Nykstančiuose kaimuose - nykstančios kapinės

Į Vaiponiškės (Kalvarijos sav.) senąsias lietuvių kapines ir evangelikų liuteronų, dar vadinamas Prūskapiais, kapines retkarčiais užsuka tik vietos gyventojai, vaiponiškiai, pavasarį su pjūklais krūmams karpyti prasiaučia seniūnijos pasiųsti žmonės, o toliau - sustojęs laikas. Nėra kam uždegti žvakelių, neliko artimųjų. Prūskapių, kuriuose paskutinis kapas buvo supiltas tarpukariu, palikuonys jau patys iškeliavo amžinybėn. Vienus giminės į kitą kalnelį Lietuvoje palydėjo, kiti, dundant karui, pabėgo į Vokietiją. Jų vaikaičiai net nežino, kurioje pusėje protėvių kapų ieškoti. Nors ne visi nežino. Vaiponiškėje, už kelių šimtų metrų nuo abiejų kapų, gyvenantys Ona ir Petras Radžiūnai pasakojo prieš pusantrų metų lydėję į Prūskapius iš Vokietijos atvažiavusius buvusios kaimynės Marės Engelertienės vaikaitę ir jos sūnų. Parodė, kur palaidota jų močiutė ir promočiutė, pasakojo apie kitus po jau išklypusiais antkapiais besiilsinčius buvusius kaimynus. Vaikystėje lietuviškai su kaimo vaikais kalbėjusi Engelertienės provaikaitė, buvusi Vitlipaitė, lietuvių kalbą jau pamiršusi, o jos sūnus tos kalbos niekada nemokėjo. Bendravo padedant vertėjai. „Jie filmavo visus kapus, susuko apie dviejų valandų filmą, išsivežė saviškiams parodyti. Išsivežė rūgščių obuolių iš promočiutės sodybos, molio atplaišų nuo protėvių kieme tebesančio molinio tvarto. Žadėjo dar atvažiuoti, bet girdėjome, kad Lietuva susižavėjęs provaikaitis žuvo. Toks tas gyvenimas - čia susipažįsti, čia - išsiskiri“, - apgailestavo 78 metų Ona. Iš kito kaimo į Radžiūnus atitekėjusi moteris apie Prūskapių vietinius žino tik iš vyro ir vyresnių kaimo gyventojų pasakojimų. O 82 metų Petras ne su vienu jų, vaikas būdamas, net tais pačiais takais vaikščiojo. Artimiausia iš palaidotųjų Radžiūnai laiko senąją Engelertienę. „Vis dėlto buvusi kaimynė“, - pagarbiai mini. Palydi abu į senąsias kapines ir mus. Braunamės per atžėlusius alyvų krūmus. Buvusios kaimynės kapas giliai krūmuose po samanomis, bet Ona jį randa. Uždegame žvakelę.

Petras rodo ir kitų vokiečių kilmės vaiponiškiečių kapines. „Austrotai, visa jų giminė čia palaidota“, - palydi prie kaltiniais kryžiais papuoštų antkapių. Kas ilsėjosi po jau nugriuvusiais ąžuoliniais kryžiais, jis nebeprisimena. Apgailestauja, kad kapinės anksčiau ne taip atrodžiusios. „Kapines vokiečiai patys aptvėrė akmenine tvora, ten, kur tik stulpai likę, buvo gražūs kaltiniai vartai. Dingo tie vartai sovietmečiu, o tvora beveik visa vieno iš buvusio kolūkio pirmininkų paliepimu atsidūrė fermos pamatuose. Nežinau nė katros fermos. Gal ir ji jau nugriauta?“ - abejoja vaiponiškietis.

Anot P.Radžiūno, jei ne karas, vokiečiai čia ir būtų likę gyventi. Pasidarė didžiules kapines, dalis taip ir liko neužlaidota. Vyras sako, kad vokiečiai visi kalbėjo lietuviškai, net ir savo šeimose. Tačiau turėjo ir savo tradicijų. Nevedė kitataučių ir netekėjo už jų, nesimaišė. „Baisus skandalas buvo kilęs, kai vienas prūsas nusižiūrėjo kaime mergaitę lietuvę“, - prisiminė Petras. Radžiūnai sako, kad seniau niekas taip kapinių kaimuose neprižiūrėjo ir nelankė, kaip dabar. „Pasodindavo ką nors žalio, apšluodavo takus, žvakių tokių nebuvo, degindavo vaškines, ilgas. Tol, kol vėjas užpūsdavo“, - pasakojo Ona. Jos manymu, kol žmonės mena, kapines reikia tvarkyti. Jeigu artimųjų nebėra, žvakelę turėtų uždegti nepažįstami.

Nors apie evangelikų liuteronų palaidojimus vaiponiškiečiai žino daugiau, negali pasakyti, kas palaidota prie pat Prūskapių esančiuose lietuvių kapuose. „Mūsų jau tėvai neprisiminė, kas ten ilsisi, nei kryžių, nei antkapių nė žymės. Visi žinome, kad ten - kaimo kapinės. Tėvai vaikams primindavo, kad apsirikę ten gyvulių neužgintų“, - mena žmonės. Abiejų Radžiūnų tėvai ir seneliai palaidoti Sangrūdoje, parapijinėse kapinėse.

Kalvarijos savivaldybės paminklotvarkininkas Romas Eidukaitis pasakojo, kad valstybės saugomos yra visos kapinės, kurioms daugiau negu 50 metų. Kalvarijos savivaldybėje tokių yra 51. Iš jų mažiausiai penkerios - evangelikų liuteronų. „Kaip tokiai mažai savivaldybei - daug“, - mano R.Eidukaitis. Pasak savivaldybės atstovo, senos kapinės yra savivaldybės jurisdikcijoje. Tiksliau, seniūnijų. Kiek esą pinigų ir noro, tiek tos kapinės ir tvarkomos. „Visiems žinoma, kad geriau tvarkomos tos senos kapinės, kurios yra arčiau miestelių bei gyvenviečių“, - nedaro paslapties valdžios atstovas. Valstybė, anot jo, kištųsi tik tada, jeigu kas kapines niokotų. „Senosios kapinės kultūros paveldu buvo laikomos ir sovietmečiu, bet turbūt pagarba joms priklausė nuo valdžios požiūrio“, - teigė savivaldybės atstovas.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“