Pirmą kartą atliktas tyrimas atskleidė, jog jaunimas Lietuvoje yra matomas kaip problema

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad būtent požiūrio, kaip yra matomas jaunimas, pasirinkimas lemia valstybės atitinkamų priemonių taikymą ir jų efektyvumą, priimant sprendimus viešosios politikos formavimo ir įgyvendinimo procesuose.

„Atliktas tyrimas yra itin reikšmingas, nes jis dar kartą parodė, kad į jaunimą Lietuvoje žiūrima klaidingai. Valstybė neišnaudoja visų galimybių, kurias gali pasiūlyti jaunimo nevyriausybinės organizacijos“, − teigia Mantas Zakarka, LiJOT prezidentas.

Pagal M. Zakarką, šiandien jaunas žmogus yra aktyvus, pilietiškas, verslus ir atsakingas.

„Dauguma tokių žmonių yra jaunimo organizacijose, kurios ir galėtų teikti viešąsias paslaugas valstybei, taip naujais būdais spręsdamos visuomenėje įsivyravusias problemas, pavyzdžiui, tokias kaip jaunimo nedarbas ar pilietiškumo stoka“,− priduria LiJOT vadovas.

Ignoruojamos jaunimo problemos

Mantas Bileišis, vienas iš tyrimo autorių, teigia, jog natūralu, kad politikai negali daug dėmesio skirti temoms, apie kurias jiems trūksta žinių. Dėmesys atkreipiamas į kokią nors politikos sritį, kuri nėra aktyviai plėtojama su pilietinės visuomenės dalyvavimu, yra tik tada, kai kyla problema, kurios ignoruoti nebegalima.

„Jaunimo srityje dažniausiai tai yra situacijos, kurios išskiria jaunimą iš kitų socialinių problemų: apsinuodijimai, priklausomybės, savižala, nusikaltimai, nedarbas. Tačiau šios problemos neatsiranda iš niekur – jos yra ilgalaikių socialinių procesų pasekmės“, − komentuoja M. Bileišis.

Pasak jaunimo tyrėjo, žiūrėti į jaunimą kaip į problemą yra blogai dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, taip daroma prielaida, kad jaunimas yra kažkas, ką reikia kontroliuoti, o ne siekti ugdyti.

„Yra daug duomenų, rodančių, kad jaunystė yra periodas, kai padedami pagrindai ateities karjeroje – neįgijus kompetencijų ir nesukūrus profesinio pažinčių tinklo laiku, galima nesvajoti apie proveržius vėliau. Žiūrėdami į jaunimą kaip į problemą paneigiame jaunų žmonių individualius poreikius ir potencialą“, − sako M. Bileišis.

Taip pat jis priduria, kad, kai jaunų žmonių yra daug, požiūris į juos kaip į problemą nesukelia nepatogumų likusiai visuomenei. Kai jų mažai ir jie gali „balsuoti kojomis", t. y. emigruoti, tai persmelkia visą visuomenę.

Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė nesutinka, kad valstybinės institucijos mato jauną žmogų kaip problemą.

„Manyčiau, kad tai jauno žmogaus maksimalistinis noras sulaukti absoliutaus dėmesio verčia jį taip manyti. Jei pažiūrėtume į valstybinių institucijų veiklas, susijusias jaunimo klausimais, visada pamatysime, kad yra bendradarbiaujama ir tariamasi su jaunimo atstovais“,− teigia ministrė.

Nepaisant to, A. Pabedinskienė pastebi, kad jaunimo organizacijos yra gėris ir vertybė – jų indėlis į valstybės gerovę ir ypač socialinės gerovės kūrimą bei augimą yra milžiniškas. Ministrė įsitikinusi, kad jaunimo organizacijos galėtų prisidėti prie valstybės problemų sprendimo savo aktyvumu ir konstruktyviais pasiūlymais.

Tiesioginė nauda jaunam žmogui

Visgi, atlikto tyrimo duomenimis, jaunimo organizacijos skatina jaunimo užimtumą, verslumą, profesinį veiklumą ir pasirengimą darbo rinkai. Taip pat jos susijusios su sąmoningos, pilietiškos, patriotiškos, brandžios, kultūringos ir kūrybingos asmenybės ugdymu, socialinės atskirties mažinimu, tautinių mažumų įtraukimu.

Menininkė Jolita Vaitkutė, išgarsėjusi originaliais piešiniais iš maisto, pritaria, kad jaunimo nevyriausybinės organizacijos ugdo visapusiškai.

„Vien tai, jog jauti, kad gali daryti sprendimus bei keisti yra didelis indėlis į jauno žmogaus augimą. Po to tai žmonės pritaiko ir savo gyvenimuose – būna veiklūs, nebijantys stresinių situacijų. Man tai davė ne tik didelį pažinčių ratą, bet ir suvokimą apie vykstančius procesus“,− įsitikinusi J. Vaitkutė.

Mergina priduria, kad, nors šiuo metu dažnai yra pristatoma kaip vizualaus meno kūrėja, tačiau jai svarbiausia mintis, idėja, kurią nori pasakyti. O būtent jaunimo organizacijos tam davė tvirtą moralinį pagrindą ir išmokė netylėti.

Tyrėjas M. Bileišis įsitikinęs, kad į jaunimą Lietuvoje reiktų žiūrėti kaip į resursą, nes kiekvienas jaunas žmogus turi tai, ko vėliau gyvenime nebeturės.

„Tai, ką jaunas žmogus turi – jaunystė, sveikata, kūrybingumas – yra vertingiausias kapitalas šiuolaikinėje ekonomikoje. Jauni žmonės yra produktyvesni, kūrybingesni, gali keisti gyvenamą ir darbo vietą, juos gali motyvuoti ne tik alga. Mes Lietuvoje tai laikome kone trūkumu, tuo tarpu Vakarų šalys tai laiko privalumu ir naudojasi Lietuvos jaunimu“, − priduria tyrėjas.

Požiūris į jaunimą kaip į resursą yra susijęs su nauda valstybei − jaunimo įgalinimas mažintų socialinių programų naštą, leidimas jaunimui pačiam rūpintis kitu jaunimu kurtų pilietinio dalyvavimo, pasitikėjimo savo jėgomis jausmą. Galiausiai, žmonės, kurie žino, kad jų likimas yra jų rankose ir moka iš to gauti naudą yra geresni ir patriotiškesni piliečiai.

Tik formalus bendradarbiavimas

Tačiau Lietuvos nacionalinių strateginių dokumentų analizė parodė, kad pasitikėjimas nevyriausybiniu sektoriumi nėra įtvirtintas taip, jog pastarasis galėtų prisiimti atsakomybę už valstybei svarbių tikslų įgyvendinimą ir kurti socialinę vertę, teikiant viešąsias paslaugas – minėtuose dokumentuose deklaruojami siekiai įtraukti įvairias organizacijas, tačiau konkrečių priemonių tirtuose dokumentuose nustatyti nepavyko.

Remiantis tyrimo duomenimis, galima teigti, kad jaunimo organizacijų bendradarbiavimas su valdžios institucijomis yra formalus, dažniausiai susijęs tik su finansavimu.

Atsižvelgiant į tirtų jaunimo NVO potencialą, galima teigti, kad kryptinga parama, kuri nebūtų vien finansinė, jaunimo NVO sudarytų palankesnes sąlygas viešosios valdžios institucijoms pasiekti veiklos strateginiuose planuose numatytų rezultatų bei sutaupyti valstybės biudžeto lėšų.