Paliktųjų karta, arba ką išgyvena emigrantų vaikai

"Pinigai juk dabar svarbiausia. Dėl to šiek tiek baugu, nes formuojasi tarsi užburtas ratas. Tėvai važiuoja tam, kad turėdami daugiau pinigų galėtų pradžiuginti vaikus brangiomis dovanomis, nors jokios dovanos negali atstoti prarasto laiko šeimoje. Koks džiaugsmas, kai artimiausią žmogų visatoje tu matai tik kelias dienas per tris mėnesius." Tai citata iš Klaipėdos "Verdenės" progimnazijos 8 klasės mokinės, kurios tėtis dirba užsienyje, rašinio. Kas išmatuos, kiek skausmo, vienatvės ir ilgesio slepia sausi Lietuvos statistikos departamento skaičiai, jog 2017 metais iš Lietuvos į užsienį emigravo 57 tūkst. gyventojų?

Prieš Naujuosius teko lankytis keliose gyvūnų prieglaudose. Kone kas antras šuniukas jose atsidūrė dėl to, kad šeimininkai emigravo. O kiek vaikų gyvena palikti tėvų, nes šie dirba užsienyje?

Iš Klaipėdos miesto į užsienį praeitais metais išvyko 3 268 žmonės. Statistikos departamento Klaipėdos skyrius nefiksuoja, kokio amžiaus išvykusieji. Tad niekas negali atsakyti, kiek vaikų dėl emigracijos gyvena be tėvų arba tik su vienu iš jų.

Kaltina mokytojus

Pedagogai, psichologai, socialiniai pedagogai tvirtina, kad palikti vaikai labai sunkiai išgyvena išsiskyrimą. Jiems tenka spręsti dėl to vaikams kylančius emocinius ir mokymosi sunkumus. Klaipėdos Liudviko Stulpino progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Auksė Naujokienė pažymėjo, jog bent vieno iš tėvų išvykimas mokykloje iš karto pastebimas, nes vaiko elgesys visada labai pasikeičia.

"Dažniausiai išvyksta tėčiai ir su vaikai vienos lieka mamos. Gerai jeigu mamoms pavyksta skirti laiko ir dėmesio vaikui, bet jeigu ir jos daug dirba, mažai bendrauja su vaiku - šis pasijunta niekam nereikalingas, vienišas. Labai dažnai tokie vaikai ima elgtis netinkamai, praranda atsakomybės jausmą, norą mokytis. Pajuntame ir kai emigravęs tėtis grįžta ir bando kompensuoti dėmesį vaikui brangiomis dovanomis, lepinimu. Vaikui taip pat nėra gerai, jos ima puikuotis prieš bendraamžius, nepagarbiai elgtis su mokytojais. Vaikui formuojama nuostata, jog didžiausia vertybė yra pinigai. Tokiais atvejais mokytojams tenka dirbti ne tik su vaikais, bet ir su tėvais, kurie nenori girdėti apie netinkamą jų vaikų elgesį ir ieškoti to priežasčių, kaltina pedagogus", - pasakojo pavaduotoja.

Klaipėdos "Verdenės" progimnazijos socialinė pedagogė Jolanta Bliūdžiuvienė apgailestavo, jog emigruoti ir vaikus palikti ketinantys tėvai neinformuoja apie tai vaiko pedagogų, mokyklos psichologų, socialinių pedagogų. Priešingai, išvykimą dažniausiai stengiamasi nuslėpti ir tai paaiškėja tik tada kai mokinys ima netinkamai elgtis arba blogėja jo mokslo rezultatai. "Baisiausia, ką jie išgyvena yra vienatvė ir ilgesys. Iš šio jausmo auga liūdesys, pyktis, baimė. Labai dažnai tokie vaikai ima konfliktuoti su bendraamžiais, su mokytojais, protestuodami ima blogai mokytis", - pasekmes vardino J. Bliūdžiuvienė.

Pasekmės ir ilgalaikės

Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė-psichoterapeutė Aušra Žiobakienė sakė, jog pastaruoju metu jai tenka vis dažniau susidurti su vaikais.

"Deja, vaikus suaugusieji dažniausiai atveda pas psichologą tik tada, kai pakinta jų elgesys, o ne norėdami pasikonsultuoti, kaip išgyventi išsiskyrimą. O juk net ir laikinas vieno iš tėvų arba abiejų tėvų išvykimas vaikui prilygsta netekčiai. Ypač jautriai į ryšio su tėvais arba vienu iš jų netektį reaguoja 6-7 bei 11-13 metų amžiaus vaikai. Juos slegia nerimas ir nežinomybė, kada mama ar tėtis paskambins, atvažiuos, kada jie susitiks. Vaikai tik apie tai ir galvoja, visa kita jiems tampa nesvarbu. Jie pasidaro pikti, konfliktiški, liūdni, dažnai verkia, ima ko nors bijoti, mažesni vaikai gali šlapintis į lovą. Tai pagrindiniai tėvų emigracijos pasekmių simptomai. Dar blogiau, kai vaiko elgesys iš viso nepakinta, ir visus jausmus jis užgniaužia savyje. Tai gali turėti ilgalaikių pasekmių jo gyvenime", - įspėjo A. Žiobakienė.

Psichologė atkreipė dėmesį, jog labai dažnai tėvai tinkamai neparuošia vaikų savo išvykimui. "Jiems atrodo, jog geriau vaikui nesakyti, kad tėtis išvyks. Vaikas tiesiog vieną dieną atsikelia ir tėčio nėra, jis jau išvažiavo. Vaikas ima nepasitikėti suaugusiais, jam kyla baimė prarasti artimą žmogų. Todėl prieš išvykimą tėvai turi labai tiksliai, vaikui suprantamai paaiškinti kada išvyks, kada grįš, kada ir kaip paskambins, galbūt pažymėti tai kalendoriuje, kad vaikas tiksliai žinotų, skaičiuotų dienas", - patarė psichologė.

Pasak A. Žiobakienės, dažnai užsienyje dirbantys tėvai kiekvieną dieną skambina vaikams, tačiau vaikai nejaučia ryšio su jais, todėl, kad paskambinę jie klausia: "Kaip sekasi, kaip mokslai, ar klausai mamos?" "Vaikams nereikia tokių klausimų, nereikia kontrolės, jiems reikia jausti, kad išvykęs tėtis galvoja apie juos, rūpinasi juo, galbūt jam nupirko kokią smulkmeną, nes pagalvojo, kad jį tai nudžiugins. Tą reikėtų vaikui pasakyti", - sakė pašnekovė.

Nepasitiki valstybe

Klaipėdos "Verdenės" progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Eglė Akudovičienė sakė, jog išvažiavusių tėvų vaikai labai išsiskiria mokykloje. "Pirmiausia jiems skauda širdį ir jie dažniausiai siekia su mokytoju pasikalbėti apie tuos dalykus. Aš, per savo mokytojavimo praktika, susidūriau su įvairiais atvejais, tačiau, kad vaikas emociškai nesureaguotų į šeimos išsiskaidymą, dar neteko matyti. Vieni tampa irzlesni, kiti liūdnesni, kiti nebenori mokytis, nes "vistiek tėtis pasiims pas save į užsienį". Kita problema, ištinkanti emigrantų vaikus - vertybių sistemos sušlubavimas. Vaikai nuo mažens nebetiki ir nepasitiki valstybe. Kai mokytojai pamokų metu visaip stengiasi ugdyti tautiškumą, kalba apie valstybingumą, dažniausiai skeptiškomis replikomis "mėtosi" būtent emigrantų vaikai. Jie kaltina valstybę dėl ištikusių šeimos bėdų", - sakė mokytoja.

Apie emigraciją paauglių lūpomis

Klaipėdos "Verdenės" progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja E. Akudovičienė pasidalino 8 klasės mokinių mintimis apie emigraciją, kurias šios išdėstė savo rašiniuose.

Mano namuose esu tik aš, mama, seserys ir močiutė. Kai nauji draugai sužinoję apie tai klausia: "Ar tu turi tėtį? O tai kur jis, jei ne čia?", aš, skausmo pilna širdimi, atsakau: "Turiu, jis - emigrantas." Žinau, kad tokių, kaip aš, šiandien ne vienas ir ne du, suprantu, kad daugelis išgyvena dar ilgesnį išsiskyrimo laikotarpį nei aš, bet problemos tai neišsprendžia.
Pagalvojus apie emigracijos priežastis, supranti, kad daugelis išvažiuoja iš mūsų šalies vien dėl pinigų trūkumo, o ne dėl pavojaus, kaip seniau. Pinigai juk dabar svarbiausia. Dėl to darosi šiek tiek baugu, nes formuojasi tarsi "užburtas ratas". Tėvai važiuoja tam, kad turėdami daugiau pinigų galėtų pradžiuginti vaikus brangiomis dovanomis, nors jokios dovanos negali atstoti prarasto laiko šeimoje. Koks džiaugsmas, kai artimiausią žmogų visatoje tu matai tik kelias dienas per tris mėnesius.
Daugelis emigrantų patiria baisią vienatvę, nes palieka savo šeimą pusmečiui, metams ar dar ilgesniam laikui. Jie stengiasi būti stiprūs, todėl nerodo, kaip jiems liūdna, niūru, kai išvažiuoja. Taip pat ir artimieji - bando nuslėpti nuoskaudą širdyje. Ir niekas negali užpildyti vienatvės, ilgesio, kurie apsigyvena tokiose šeimose. Užaugę vaikai taip pat seka suaugusių pavyzdžiu - emigruoja, palikdami tėvus pustuščiuose namuose. "Užburtas ratas" sukasi, įgaudamas dar didesnį pagreitį. Kas jį galėtų kiek pristabdyti?
Pirmiausia, matyt, pakankamos algos, kad žmonės galėtų oriai gyventi. Juk visi bijo matyti savo artimuosius skurde. Kad skausmas ir skurdas artimųjų gyvenimuose baigtųsi, reikia, kad būtų sudarytos geros darbo sąlygos. Skurdas, nepagarba žmogui - pagrindinės emigracijos priežastys, kurios turi būti suvaldytos. Negalima dėti ant svarstyklių tik tokio pasirinkimo - skurdas arba vienatvė, gyvenimas be šeimos. Reikia mūsų tautai atrasti kelią, kuris išvestų iš to klaidaus emigracijos labirinto ir pasiūlytų ramaus ir saugaus gyvenimo galimybę čia, mūsų gimtinėje.
Žmogui, kad jis galėtų save realizuoti, reikalinga šeima ir tėvynė. Vienatvė irgi reikalinga, nes padeda susivokti, augti, pažinti. Bet ne priverstinė, ne ta, kuri skaudesnė už bet kokį žodį ar smūgį. Ne ta, kuri atima iš žmogaus tai, kas jam svarbiausia - jo šeimą. Šeima - valstybės pamatas. Tik tada sustiprėsime, kai išskirtos šeimos galės būti kartu ne vieną kartą per metus, kai šeima bus aš, mama, tėtis ir sesutės...

Viltė BALČIŪNAITĖ

Visai nesenai buvau Skuode, mažame Žemaitijos miestelyje. Važiuodama miestelio gatvėmis trumpam pagalvojau, ar čia ne apleistas miestas... Centrinėje gatvėje nė vieno žmogaus nemačiau, nė viena mašina nepravažiavo. Tada išgirdau tetos komentarą, kad daugelis, ypač žmonės iš nedidelių miestelių, pabaigia mokyklas ir išvažiuoja į užsienį mokytis arba dirbti.
Iškart mintyse pagalvojau, kad aš tikrai nevažiuosiu niekur, liksiu Lietuvoje, čia studijuosiu ir kursiu gyvenimą. Mano šeima visada skatina mane taip mąstyti, tačiau kiek daug žmonių, kurių šeimose nuo pat mažens į galvą kalama, kaip blogai Lietuvoje.
Šiuo atveju pats metas keisti visuomenės požiūrį. Žinau nemažai šeimų, kurių vaikų tėčiai arba mamos emigruoja dirbti, galbūt to ir nenorėdami. Aš galiu tik įsivaizduoti, kaip skaudu ir išvažiavusiems, ir pasilikusiems. Kaip gaila, kai žmogus savo gyvenimo metus, kurie turėtų būti skirti šeimai, paaukoja vienišam darbui paprasčiausiai norėdamas išvengti skurdo. O mąstant apie jaunus žmones, kiek daug jų išvažiuoja dirbti juodus darbus svetur, nes net už juos pragyvena geriau nei pragyventų Lietuvoje, būdami kvalifikuotais specialistais.
Čia ne tik išvažiuojančiųjų problema, viską spręsti turėtų pradėti valstybė, galbūt priimdama palankesnius įstatymus ar sutvarkydama visą mokesčių sistemą. Tačiau pirmiausia kiekvienas žmogus turėtų pradėti nuo savęs, nuo savo, kad ir nedidelių pajamų planavimo. Nors ir paprasčiau, tačiau savoje žemėje ir gėlės skaniau kvepia...

Elzė ŠALČIŪTĖ

Šiais laikais internetinėje erdvėje, televizijoje galima pastebėti daug straipsnių, diskusijų apie šiomis dienomis labai aktualią ir jautrią temą - emigraciją. Naršydama žinių svetainėse, stebėdama pokalbių laidas vis dažniau išgirstu apie nesustabdomą žmonių plūdimą svetur.
Mūsų šalyje emigracija tapo viena didžiausių, Lietuvą kankinančių problemų. Dėl mažų atlyginimų, taip trūkstamo duonos kąsnio, su skaudančia širdimi krūtinėje žmonės palieka tėvynę. Taip yra vienybė, ypač svarbus pilietiškumas, šeimos, giminės, kai vienas iš šeimos narių palieka namus, norėdamas aprūpinti savo šeimą.
Bet mūsų brangią ir taip mylimą piliakalnių, didžių kunigaikščių, didingos jūros, saulėtų kopų šalį dar galima išgelbėti nuo šios siaubingos ir viską draskančios jėgos. Nebijokime kalbėtis apie savo sunkumus, bėdas, gyvenimo sąlygas. Prašykime pagalbos. Kalbėkime, tarkimės, kaip padėti sau. Kaip padėti augantiems be tėvų vaikams, liūdinčioms šeimoms, vienišiems lietuvių darbininkams Ispanijos laukuose ar Norvegijos žuvų fabrikuose.
Lietuviai visuomet iš žygių į svečias šalis grįždavo į tėvynę. Tikėkime, kad tėviškės ilgesys ir visų lietuvių geranoriškumas parvilios grįžti mūsų klajūnus į derlingą, miškingą ir darbščiais žmonėmis garsėjančią Lietuvos žemę.

Emilija PABRĖŽAITĖ