Ši garbaus amžiaus klaipėdietė yra viena iš 11-os Klaipėdoje gyvenančių daugiavaikių mamų, gavusi iš prezidentės ordiną "Už nuopelnus Lietuvai". Jis Motinos dienos proga Aleksandrai buvo įteiktas pernai pavasarį.
"Gal ir per pikta buvau"
Šis garbingas apdovanojimas teikiamas tik toms daugiavaikėms motinoms, kurios ne tik išaugino, bet ir gerai išauklėjo būrį vaikų.
"Nėra, vaikeli, recepto, kaip tuos vaikus auklėti", - atsiduso senolė, kai atvykę pas sunkiai vaikštančią Aleksandrą į svečius paprašėme su jaunąja karta pasidalinti, kaip reikia auginti vaikus, kad jie užaugtų dori ir laimingi žmonės.
Ir čia pat gražia žemaitiška tarme ėmė svarstyti, kad gal ir per griežta savo vaikams buvusi.
"Bjaurus tas mano charakteris. Mat esu gimusi po Liūto ženklu. Gal ir per pikta vaikams buvau. Mušti nemušiau, bet jie man viską turėjo pasakyti - kur išeina, kada pareis. Amžinatilsį vyras irgi griežtai auklėjo. Parėjo vieną kartą sūnus iš mokyklos durų rankena nešinas. Tikrai nepagyrė, o išsiuntė atgal nunešti", - pamažu porino Aleksandra.
PRISIMINIMAI. Šventa akimirka, kai dar visi septyni užauginti vaikai buvo kartu. DUKRA. "Mamyte, mes lyg sesutės. Miliutė", - toks Aleksandros širdžiai mielas užrašas ant 1981 m. darytos nuotraukos nugarėlės primena jai jau Anapilin iškeliavusią mylymą dukrą Emiliją.
Dievas jai leido susilaukti 11 vaikų, bet užauginti pavyko 7. Iki šiol moteris braukia ašarą prisimindama, kaip turėjo laidoti vos tik gimusius ir mirusius savo vaikelius.
"Tik dvynių palaidoti neleido, tad net kapelio nėra. Motinos negali savo vaikų laidoti, aš iki šiol širdyje nė su vienu taip ir neatsiveikinau. Skausmas netekus vaiko niekada neišblėsta ir nesibaigia. Nėra ir vaistų tai tuštumai užpildyti", - atviravo moteris.
Jaunystę nori pamiršti
Nenoriai Aleksandra prisimena jaunystę. Tiesiog ji buvusi tokia sunki, kad nesinori apie ją ir pasakoti. Kai gimė pirmas vaikas, buvo 1953-ieji. Senolė vadina tuos laikus bado metais. Mat būdavo, kad 12 metų už ją vyresnis vyras Leonas, visus metus išdirbęs brigadininku, taip ir grįždavo be atlyginimo, nes nebuvo iš ko mokėti.
"O valstybei mokestį turėjome atiduoti ir kiaušiniais, ir kitu geru. Tad net vištas slėpėme, kad nesuskaičiuotų", - šeimyninio gyvenimo pradžią Kretingos rajone esančiame Laukžemės kaime prisiminė Aleksandra.
Laimei, jauna šeima gyveno ūkiškai, tad kuo misti prasimanydavo. Nepaisant sunkių laikų, moteriai net į galvą neatėję, kad ji galėtų išsižadėti tokios laimės - vaikų. Gimdė visus, kiek tik Dievas davė.
"Nežinau, ar dėl to, ar ne dėl to, bet visą gyvenimą mano sveikata buvo prasta. Ir dabar beveik tik vaistais gyva", - pasakojo bute dienas leidžianti ir didžiuliam jos liūdesiui nei į bažnytėlę nebegalinti nueiti senolė.
Negrąžinama skola mamai
Iki šiol Aleksandra dėkinga savo motinai, kuri gyveno kartu su ja ir padėjo vaikais rūpintis.
"Žinote, kaip su tais vyrais yra - jie išeina į darbą, o tu manykis kaip nori. O po namus laksto būrys vaikų. Laikai kitokie buvo - nei tų drabužių iš skudurynų, kaip dabar, nenusipirksi, o kitą kartą ir ką duoti valgyti nežinai. Žiūrėk, jau vienas kuris žiemą basas į lauką išbėgo... O ką ir kalbėti apie tai, kad aš vis padėty, arba liūdesy, nes dar vieno vaiko netekau. Gerai, kad mama visada šalia buvo. Niekada neatiduosiu jai tos skolos. Mirsiu, o skola taip ir liks", - kalbėjo senolė.
Nors Aleksandra sakosi buvusi itin griežta mama, tačiau esą ir palepinti vaikų nevengdavusi.
"Ne tik dabar, ir anais laikais vaikai turėdavo visokių įgeidžių. Tai vienas baltos mėsos nevalgo, tai kitam labai burokėlių sriuba patinka. Ir įtik visiems septyniems kad gudrus. Bet vis tiek stengiausi. Ir ryte nekeldavau anksti prie darbų, leidau pamiegoti. Pati sukausi kiek galėjau. Tiesa, kai mergos didesnės užaugo, padėdavo man kambarius sutvarkyti", - šypsodamasi prisiminė moteris.
Kai 1975 m. mirė jos vyras Leonas, Aleksandrai tebuvo 41-eri, mažiausias sūnus ėjo tik į antrą klasę, tad jaunos moters laukė dar daugybė rūpesčių dėl vaikų ateities.
"Buvo visokių kavalierių, bet aš nė vieno neprisileidau. Nebenorėjau su niekuo prasidėti. Man norėjosi tik ramybės. Dariau viską, kad tik mano vaikai ant kojų atsistotų. Auginau kiaules, privekuodavau stiklainius mėsos, kad išvažiavę studijuoti vaikai turėtų kuo maitintis", - prisiminė Aleksandra.
Iš pradžių ji dar bandė dirbti fermose, kad išlaikytų ūkį, bet suprato, kad tai - ne jos sveikatai.
"Ėjau melžti karvių, tad reikėdavo jau pusę trijų nakties fermose būti. Pasileido iš nosies kraujas, sukilo spaudimas. Reikėjo pačiai vyriškus darbus nudirbti, tad ir malkas pati kapojau", - dar vieną sunkų gyvenimo etapą prisiminė moteris.
Į Klaipėdą gyventi ji persikėlė tik 1994-aisiais.
"Bet ir dabar be darbo sėdėti negaliu. Nebepakrutu, bet nors mezgu kojines, paskui išdaliju visiems", - šypsosi senolė.
KLAIPĖDIETĖ. Tarp vakar prezidentūroje pagerbtų daugiavaikių motinų buvo ir Stasė Kvecienė, užauginusi 7 vaikus.
Motinos laukia tyliai
Moteris parodė, kad prezidentės įteiktas ordinas padėtas garbingoje vietoje - "sekcijoje", bet dar garbingesnėje stovi pernai per Motinos dieną vaikų padovanota dirbtinė žydinti gėlė.
"Rūpinosi, kad man nereikėtų vargti ir laistyti", - nusišypso senolė.
Moteris atvirauja, kad kur kas svarbiau už visus apdovanojimus jai yra tai, kad visi vaikai užaugo dori žmonės. Trys sūnūs tarsi ąžuolai ir keturios dukros niekada neužtraukė motinai gėdos. Visi mokėsi, stengėsi kabintis į gyvenimą.
"Tik kad dviejų jau nebeturiu. Vyriausioji Emilija būdama vos 50-ies iškeliavo Anapilin, panašaus amžiaus buvo ir sūnus, kai jį pasiglemžė mirtis. Nesvarbu, kiek vaikų beturėtum, kiekvienas yra brangiausias ir mylimiausias, tad netekti kurio nors - nepakeliama našta", - pasakojo moteris nesiliaudama šluostyti ašarų.
Buto, kuriame gyvena senolė, sienos nukabinėtos artimųjų nuotraukomis. Vienas laikas jau baigia išblukinti. Kitos, kur įamžintos anūkų vestuvės, dar šviežios.
"Nebeskaičiuoju, kiek yra tų proanūkių. Lyg ir 9, vyriausiam jau 22 metai. O ir anūkų 9 turiu. Ar susirenkame kada kartu? Buvo per mano 80-metį daugelis suvažiavę. O šiaip aš nelabai ir benoriu tų susiėjimų. Triukšmas, kalbos jau man nebetinka. Aš noriu tik ramybės. Net draugių neturiu. O man ir nereikia. Noriu va taip ramiai ir tyliai per dienas būti", - pasakojo senolė, glausdama prie savęs šuniuką Bučkį.
Tačiau tuoj pat senolė išsiduoda, kad šitaip kalba tik iš didelės meilės savo vaikams. Esą ir taip jie turi krūvas savo reikalų, rūpesčių, tad kam juos dar trukdyti dėl savo bėdų.
"Myli jie mane ir rūpinasi. Kai atvažiuoja kuris, ir diena trumpesnė pasidaro", - viltingai šypsosi senolė, žvelgdama į ant sienų kabančias vaikų nuotraukas.
Ordinas - dar vienai klaipėdietei
Ordinu "Už nuopelnus Lietuvai" medaliu apdovanojamos motinos, kurios išaugino ir gerai išauklėjo septynis ir daugiau vaikų. Pernai tokį apdovanojimą kartu su A. Vaičekauskiene gavo dar 46 Lietuvoje gyvenančios daugiavaikės mamos.
Vakar prezidentūroje pagerbtos dar 44 motinos, tarp kurių ordinas įteiktas ir klaipėdietei Stasei Kvecienei, taip pat užauginusiai 7 vaikus. Pagerbtos buvo ir Klaipėdos rajono gyventojos Rozalija Ramanauskienė (7 vaikai), ir Ona Ruigienė (9 vaikai) bei Šilutės rajone gyvenanti 9 vaikų mama Stefanija Starkienė, ir 7 atžalas išauginusi Kretingos rajono gyventoja Elena Šoblinskienė. Pastarosios vakarykštėje ceremonijoje dalyvauti negalėjo.
Klaipėdos savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vyriausiosios specialistės Svetlanos Vasiliuk duomenimis, tokį ordiną jau yra gavusios 11 klaipėdiečių. Dalies jų jau nebėra tarp gyvųjų.
"Bent jau tokią statistiką pradėjome vesti nuo 2006-ųjų. Paprastai kasmet iš kiekvienos Savivaldybės prašoma pateikti po vieną kandidatę. Renkant kandidatūras didelės problemos nekyla, nes neturime labai daug daugiavaikių šeimų. Be to, į pretendentes ordinui siūlome jau vyresnio amžiaus motinas, nes tik tuomet aišku, ar tikrai visi vaikai užaugo dori piliečiai", - atrankos kriterijais dalijosi S. Vasiliuk.
Motinos darbas - pats svarbiausias
Dalia GRYBAUSKAITĖ, prezidentė
Motinos diena - dėkingumo visoms mamoms diena. Per savo gyvenimą Jūs labai dažnai girdėjote šį nuostabų kreipinį - "mama!" Jis Jums išdainavo visus augančių vaikų nutikimus - jų mažus džiaugsmus ir negandas, begalinius klausimus ir norus. Viską išgyvenote drauge su jais. Toks mamų pašaukimas. Net ir tada, kai užaugame dideli, vis tiek kartais juntame nenumaldomą poreikį pasidalinti su brangiausiu žmogumi svarbiausiais savo įvykiais - ir laimėjimais, ir nesėkmėmis. Nes mūsų mamos buvo ir bus patikimiausia užuovėja nuo visų gyvenimo skersvėjų.
Visada prisiminkime, kad tai, ką turime savyje geriausio - žmogiškumą, darbštumą, padorumą, viską atsinešame iš vaikystės, iš mamos rankomis ir širdimi sukurtų namų. Kiekvienos motinos darbas - pats didžiausias ir svarbiausias tarp visų kitų darbų. O gausioje šeimoje - dešimteriopai. Jis reikšmingas ir vaikui, ir šeimai, ir visai valstybei. Tai vienas iš tų amžinųjų dalykų, kurie nepavaldūs laikui.
Visoms mamoms labai linkiu daug sveikatos, daug džiaugsmo ir vaikų dėkingumo. Būkite laimingos!
KLAIPĖDOS RAJONO gyventojos Rozalija Ramanauskienė (kairėje) išaugino 7, o Ona Ruigienė - net 9 vaikus. Prezidentūros nuotr.
Rašyti komentarą