Du mėnesius mokyklos Kaune savo neįgaliam vaikui intensyviai ieškojusi, bet neradusi mama nenuleidžia rankų. Moteris tikisi, kad rasti neįgaliesiems pritaikytą ugdymo įstaigą jai vis dėlto pavyks. Tačiau akivaizdu, kad negalią turinčiųjų integracijos į visuomenę programos ir įvairūs Europos Sąjungos (ES) remiami projektai kol kas tėra teorinės, sveikųjų sąžinei nuraminti skirtos deklaracijos, rašo „Lietuvos žinios“.
Apie tai, kad visos viešosios įstaigos turi būti pritaikytos neįgaliųjų poreikiams, byloja ne vienas įstatymas, įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas. Jeigu vadovausimės vien dokumentais ir valdininkų aiškinimais, atrodys, kad visur tvarka. Tačiau realiai taip yra tik tol, kol su tuo nesusiduri – pats arba tavo artimasis neatsiduria neįgaliųjų vežimėlyje. LŽ pasidomėjus neįgaliems vaikams itin aktualia tema – mokyklų pritaikymu jiems paaiškėjo, kad ugdymo įstaigos negalią turintiems vaikams vis dar neprieinamos, o galimybė būti visateisiams visuomenės nariams lieka vien popieriuje.
Nesėkmingos paieškos
Tuo, kad neįgaliam jos vaikui neįmanoma lankyti jokios bendrojo lavinimo mokyklos, neseniai įsitikino šiuo metu Mažeikiuose gyvenanti Asta P. (pavardė redakcijai žinoma – aut.). Moteris augina fizinę negalią nuo gimimo turintį sūnų. Septintokas yra vienas geriausių klasės mokinių, lanko įprastą vidurinę mokyklą. Vienturtį sūnų turintys sutuoktiniai, keičiantis šeimos situacijai, vasarą ketina kraustytis į Kauną, mat šiame mieste šeimos galva rado geriau mokamą darbą. Pardavusi turimą nekilnojamąjį turtą Mažeikiuose ir dar pasiėmusi banko paskolą šeima jau įsigijo jaukų būstą Kaune.
Informacijos internete ieškojusi Asta P. pasakoja sužinojusi, kad Kauno mokyklos tėvų gana įvairiai vertinamos. Teigiama, kad vienose įstaigose dirba nuoširdesni, geresnės kvalifikacijos specialistai, o kitos sulaukia nemažai patirtimi virtualiai besidalijančių tėvų kritikos. „Sūnų norėjau leisti į mokyklą, kurioje kai kurių dalykų mokymas būtų sustiprintas, ir atidžiai rinkau jam mokymo įstaigą. Tačiau paskambinusi į norimą mokyklą išgirdau, kad ji nepritaikyta neįgaliųjų poreikiams“, – sakė Asta P. Panaši situacija kartojosi paskambinus į dar kelias mokyklas. Negalinti patikėti tuo, kad antrame pagal dydį Lietuvos mieste nė viena iš daugiau nei pusšimčio mokyklų netinkama neįgaliojo vėžimėlyje sėdintiems vaikams, moteris paskambino į Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyrių. Telefonu atsiliepusi valdininkė moteriai paaiškino, kad išsamios informacijos apie tai, ko ji teiraujasi, niekas įstaigoje nežino, todėl jos ieškoti teks pačiai mamai.
Asta P. rankų nenuleido ir skambino į visas iš eilės mokyklas, tačiau tik keliose jų sužinojo, kad aplinka neįgaliesiems pritaikyta bent iš dalies. Atvykusi į Kauną ir apvažiavusi mokyklas Asta P. ugdymo įstaigų vadovų buvo atkalbinėjama leisti vaiką į jų vadovaujamą mokyklą. Motyvuota tuo, kad nėra tam pasirengusių pedagogų, o nuožulnus šlaitas ar liftas, įrengtas prie įėjimo į mokymo įstaigą, yra nesaugus. „Mokyklų vadovai internete nurodo mokyklas, kuriose neva yra neįgaliųjų liftai, platesnės durys ir kita reikiama įranga. Tačiau į jas paskambinusi sužinodavau, kad mano turima informacija „yra netiksli“ arba įranga neįgaliajam nelabai tinkama“ , – LŽ piktinosi Asta P.
Su netikėtomis kliūtimis susidūrusi moteris vis dėlto tikisi, kad iki vasaros jai pavyks rasti išeitį. Asta P. stebėjosi ir retoriškai klausė, ar tikrai Kaune nėra nė vieno neįgalaus moksleivio, lankančio įprastą vidurinę.
Turi pasirūpinti savivaldybė
Kad tema tikrai opi ir nėra paprasta, įsitikino ir LŽ žurnalistė, gavusi prieštaringą valstybinių įstaigų informaciją arba rekomendacijas teirautis apie tai kitur. Neįgaliųjų moksleivių galimybė mokytis drauge su kitais moksleiviais turėtų dominti net kelias ministerijas – Aplinkos (AM), Socialinės apsaugos ir darbo (SADM) bei Švietimo ir mokslo (ŠMM). Taip pat ne vieną departamentą, asociaciją, inspekciją. Analizuojant informaciją paaiškėjo, kad ši tema aktuali ir tiems, kas vykdo ES projektus, susijusius su pastatų atnaujinimu bei statyba.
Dauguma Lietuvos mokyklų yra statytos sovietmečiu, kai jų prieigos nebuvo pritaikomos neįgaliesiems. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir po truputį susirūpinus gerokai „pagyvenusių“ įstaigų stogais, sienomis, langais ar šildymo sistema imta kalbėti ir apie būtinybę suteikti galimybę neįgaliems vaikams mokytis drauge su bendraamžiais, jeigu tai jiems leidžia gydytojai. Kad žodis taptų kūnu, sukurtas ne vienas įstatymas ir įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas. Apie tai rašoma tiek su statyba, tiek su vaikų ugdymu susijusiuose dokumentuose. Štai švietimo ir mokslo ministro įsakyme dėl 2007–2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 2-ojo prioriteto skelbiama, kad turi būti sukurta „viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas: sveikatos, švietimo ir socialinė infrastruktūra“.
ŠMM ES paramos koordinavimo departamento ES paramos įgyvendinimo skyriaus atstovė Simona Raupėnaitė LŽ tikino, kad vadovaujantis statybą reglamentuojančiais teisės aktais visos viešosios įstaigos turi turėti neįgaliesiems pritaikytą įvažą ir kt. Esą tai padaryta ir daroma tuose projektuose, kurie dar įgyvendinami.
ŠMM Komunikacijos skyriaus vyresnioji specialistė Alma Vijeikytė LŽ aiškino, kad 2011-aisiais priimto Švietimo įstatymo 34-ajame straipsnyje taip pat nustatoma, kad „švietimo prieinamumas mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, užtikrinamas pritaikant mokyklos aplinką“. Taip pat teikiama psichologinė, specialioji pedagoginė ir kitokia švietimo pagalba, aprūpinama techninėmis pagalbos priemonėmis ir kt. Švietimo įstatymo 35-ajame straipsnyje nurodoma, kad vaikui, dėl ligos ar patologinės būklės negalinčiam mokytis bendrojo ugdymo mokykloje, sudaromos sąlygos mokytis sveikatos priežiūros įstaigoje, namie ar mokytis savarankiškai ir laikyti egzaminus. Švietimo įstatyme taip pat nustatoma, kad savivaldybė arba kitas mokyklos steigėjas mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių ir nepajėgiantiems atvykti į mokyklą, organizuoja atvežimą į mokyklą ir parvežimą. ŠMM perka ir savivaldybėms perduoda geltonuosius autobusiukus, pritaikytus ir mokiniams, turintiems fizinę negalią. „Tačiau tokie autobusai perkami, jeigu to pageidauja savivaldybės“, – tvirtino A. Vijeikytė.
Įstatyme – nepalanki išimtis
Atrodytų, kad viskas turėtų vykti sklandžiai – mokyklai vykdant remontą joje turi atsirasti ir įranga, pritaikyta neįgaliesiems. O jeigu neįgalus vaikas norėtų lankyti kol kas neatnaujintą mokyklą, merija turėtų pasirūpinti, kad tol, kol bus sukurtos palankios sąlygos, mokinys galėtų mokytis namie. Ilgiausias laikas, skirtas adaptuoti įstaigą neįgaliajam, yra vieni metai.
„Tačiau reikėtų neapsigauti dėl terminų: „renovacija“, „modernizacija“ ir „rekonstrukcija“, – LŽ perspėjo Neįgaliųjų reikalų departamento prie SADM direktorės pavaduotoja Jolanta Šliužienė. Anot jos, įstaigoms, vykdančioms renovaciją ar vadinamąją modernizaciją, Statybos įstatyme taikoma išimtis – jos neprivalo statinio pritaikyti neįgaliųjų poreikiams. „Nesuprantame, kaip galėjo būti patvirtinta tokia įstatymo eilutė. Apie jos atsiradimą nieko nežinojome, kol ji netapo reali. Sakyta, kad modernizuojant pastatus vykdomi darbai, susiję tik su šilumos energijos taupymu. Pastebėjome, jog projektai parengiami taip, kad būtų išvengta žodžio „rekonstrukcija“, – patirtimi dalijosi pašnekovė. Anot jos, statinį rekonstruojant neįgaliųjų prieigos turi būti įrengtos tik tose dalyse, kuriose vykdomi darbai.
J. Šliužienė pabrėžė, kad apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę kalbama nemažai, o iš tiesų tai daroma itin lėtai ir fragmentiškai. „O juk neįgaliesiems turėtų būti pritaikytos ne tik patalpos. Jau dabar dokumentuose numatyta, kad neįgaliajam turėtų padėti socialinis darbuotojas. Mokytojai taip pat turėtų būti parengti darbui su tokiais vaikais. Tačiau kol kas tai tėra deklaracijos“, – sakė Neįgaliųjų reikalų departamento direktoriaus pavaduotoja. Jos nuomone, neįgaliesiems palankių įstatymų yra pakankamai, bet kol kas jie tinkamai neįgyvendinami.
Pašnekovė užsiminė ir apie neigiamą visuomenės požiūrį į „kitokius“ vaikus. Nemažai tėvų vis dar nepageidauja, kad jų atžalos mokytųsi vienoje klasėje su neįgaliaisiais. Manoma, kad skirdamas daugiau dėmesio vežimėlyje sėdinčiam vaikui mokytojas turės mažiau laiko kitiems auklėtiniams. „Tačiau taip manyti nederėtų, nes pasaulyje atlikti tyrimai ne sykį parodė, kad tokia integracija ne tik nedaro žalos, bet ji yra abipusiškai naudinga“, – sakė J. Šliužienė.
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie AM Strategijos ir analizės skyriaus vyriausiosios specialistės Simonos Tiškuvienės teigimu, mokslo paskirties pastatų atnaujinimo (modernizavimo) projektuose iš tiesų nenumatyta, kad privalu laikytis pritaikymo neįgalių žmonių reikmėms reikalavimo. Visais kitais atvejais, pvz., kai statomas naujas pastatas, Statybos užbaigimo komisijos narys Neįgaliųjų reikalų departamento atstovas tikrina negalią turintiems žmonėms svarbių statinių atitiktį projekto sprendiniams.
Į priekį – pamažu
ŠMM Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Vaišnorienė LŽ pabrėžė, kad merijų specialistai turi tikrinti, ar mokyklos, net ir pagal Statybos įstatymą neprivalėjusios tenkinti neįgaliųjų poreikių, stengiasi gerinti sąlygas turintiesiems specialiųjų reikalavimų. Jos turėtų pasirūpinti ir lėšomis. Jeigu tėvai nori leisti vaiką į mokyklą, kurioje aplinka tam nepritaikyta, savivaldybė turi apsispręsti, ar pritaikyti jam mokyklos aplinką, ar sudaryti sąlygas mokytis namie, ar organizuoti pavėžėjimą iki kitos mokyklos.
Preliminariais 2013–2014 metų duomenimis, iš 1191 mokyklos, pateikusios informaciją apie mokyklos pastatų būklę, daugiau kaip pusė jų – 689 – priklauso I ar II pastatų grupei. I grupei priklauso renovuotos ir negalią turintiems mokiniams pritaikytos mokyklos, II grupei – mokyklos, kurioms nors vienai pastato daliai reikia paprasto remonto, tačiau atitinka visus joje besimokančių mokinių poreikius. Švietimo informacinių technologijų centro (ŠVIS) Statistikos skyriaus vedėjo Aurimo Pokvyčio teigimu, iš viso šalies bendrojo lavinimo mokyklose mokosi daugiau kaip 35 tūkst. įvairią negalią turinčių mokinių. Iš jų 526 turi lengvesnių ar sunkesnių judėjimo sutrikimų.
Kaip teigė Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir turizmo plėtros reikalų valdybos Švietimo ir kultūros įstaigų ūkio ir finansų skyriaus vedėja Rimantė Juodenienė, pastaraisiais metais antro pagal dydį miesto mokyklos buvo modernizuojamos pagal tris programas. Tačiau esą nėra tikslių duomenų, kurios iš jų įrengs prieigas neįgaliesiems. „Pagal daugelio programų nuostatus, pritaikymas neįgaliųjų poreikiams yra netinkama finansuoti veikla. Todėl įstaigose, kuriose buvo būtina pastatą pritaikyti neįgaliųjų poreikiams, lėšas darbams skyrė savivaldybė“, – sakė pašnekovė.
LŽ kalbinta Kauno Antano Smetonos gimnazijos direktorė Violeta Balčiūnienė LŽ patikino, kad 2012–ųjų gegužę pradėti įstaigos renovavimo darbai dar nebaigti. „Kai baigsime darbus, mokykloje bus ir neįgaliesiems skirtas liftas, tualetas, įvaža. Beje, mūsų mokykloje anksčiau mokėsi viena labai gabi cerebriniu paralyžiumi sirgusi mergaitė. Daugiau niekas nesiteiravo apie turintiesiems negalią sukurtas sąlygas“, – pasakojo V. Balčiūnienė.
Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos vadovė Nijolė Milkevičienė nusiteikusi optimistiškai. Ji vadina stebuklu tai, kaip per du dešimtmečius pasikeitė požiūris į neįgaliuosius ir jiems sukurtos sąlygos. „Tai vyksta pamažu. Bet jau dalyvavome tvirtinant ne vieną sostinės mokyklos rekonstrukcijos projektą. Per metus kitus visi jie bus įgyvendinti, tada ir sąlygos neįgaliems moksleiviams pagerės, – neabejojo N. Milkevičienė – Tereikia laiko įgyvendinti tai, kas sumanyta.“
Asociacijos vadovės teigimu, šiuo metu kyla klausimų nebent svarstant, ar patys vaikai, mokytojai bei visuomenė yra pasirengę artėjantiems pokyčiams.
Rašyti komentarą