nesėdi užsidarę, neturi bejėgiškumo jausmo.

Brandina iššūkiai

Ar jau liovėsi ieškojęs gyvenimo prasmės, paklausėme ir kunigo egzorcisto, Ruklos karo kapeliono, daktaro Arnoldo Valkausko.

"Tikintiems tai paprasta - tai santykis su Dievu, jo ieškojimas. Didžioji, generalinė prasmė turi rasti konkrečias išraiškas, kaip tai įgyvendinti mažuose dalykuose", - sakė kunigas.

Anot jo, mūsų gyvenimas yra misija, jis vyksta čia ir dabar, ir nereikia ieškoti dvasios nušvitimo, tolimų dalykų. Jie šalia, tai - tikėjimas, viltis ir meilė.

Paklaustas, kokia tuomet yra aukštesnioji, dieviškoji prasmė, kai mažas vaikelis suserga vėžiu ir numiršta, sakė, jog esame Dievo valstybės piliečiai. Kiekvienas bręstame ir augame su savo iššūkiais, kad nesudužtume. Kartais turi kažką prarasti, kad atrastum kitus dalykus. Vaikas esą negali būti gyvenimo tikslas. Jis priminė karo metų istorijas, kai motinos palaimindavo vaikus, žinodamos, kad jie gali nesugrįžti. Krikščioniškas požiūris - vaiką ne sau augini, jis yra Dievo. Tėvų pareiga užauginti jį savarankišką ir kūrybingą, kad atrastų savo gyvenimo prasmę.

O kokia prasmė, jeigu esi ligotas, neturtingas ir neturi kuo dalintis?

"Geras klausimas. Neįgaliam žmogui kasdienis didvyriškas žygis yra užsirišti batus, ir kartais jie džiaugiasi gyvenimu labiau už tuos, kurie gali viską daryti. Dideli pinigai išplečia galimybių ribas, palengvina buitį, bet dvasinių problemų neišsprendžia. Neturtas žmogų žemina, bet ir didelis turtas žmogaus būtį gali iškreipti", - mano A. Valkauskas.