Pagrindinė dovana mirusiesiems – malda

Apsikeitimas malonėmis

„Nors abi pirmąsias lapkričio dienas krikščioniškasis pasaulis meldžiasi už mirusiuosius, tačiau tai yra skirtingos dienos ir skirtingos progos, - akcentavo Jo Ekscelencija. – Žmonės dažnai sumaišo šias progas ir lapkričio 1-ąją skuba į kapines pagerbti iškeliavusiųjų anapus. Iš tiesų lapkričio pirmąją minime Visus šventuosius - tuos, kurie per visą krikščionybės istoriją buvo mūsų tikėjimo švyturiai.

Dauguma jų už tai paaukojo net savo gyvybes, o po mirties buvo paskelbti šventaisiais. Ir šiandien jie ne tik gyvena amžinybėje su Dievu, bet ir užtaria mus, gyvuosius, prieš Dievą“, - kalbėjo vyskupas.

Kiekvieno krikščionio pašaukimas yra gyventi šventai ir ta kelionė prasideda čia, žemėje. Dėl to lapkričio 1-oji krikščionims yra ypatinga.

Lapkričio 2-ąją – Mirusiųjų atminimo arba Vėlinių dieną - prisimename iš anapus iškeliavusius brangius žmones, meldžiamės už juos, prašydami Dievo gailestingumo. „Nieko naujo, juk žinome, kad yra ne tik dangus, bet ir – skaistykla bei pragaras.

Todėl turime melsti Dievą ir prašyti, kad atleistų mirusiajam jo nuodėmes, kurios dar raizgo jį, ir leistų pakilti į dangų.

Vėlinių dieną maldoje anapusinis pasaulis vienijasi su žemiškuoju: gyvieji meldžiasi už mirusiuosius, o mirusieji maldauja Dievo pagalbos bei malonių gyviesiems. Šis slėpinys vyksta iš Dangiškojo Tėvo malonės, nes Jo jėga gali padaryti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“, - mintį pratęsė L.Vodopjanovas.

Žemiškos puikybės išraiška

Lankyti kapus - graži nusistovėjusi krikščionių tradicija. Kapų tvarkymas – tai estetinis tautos bruožas ir mūsų meilės išraiška mirusiajam. Tačiau, pastebėjo vyskupas, gėlės ir žvakės tėra svarbios tik mums – gyviesiems. O mirusiajam tas pats – daugiau ar mažiau jomis apkrauti kapai. Jam tėra svarbios tik mūsų maldos, kurių niekada nebūna per daug. Todėl kapinėse nederėtų lenktyniauti dėl pompastiškų dalykų, kurie tėra tik žemiškos puikybės ir tuštybės išraiška.

Lapkritį, kai gamta apsinuogina, padvelkia ramybe, ant kapo deganti žvakė nuteikia žmogų susikaupti ir pamąstyti apie būties dalykus – žemiškojo gyvenimo prasmę. Mūsų gyvenimas žemėje įrėmintas tarp pagrindinių egzistencijos ribų – gimimo ir mirties.

„Jeigu kažką šiame gyvenime ir uždirbsime, pasieksime, užkariausime, išplėšime, vis tiek prieisime prie konkrečios realybės - mirties. Anapus nepasiimsime nieko. Tik tai, kokį dangaus lobį susikrovėme patys sau čia, žemėje. Gyvenimas mums ir yra duotas tam, kad tą lobį krautumės dabar – permąstyti vertybes ir pradėti šį žygį niekada nėra per vėlu. Mirtis visus sulygina. Šventajame Rašte, Jobo knygoje, pasakyta: nuogas atėjau į šį pasaulį, nuogas išeisiu į kitą“, - akcentavo Jo Ekscelencija.

Žvakė – vilties ženklas

Vėlinių žvakės šviesa simbolizuoja krikščioniškąją viltį. Užgimus mums uždegama krikšto žvakė – tai Kristaus šviesa. Išėjusiam iš šio pasaulio taip pat uždegama žvakė. Tai reiškia, kad Kristaus šviesa, lydėjusi nuo gimimo ligi mirties žemėje, persikelia ir į kitą – dieviškąją – mūsų gyvenimo plotmę.

Vyskupas L.Vodopjanovas, buvęs ilgametis Kretingos katalikų parapijos klebonas ir Kretingos pranciškonų brolijos vienuolis, sakė kretingiškiams su didžiausia meile ir pagarba linkintis nuolat gyventi Kristaus šviesoje, o meldžiantis Vėlinių dieną – sielų jungties anapus ir šiapus.

Vėlinės primena, kad Dievas siunčia savo dainininkus į žemę su liūdesio ir džiaugsmo dainomis. Kad jie paliestų žmonių širdis ir juos vėl parvestų į dangų.