Nebijokime prašyti pagalbos

- Nuo Nepriklausomybės atkūrimo šalyje veikia telefoninės emocinės paramos tarnybos. Kokių būtų galima pastebėti tendencijų? - paklausėme „Jaunimo linijos“ vadovės Agnės MAŽVILAITĖS.

- Palyginti skambinančiųjų prieš 20 metų ir dabar skaičių būtų sudėtinga dėl skirtingų technologijų galimybių tuomet ir dabar, bet matome, kad besikreipiančiųjų daugėja ir džiugina tai, kad kasmet gerėja ir pačių linijų pasiekiamumas.

Didėjantys skaičiai nebūtinai turi reikšti, kad mes turime daugiau problemų, gal kaip tik tai reiškia, kad visuomenė linksta pripažinti, jog turi problemų ir nebebijo būti silpna, kreiptis pagalbos. Gal tai, kad daugėja skambinančiųjų, ir būtų galima sieti su pagalbos linijų žinomumu - žmonės nenori likti vieni su savo problemomis, išdrįsta kreiptis pagalbos. Pasakyti, kad man sunku ir paprašyti pagalbos, yra sąmoningos visuomenės požymis.

- Technologijoms žengiant į priekį pagalbos galima sulaukti ir internetu. Tai patraukli forma šiuolaikinei visuomenei?

- „Vaikų linija“, „Jaunimo linija“, „Vilties linija“. „Pagalbos moterims linija“ ir „Linija Doverija“ teikia emocinę paramą ne tik telefonu, bet ir elektroniniais laiškais. O nuo 2016 metų gruodžio mėnesio „Jaunimo linija“ emocinę paramą teikia ir tiesioginio pokalbio, vadinamojo chat’o principu, kai besikreipiantysis pagalbos tiesiogiai susirašinėja su konsultantu. Iš pradžių tai buvo bandomasis projektas, nes tai naujiena Lietuvoje. Nelabai buvo su kuo apie tai konsultuotis, tačiau pusės metų bandymas parodė, kad ši praktika pasiteisino ir nuolat populiarėja. Tad nuo kitų metų ketiname šią paslaugą plėsti. Juolab kad tai jaunimui labai prieinama forma. Be to, užsienyje esantys žmonės į nemokamą liniją mums paskambinti negali, o parašyti internetu - gali. Tad taip galime pasiekti ir užsienio lietuvius, kurie patiria sunkumų.

- Su kokiomis problemomis šiandien susiduria Lietuvos jaunimas?

- Mūsų auditorija - 16-30 metų žmonės, tad bendraujame tiek su jaunimu, tiek su subrendusiais žmonėmis. Žinoma, būna, kad paskambina ir vyresni. Skambinančiųjų problemos gana panašios, tik vyresnių nei 30 metų žmonių kasdienybėje jau nebėra mokslų problemų, neišlaikytų egzaminų baimės. Jų problemos išlieka santykiai: kaip išlaikyti santykius su artimaisiais, kaip išgyventi skausmą, kai griūna šeima, užpuola ligos, netenki darbo ar visos problemos užgriūva vienu metu.

O jaunų žmonių gyvenime vyraujanti problema - santykiai: santykiai su tėvais, bendramoksliais, meilės santykiai, bendravimas su draugais, suaugusiaisiais. Jaunimas susiduria ir su kitomis problemomis: vienišumu, polinkiu žaloti save, polinkiu į smurtą, savižudybę. Jauni žmonės paskambinę klausia: kaip išlaikyti meilės santykius, kaip ištverti išsiskyrimą, kaip išgyventi pykčius bendraujant su geriausiu draugu; taip pat pasakoja, kaip jaučiasi, kai nesiseka mokslai, darbas, kaip juos paveikia nesusikalbėjimas su tėvais. Tai atvejai, kai žmogui labai sunku, bet jis neturi šalia žmogaus, kuriam galėtų išsikalbėti. „Jaunimo linija“ yra vienas iš būdų pasikalbėti ir rasti žmogų, kuris išklausys.

- Todėl, kad nėra su kuo pasikalbėti, ar nedrįstama užsiminti apie savo sunkumus?

- Galbūt žmogus nedrįsta atsiverti ir būti visiškai atviras, bijo, kad nebus priimtas ir išklausytas. Tikime, kad pokalbiai padeda skambinantiesiems, tai išduoda ir per pokalbį besikeičianti žmogaus nuotaika. Taip pat sulaukiame padėkų už pagalbą, netgi būna atvejų, kai mus paremia žmonės, kurie pripažįsta, kad jiems linijos darbuotojai svarbiu gyvenimo momentu padėjo.

- Kartais suaugę žmonės nuvertina jaunuolių problemas, kurios jiems tą akimirką itin svarbios?

- Taip, tėvų ar aplinkinių abejingumas, nerimtas požiūris į jaunuolio problemas gali būti viena iš priežasčių, kodėl jauni žmonės nenori išsikalbėti. Jaunų žmonių problemos yra tikras skausmas, patiriamas čia ir dabar; tai pats tikriausias dalykas, šiuo metu vykstantis jų gyvenime. Tokių problemų nuvertinimas gali būti viena iš priežasčių, kodėl jauni žmonės yra uždari ir nenoriai kalba apie savo sunkumus.

- Ar skambinančiųjų problemose, su kuriomis jie susiduria, atsispindi šalies aktualijos?

- 5-7 temos, dėl kurių žmonės kreipiasi pagalbos, išlieka tokios pačios. Tačiau iš skambinančiųjų problemų visuomet galima pajausti, kuo šalis tuo metu gyvena. Jeigu visuomenę sukrečia žinomo žmogaus savižudybė, atgarsis visuomet nuvilnija ir tai turi įtakos visuomenės sveikatai. Kai per žiniasklaidą visuomenė informuojama apie karo veiksmus kaimyninėse šalyse, skambinantys jaunuoliai nuogąstauja dėl karo tikimybės, išgyvena, kaip tai paveiktų juos.

- Turbūt sunku pradėti pokalbį, kai pakėlęs ragelį nežinai, ar tikrai galėsi patarti?

- Savanoriai, kurie laukia skambučių ar susirašinėja su pagalbos prašančiais jaunuoliais, yra specialiai parengti šiai veiklai. Žinoma, tai pavyksta ne kiekvienam. Todėl vyksta atrankos, savanoriai baigia 3 mėnesių parengiamuosius kursus, jų metu kai kurie ir supranta, kad tokia veikla ne jiems, o kai kurie apsisprendžia vėliau, kai prasideda realūs pokalbiai telefonu.

Žinoma, vienas iš iššūkių yra tas, kad organizacija dirba visą parą, tad tenka budėti ir ryte, ir naktį, ir per šventes, ir savaitgaliais, o tam reikia rasti savo laiko.

Kitas iššūkis - emociniai sunkumai. Tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis ir su kiekvienu iš jų reikia gebėti rasti ryšį. Emociškai tai ne visuomet lengva, ypač kai juntama didelė savižudybės rizika. Atsižvelgdami į šį iššūkį esame įdiegę vadinamąją užnugario programą, kai savanoris, baigęs emociškai sunkų pokalbį, pats gali paskambinti visą parą budinčiam užnugario savanoriui, kad šis padėtų susitvarkyti su patirtais išgyvenimais. Nes ir tiems, kurie nori padėti kitiems, kartais reikia pagalbos.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“