Šiais metais Šiauliuose susituokė 684 poros, pamergės išsinuomojo tūkstančius suknelių, kaimo turizmo sodybų savininkai ant stalų dėjo baltą mišrainę... Be vestuvių, vedybinio gyvenimo džiaugsmų ir rūpesčių nugyvenęs 50–metis pasakoja apie tai, kaip jis laviruoja tarp „vargšo“ senbernio ir protingo vėjavaikio.
Pradžia
Andrius niekada nebuvo tipiškas vyras. Dar būdamas paaugliu ant savo siaurų pečių užsikrovė visą jo amžinam atilsiui išėjusio tėvo palikimą: sergančią mamą ir tris jaunesnes seseris.
Kaime darbo būta daug. Vyras pasakoja, kad po dažno skalbimo visa jo kūno oda įgaudavo specifinį ūkiško muilo kvapą. Panagės visada buvo pajuodusios nuo staltiesių balinimo pelenais. Pėdos pūslėmis nueidavo nuo dažno ėjimo į karvių ganyklas, o galva net ūždavo nuo kaimo davatkų minčių apie tai, kaip pasiseks mergaitei, kuri taps Andriaus žmona.
Po vienuolikos klasių vyras atvyko į Šiaulius. Čia gyvena iki šiol. Baigęs tuometinį Kauno technologijų universiteto Šiaulių politechnikos fakultetą, pagal specialybę ėmė dirbti elektriku.
Jauniausioji jo sesuo šešiolikos metų pagimdė dvi mergaites. Po ketverių metų ir kitos dvi seserys susilaukė atžalų.
Netrukus pasipylė klausimai, kada šeimą kurs Andrius. Mama, seserys, grupės draugai nuolat pajuokaudami primindavo, kad prieš nosį – kapo duobė, o vyras nei vedęs, nei vaiką užauginęs.
Pradėjęs jausti didelį aplinkinių spaudimą vyras netrukus susirado sugyventinę.
„Su Jurga susipažinom rudenį, tada ir supratau, kur papuoliau. Tokia velniškai pasiutusi ir darbinga moteris. Dar tik mėnesį kartu, o man net nespėjus rankų nusiplauti po bulviakasio ji jau neša iš rūsio stiklainius ir aiškina, kiek prisidarysim konservų iš kiaulės, kurią ryt su kaimynu papjausiu.
Kol kaime žmonės bulves nusikasė ir mūsų simpatijos išgaravo. Dar ir dabar atmenu, kaip išgėręs grįžtu pas Jurgą į trobą, ant stalo drėbteliu kiaulės šonkaulius ir pasakęs, kad ryt manęs neieškotų, nes išeinu viengungio atostogų, nuėjau miegoti ant šieno.
Buvo taip gera vienam. Šitaip atostogauju jau 22 metus.“
Visada yra ko laukti
Andrius neseniai atšventė jubiliejų. Nei seserys, nei draugai nebetraukia vyro per dantį dėl to, kad vyras nesukūrė šeimos.
„Juokas juokais, bet bent pusė giminės vyrų ir moterų plojo man per petį ir sakė, kad pavydi man laisvės ir gyvenimo džiaugsmo. Pasirodo, kad šiame pasaulyje ir be žmonos ir vaikų yra daugybė stebuklingų dalykų, kurie gali užpildyti vidinę tuštumą. Tik žmogus pasirenka, ko jis nori ir kas jam lengviau pasiekiama“.
Gyvendamas vienas vyras užsiima įvairiausia veikla. Jis daug skaito, mokosi užsienio kalbų, keliaudamas susipažįsta su įdomiais žmonėmis. Prieš mėnesį įsigijęs aliejinių dažų, teptukų ir drobės – ėmė mėgėjiškai tapyti.
Didžiausiu viengungiško gyvenimu pliusu Andrius laiko galimybę tikėtis siurprizų.
Penkiasdešimtmetis vyras mano, kad nėra nieko blogiau nei visą gyvenimą pabusti toje pačioje vietoje su tuo pačiu žmogumi, kai pasaulyje yra beprotiškai daug įdomių vietų ir dar daugiau įdomesnių žmonių.
„Aš nesakau, kad sėslumas ir meilė neegzistuoja, aš tik sakau, kad ištikimybė sau pačiam man yra svarbesnė. Prabuvau jau pusę amžiaus ant šios žemės ir nė karto nesuabejojau savo pasirinkimu – gyventi vienam“.
Minusų nemato
Andrius mano, jog žmogus pats susikuria sau minusus ir taip apsisunkina gyvenimą.
Daugelis vyro artimųjų stebisi, kaip galima ramiai mirti, kai žinai, jog po tavęs nepasiliks joks palikuonis.
„Planetoje gyvena 7 milijardai žmonių, manote, kad ant šio svieto jų yra per mažai?"– retorinškai klausia vienišius.
Andrius mano, kad žmonės, kurie dažnai pabrėžia faktą, kad visi, kurie nenori turėti šeimos yra savanaudžiai, patys yra kamuojami sunkios naštos.
„Yra toks pasakymas, kad žmogus kitame mato tiek provincijos, kiek savyje jos turi pats. Analogiška situacija yra su šeimynine laime. Jei savo gyvenime neturi pasisekimo, tai ir į kitų žiūrėdamas matysi tik juodą spalvą.“
Nuo jaunystės įpratęs atlikti visus buities darbus pats, vyras jau nesuka galvos dėl buities smulkmenų.
„Aš savo mamai neleisdavau plauti grindų. Moterys neturi tapti antromis globėjomis ir pašvęsti savo gyvenimo vien tik vyrui ir šeimai“, – mano užkietėjęs viengungis.
Teisė rinktis
Andrius nesiruošia pataikauti aplinkai ir pirmą pasitaikiusią moterį temptis ją į santuokų rūmus.
„Aš nesu senas – aš esu subrendęs ir turintis patirties, todėl jau puikiai žinau, ko man reikia iš gyvenimo“,– akcentavo vyras.
Jis supranta, kad gyvenimas yra – sėkmių ir nesėkmių, laimių ir nelaimių virtinė.
“ Aš nesu toks vienintelis, tik žmonės, besirūpindami savo šeimomis, tokių, kaip aš, tiesiog nepastebi. Tūkstančiai vyrų ir moterų Lietuvoje ir užsienyje yra nusprendę gyventi vieni, bet tai nereiškia, kad jie yra pasaulio atstumtieji, kurie nei įsimyli, nei verkia“,– sako Andrius.
PSICHOLOGĖS KOMENTARAS
Svarbu būti atviram, negyventi iliuzijomis
Lilija Šileikienė, psichologė:
– Suprantama žmogaus pozicija. Tai jo teisė spręsti, kaip jam gyventi geriau. Tačiau, kaip ir kiekvienas gyvenimo būdas, taip ir šis, turi tam tikrų psichologinių ypatybių. Svarbu, kokia ankstesnė patirtis žmogų privedė prie noro būti vienam. Neretai ji būna labai skausminga, neišgyventa, užmaskuota.
Stereotipinis požiūris į tokius žmones egzistuoja. Tokie žmonės susiduria ir su daugiau psichologinių pavojų. Daugiau užmaskuotų baimių, nerimo, tikrojo artumo trūkumo, mažiau savęs pažinimo. Svarbu klausti savęs – kas slepiasi už to, kad negaliu prisiimti atsakomybės už kitą žmogų, jo gyvenimą ir santykius tarp mūsų?
Daug laisvės – daug atsakomybės prieš tikrąjį save. Nekuriant, nepalaikant, neplėtojant nuoširdaus artumo su kitu žmogumi, galimybės patirti tikrąją būties pilnatvę yra kur kas menkesnės.
Laimingesni žmonės yra tie, kurie atsakingai ir brandžiai prisiima gyvenimo teikiamas galimybes (o jų mes visi turime arba esame turėję), neneigia, bet išgyvena kylančius jausmus. Norisi tikėtis, kad saviapgaulės čia nėra, tačiau žinios ir patirtis sako ką kita – kiek daug iš išorės labai sėkmingų (o ir nebūtinai), gerai save vertinančių „laisvų“ žmonių giliai viduje yra labai nelaimingi, nesuprasti kitų ir nesuprantantys savęs.
Kuo garsiau žmogus tai deklaruoja, tuo didesnes vidines abejones savyje maskuoja. Mūsų išorinio gyvenimo sėkmės atributai retai susiję su tikrąja žmogaus laime ir meile.
Meilė pati savaime neegzistuoja, ji reikalauja brandos ir kūrybos, augina žmogų.
Kyla abejonės – gal tai būdas bėgti nuo brandumo? Gebėjimas būti šalia žmogaus, kurti, palaikyti stabilius artimus santykius ir jausti jų pilnatvę yra vienas svarbiausių asmenybės brandos požymių.
Svarbu ir tai, kaip jis sugeba gyventi sociume, ar turi produktyvius, jį tenkinančius ryšius su kitais žmonėmis ir priešinga lytimi. O gali būti ir taip, kad tai yra svari užuomina į reikšmingas psichologines problemas ir kai kuriuos asmenybės sutrikimus. Vėlgi, svarbu atsakyti pačiam sau – tai saviapgaulė ar atvirumas? Ir kokie tikrieji jausmai slepiasi po racionalumo kauke?
Neretai sulaukęs brandaus amžiaus toks žmogus nerealizuoja savo generatyvumo (noro nuoširdžiai rūpintis kitais) poreikio, stokoja empatijos, t.y. sugebėjimo jausti, suprasti kitą. Laimingesni esame tada, kai sugebame gyventi gyvą, jausmais nuspalvintą gyvenimą su kuo mažesnėmis saviiliuzijos dozėmis. Nes tik ryšys su kitais mums padeda ieškoti tikrojo savęs.
Rašyti komentarą