Namai, kur motinos gyvena tik sapnuose

Palydovas - meilė ir neapykanta

„Šie vaikai dažnai sapnuoja savo motinas ir kiekvieną juo besirūpinančią darbuotoją vadina mama. Kai rytą pakalbiname mažuosius, ką naktį jie sapnavę – gal zuikį ar katiną, visi atsako lyg susitarę – mamą. Gerai, kad jų motinos nors sapnuose juos aplanko, nes tikruose gyvenimuose – labai retai. Atvyksta, sujaukia emocijas, prižada kalnus ir dingsta – metams, penkeriems, o dažnai – ir visam laikui“, - pasakojo Kretingos socialinių paslaugų centro direktorės pavaduotoja Virginija Narbutienė.

Ją papildė Globos (rūpybos) tarnybos vyriausioji socialinė darbuotoja Nijolė Jonutienė: „Jie taip laukia savo motinų, kad šioms gegutėms pasirodžius, ir jų atneštas saldainis skanesnis, ir - obuolys, nors ir pakeltas iš pakelės, saldesnis. Vyresnieji gerokai tylesni ir santūresni“.

Šiuo metu Socialinių paslaugų centre gyvena 12 globojamų vaikų: mažiausiems – treji metai, vyriausiai – 23-eji.

Vienas iš trimečių vaikų dabar gydomas ligoninėje. „Vakar aplankėme mažylę, o po to visą vakarą negalėjau paleisti jos iš savo minčių. Beprotiškai skaudėjo širdį atsisveikinant, vaikas nenorėjo išleisti, - mergaitę teko pergudrauti. Argi toks vaikas turi gulėti ligoninėj vienas, be motinos?“ - emocijų neslėpė N.Jonutienė.

Todėl suprantama, kodėl meilė ir neapykanta yra nuolatinis palydovas, kai vyresnieji vaikai prakalba apie savo motinas.

Iš vienos globos įstaigos - į kitą

Vyriausia amžiumi ir ilgiausiai per visą Kretingos socialinių paslaugų centro istoriją jame gyvena Aušra Geštautaitė, - merginai prieš keletą dienų sukako jau 23-eji.

Įprastai vos 18-kos sulaukę vaikai privalo palikti globos įstaigą, tačiau Aušra turi kompleksinę negalią, yra silpnaregė, todėl čia glaudžiasi tol, kol pabaigs Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centrą, kur jau trečius metus mokosi viešbučio darbuotojos specialybės.

Nuo rugsėjo 1-osios Aušra apsigyvens šios mokyklos bendrabutyje, tačiau į Kretingą savaitgaliais ir per vasarą sugrįžta lyg į savo tikruosius namus.

„Aušra yra labai muzikali, taupi, turi savo skonį. Vakar išvien su socialine darbuotoja gimtadieniui nusipirko tortą su maskarponės sūriu, ir pakvietusi į gimtadienį, paprašė puošniai apsirengti. Tačiau visiškai savarankiškai ji gyventi negali, todėl, išėjus iš mūsų įstaigos, ją geriausia būtų nukreipti į Savarankiško gyvenimo namus“, - įsitikinusi V.Narbutienė.

Merginai jau buvo bandoma surasti geraširdžius žmones, kurie priglaustų ją į savo šeimą: atsirado tik viena šeima, iš kurios ji, pabuvusi vos 2 dienas, sugrįžo atgal į centrą.

Aušra, anot N.Jonutienės, yra labai komunikabili, greit surandanti šneką su žmonėmis. Buvo atvejų, kai dėl atvirumo grįžtant namo traukiniu, negeranoriški žmonės pasinaudojo jos patiklumu.

„Tenka labai daug kalbėtis ir mokyti gyvenimo pamokų“, - neslėpė socialinė darbuotoja.

Primelavo ir dingo

V.Narbutienė prisiminė skaudžią A. Geštautaitės gyvenimo istoriją: į Globos namus mergaitė pateko būdama vos 1,5 metų: „Tarsi nevaikštantis kamuoliukas, pamėlusiomis galūnėmis – dėl motinos nepriežiūros vaikas nušalo rankas ir kojas“. Nuo 8-erių mergaitė buvo išsiųsta į Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokyklą, 15-kos sugrįžo atgal. Po to dar 5 metus važinėdavo į šią specializuotą mokyklą, kol baigė 12 klasių.

„Vilniuje savaitgaliais į šeimą mane pasiimdavo globėjai, - prisimenu, jie turėjo tris savo vaikus ir labai meilų šuniuką Debesėlį. Daug gero patyriau iš jų, bet ir Kretingoje auklėtojos dovanojo man daug savo meilės ir šilumos“, - pasakojo Aušra.

Savo biologinę motiną ji prisimena pirmąkart sutikusi simbolinę datą – 2007 metų 7 mėnesio 7 dieną. Atvyko su dviem Aušros seserimis, vieną iš jų irgi buvo palikusi Globos namuose, o po to atsiėmė. „Prižadėjo nupirkti mobilųjį telefoną, primelavo, apmulkino ir dingo.

Nebepažinčiau jos gatvėj – išsitrynė veidas, lyg juodaplaukė buvo. Bet atsimenu vardą – Andželika, o jau mirusio tėčio Vilmedo labai ilgiuosi. Norėjau tada jos paklausti, kodėl mane paliko, bet neužteko drąsos“, - atviravo Aušra.

Motina atstūmė dukart

V.Narbutienei įsirėžė itin skaudus dar vieno globotinio - Aurelijaus, pernai pradėjusio savarankišką gyvenimą, - likimas.

Berniuką paliko biologinė motina, jis buvo įvaikintas. Jo įtėviai išsiskyrė, netrukus įmotė mirė, kai vaikui tebuvo vos ketveri. Aurelijų globoti ėmėsi įmotės motina. Tačiau susirgusi onkologine liga ir jausdama artėjančią mirtį, senelė surado biologinę motiną – ši jau turėjo kitų vaikų ir Aurelijaus likimas jos nebedomino.

„Aurelijui buvo 14 metų, kai jis ir vėl pateko į mūsų įstaigą. Buvo sunkus paauglystės metas, vaikui antrąkart išgyventi motinos atstūmimą buvo itin skaudu. Daug bendraudavome, analizuodavome situacijas. Kai sukako 18 metų, vaikinas išsikraustė į bendrabutį, susirado draugę. Dabar savo gyvenimą kuria užsienyje. Su Aurelijumi ligi šiol išliko šilti santykiai: paskambina, o sugrįžęs vis užsuka aplankyti“, - V.Narbutienė pasidžiaugė, jog šitiek gyvenimo murdytas Aurelijus ne tik nepalūžo, bet savo geru elgesiu pranokdavo kitus centro globotinius.