Lietuvos rokeriai ir Sąjūdis

Nors tai labai plati tema. Pirmasis motociklas Lietuvoje įregistruotas dar 1913 m., nors, tikėtina, kad jų buvo ir anksčiau, – tik nebuvo registruojami. Tačiau atėjęs Sąjūdžio 30-ies metų jubiliejus ragina pažvelgti būtent į tuo metu bruzdėjusią Lietuvos rokerių kultūrą. Kalbiname Osvaldą Gumbrį (46 m.), ankščiau žinomą kaip Smauglį.

– Osvaldai, prasidėjo Lietuvos rokerių judėjimas?

– „Vilniaus rokerių klubas“ susiformavo 1986–1987 m., buvo pasiūta ir klubo vėliava – Dainiaus Zalenso iniciatyva „Lėlės“ teatre. Vėliau Katedroje iškilmingai pašventinta. Nesu tikras, kad suprantate, ką tai reiškė SSRS laikais. Praėjus keleriems metams, 1989 m. kovo 21 d. klubas buvo įregistruotas ir oficialiai įteisintas, o viskas juk prasidėjo žymiai anksčiau. Ir būtent rokerių klubas, o ne baikerių kažkokių.

– Kodėl būtent tada gimė rokerių judėjimas?

– Tuo metu papūtė naujas vėjas, ir mes (o gal visi?) tą pajutome. Rokerių judėjimas, Atgimimas, Sąjūdis, Roko maršas per Lietuvą. Visa tai buvo dalis kažko didesnio. Nepavadinčiau to „new wave“, tai būtų neteisinga. Tame kontekste mes radikaliai skyrėmės nuo išlepusių, maištaujančių jaunų „bourgeois“ Vakaruose. Nors gal ir ne visada tiesiogiai – kartą, tiesa, laidėme akmenimis, išluptais iš Katedros aikštės grindinio, į milicininkus bandančius nutempti badaujančius Sąjūdžio aktyvistus – mes kovojome už laisvę.

O tokiu kampu apie tai niekas nerašė, o turėtų. Na bent jau istorikai tai tikrai.

– Kaip dar prisidėjote prie kovos už nepriklausomybę?

– Apie mūsų klubo žygdarbius laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ (dabartinis „Lietuvos rytas“) 1989 m. rašė žurnalistas Ainis Gurevičius: „Vilniaus rokeriai garsėja ne dienomis, o valandomis: Baltijos kelias, roko koncertų apsauga, sargyba prie Spaudos rūmų... Televizija, radijas, spauda. Vaikinai turbūt jau patys nebežino, kiek pastaruoju metu davė interviu.“ Nepamirštant ir naktinės sargybos prie Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos. Tuo metu žurnalistai mums siūlė keisti klubo pavadinimą į „Angelus sargus“, spaudoje mus taip ir vadindavo.

Mes buvome visur. Nė vienas mitingas, demonstracija ar koncertas nepraeidavo be rokerių apsaugos ir tiesioginio dalyvavimo. Atsimenu, jungtinės Vilniaus ir Utenos rokerių klubo pajėgos saugojo roko grupės „Katedra“ koncertą Žalgirio futbolo stadione 1989-tų pavasarį. Sklandė gandas, kad turi atvykti ir gausios milicijos ar kareivių pajėgos, laukėm... Tąsyk viskas baigėsi gerai, jie nepasirodė.

– Kas buvo klubo nariai? Kiek jūsų buvo ir kokio amžiaus?

– Vilniaus rokerių klubas susiformavo iš atskirų įvairių Vilniaus rajonų kuopelių. Buvo Senamiesčio kuopelė, Antakalnio, Žvėryno, Baltupių, iš Karoliniškių keli žmonės. Susipažinus arčiau, kilo idėja jungtis į vieną bendrą klubą.

Išvardinti visus būtų sunku, galiu paminėti tik pačius aktyviausius, kurie ir dalyvavo klubo valdyme, nes mes jokios hierarchijos neturėjome: Centras – Rimvydas Bajarūnas, Algis Domeika (Zombis), Linas Žilys (Pankas), na ir aš pats.

Antakalnis – Dainius Vaitkevičius (Danyla), Dainius Zalensas (Harlis), amžinatilsį Gintas Zurza (Zurza), Džiugas Virbickas, Kęstas Kaminskas (Kaminas). Žvėrynas – Tomas, Juozas Kandalini, Karoliniškės – Gytis Sausaitis (Sausas), Petras, Valdo, Baltupiai – Arnas. Privalau paminėti ir idėjinį rokerių vadą, amžinatilsį Lisandrą Dūdą (Bilis). Į Vilnių jis buvo atvykęs iš Šiaulių studijuoti Dailės akademijoje.

Iš viso Vilniaus rokerių klube žmonių, manau, buvo per šimtą, gal net ir daugiau. Klubas iš paprasto draugų ir bendraminčių susibūrimo vis labiau ėmė panašėti į organizaciją, atsirado disciplinos poreikis. Puikiai prisimenu mūsų tuometines šnekas, norą mažinti narių skaičių nors ir iki penkiasdešimt, tačiau rimtų ir disciplinuotų.

Man 1989-ais buvo 18-a, o bendras amžiaus vidurkis, manau, buvo 16–25 m. Tikrai žinau, kad 26-erių metų ribos nebuvo peržengęs nė vienas. Sakau tai juokais, mat tuo metu kažkokios populiarios „punk rock“ grupės dainos tekste teigiama, kad gyvenimas baigiasi 26-erių, o mums tada tas atrodė dar labai toli.

– O kodėl gimė idėja būti rokeriais? Kodėl ne „kažkokiais“ baikeriais?

– Kažkokios nuotrupos apie tai, kas vyko Vakaruose, žurnalų, vaizdo klipų ar gandų lygmeniu prasiskverbdavo pro „geležinę uždangą“ – tik gerokai pavėluotai. Tai, kad rokerių judėjimas Didžiojoje Britanijoje jau seniai išsikvėpė, sužinojom jau gerokai vėliau. Informacija vėluodavo – na, beveik 20 metų. Mes gi manėm, kad tai vyksta čia ir dabar. Pasiskolinome pavadinimą, juodus motociklus ir odines striukes. Na, o toliau jau kaip mums patiems atrodė. Taigi galima drąsiai teigti, jog suformavome savo unikalų identitetą, taip pat paremtą nepriklausomos Lietuvos troškimu ir aktyviu to tikslo siekimu.

Na, o apie baikerius tuo metu tiesiog nieko nežinojome. „Amerikoniškos“ subkultūros įtaka dar nebuvo pasiekusi Lietuvos, tas atsitiko kur kas vėliau. Manau, prie to labai prisidėjo mūsų klubo narys Dainius (Harlis), 1990 m. išvažiavęs gyventi į JAV ir jau ten „susibroliavęs“ su Amerikos baikeriais, tačiau tuo pat metu palaikęs aktyvų ryšį ir su Vilniaus rokerių klubu. 1993 m. pavasarį į Vilnių iš JAV atkeliavo pirmosios odinės liemenės su klubo simbolika, palaimintos Vietnam Vets MC USA. Tai, manau, ir galima laikyti rokerių virtimo baikeriais pradžia.

– O kodėl žodis „motociklininkas“ jums buvo įžeidimas?

– Taip, tuo metu tikriausiai tai buvo didžiausias įmanomas įžeidimas. Jis asocijavosi su pagiriotu dėde Vasia, važiuojančiu priduoti stiklo taros, kad nusipirktų porą alaus (ar odekolono) sveikatai pataisyti. Verkiant reikėjo šviežio oro. O rokeriai tai ir buvo tas šviežio oro gūsis iš Vakarų.

– Kokie tada buvo motociklai? Iš kur „gaudavote“ scrambler‘ius ir cafe racer‘ius – būtiną rokerių atributą Vakaruose, Didžiojoje Britanijoje?

– Motociklus perdarinėdavome à la scrambler – toks tada stilius labiausiai „ant bangos“ buvo, tik nežinojom, kad taip vadinasi. Na ir, aišku, ne „Triumph'us“ ar „Norton'us“, o „IŽ Planeta Sport“, dažniausiai. JAWA tiko tik iš bėdos, ir tik juoda. Baltomis važinėdavo dažniausiai „farsovčikai“, su kuriais mes mušdavomės. Kita vertus, galima rinktis buvo tik iš dviejų modelių: JAWA arba IŽ. Na, bet du identiškus motociklus rasti būtų buvę sunku – kiekvienas savo „custom“ darydavo kaip išmanydavo.

– O iš kur traukdavote informacijos apie tai, kaip jie turi atrodyti?

– Labai geras klausimas. Dabartinei kartai tikriausiai sunku įsivaizduoti pasaulį be interneto. O tada ne tik kad nebuvo interneto, Youtube, Google ar socialinių tinklų, bet ir televizija buvo sovietinė, apie Vakarus jokios informacijos nebuvo, ji buvo draudžiama. Tik vėliau pradėjo rastis videomagnetofonai ir kontrabandinės kasetės, filmai, gal keli žurnalai. Jungtinės Karalystės rokerių judėjimas, kaip ir kitados klestėjusi angliškų motociklų pramonė, jau buvo užkloti storu dulkiu sluoksniu. Japonai buvo laimėję karą.

Galiu pasakyti drąsiai – mūsų motociklų „stilių“ formavo legendinis ralis Paryžius-Dakaras. Kiekvienas tikriausiai svajojo pamatyti ralį iš arti, o drąsesni gal net ir dalyvauti. (2001-aisiais su keliais draugais prancūzais bent jau pravažiavau tuo maršrutu iki Senegalo – tiesa, kaip turistas). Tai ir darė įtaką perdaromų motociklų išvaizdai. Enduro padangos, „iškelti“ motociklai. Visaip patys ilgindavome tiek priekinius, tiek galinius amortizatorius, gamyklose tekindavomės įvores – juk nusipirkti ilgesnių nebuvo įmanoma, toks dalykas SSRS neegzistavo.

Daugelio svajonė tada buvo turėti legendinę „Cagiva Elefant“ su „Ducati“ varikliu, kuri tais metais tiesiog karaliavo Dakare. Na gal ir „Honda HRC“ nebūtų buvę blogai. „Harley-Davidson“ nebuvo niekam įdomu. Negalvojau, kad man asmeniškai prireiks 30 metų, kad svajonė išsipildytų – dabar „Cagiva“ stovi garaže. O prieš kelis mėnesius visai sudurniavau, nusipirkau 1976 metų... „IŽ Planeta Sport“!

– Žinomas faktas ir apie juodai ir baltai dažytas JAWA. Papasakokite plačiau. Kodėl nepripažinote JAWŲ?

– Vilniaus rokerių klubo narių motociklas turėjo būti juodas. Gal ne tiek nepripažinome JAWŲ, kaip troškome japoniško rinkimo IŽ PS. „Iž Planeta Sport“ buvo vienintelis rimtas motociklas buvusioje SSRS. Nes sovietų prašymu jį sukonstravo „Yamaha“. Pirmos partijos buvo gaminamos ir renkamos Japonijoje. Tuo metu tai buvo geriausias įmanomas pasirinkimas: 138 kg, 32 AG, galingas, patikimas ir labai lengvai perdaromas į rimtą „scrambler“. Vėliau, gamybą perkėlus į SSRS, nutiko tai, kas ir turėjo nutikti.

Žemes vertėme ieškodami japoniškos versijos. Pailginus amortizatorius, uždėjus agresyvesnes, dažniausiai krosines padangas, važiuoti su juo galėjai visur. O mūsų senamiesčio chebrai tas buvo labai aktualu. Buvom pamėgę tokį „nekaltą“ žaidimą: naktį nusiimdavom numerius arba užtepdavom juos tepalo su smėliu mišiniu ir važiuodavom į miestą „gaudyti“ milicijos. Jie dažniausiai važinėdavo UAZ, tokiais sovietiniais visureigiais.

Tai va, mes privažiuodavom, o po to viskas paprasta – jiems parodai vieną kitą gestą, jie puola vytis, o mes – bėgti. Va tada ir praversdavo padangos ir paaukštinta pakaba, mes galėdavome važiuoti visur ir greitai, per laiptus, žolę ir lengvai nuo jų pabėgdavome. Mane yra pagavę tik kartą, žiemą, gruodžio mėnesį. Tąsyk mane nuo Lazdynų vijosi gal 4–5 milicijos ekipažai ir prie Katedros aikštės užblokavo kelią. Buvo daug sniego, ledas. Paslydau, ir nukritęs ilgai ilgai čiuožiau. Na, o jau tada tai milicininkai atsigriebė – mane įsimetę į mašiną išmargino kaip reikiant.

– Dabartiniai sezono atidarymai pirmą gegužės šeštadienį yra masinis motociklininkų renginys Lietuvoje. Turbūt ne be jūsų iniciatyvos. Taigi kas ir kada tai sugalvojo? Kada įvyko pirmasis?

– Taip, tada tokios tradicijos dar nebuvo. Kažkas panašaus vykdavo atskiruose miestuose, rajonuose, bet skirtingomis datomis, chaotiškai. Mes irgi rengdavome savo sezono atidarymus daugmaž jau nuo 1986 m., tačiau taip ramiai, nedideliame būryje. Vėliau kilo idėja – velnias, reikia padaryti vieną grandiozinį atidarymą, suvienyti visus rajonus, miestus, visą Lietuvą. Kaip toj „Katedros“ dainoje: „Mes jėga, kai mūsų širdys plaka išvien...“.

Aš su Dainiumi ir Zurza važiavome į Kauną, Uteną, Klaipėdą. Bilis su Juozu važiavo į kitus miestus, rajonus. Labai tikėjom ta idėja, norėjom ja užkrėsti ir kitus, nors ir supratome, kad tai nebus taip lengva. Ypač turint omenyje sovietinių motociklų patvarumą. Kartais kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą trukdavo ir tris dienas, ypač jeigu kažkur pakelėje tekdavo perrinkti variklį.

Ir štai 1989-ų metų gegužės pirmas šeštadienis – pirmasis visuotinis Lietuvos rokerių sezono atidarymas! Suvažiavo visa Lietuva, prie kolonėlės vietos net nebuvo, visur vien motociklai ir juodos odinės striukės! Fantastika kažkokia! Tokio rezultato tiesiog nesitikėjom! Tik baltų JAWŲ perkalbėti nepavyko, kvietėm ir jų savininkus, sakėm atvažiuokit, tik persidažykit motociklus į juodus. Bet jie taip ir nepasirodė.

– Po trečiojo sezono atidarymo laikraštis „Lietuvos rytas“ 1991 m. rašė: „Kai milžiniškos motociklų kolonos pradžia jau buvo ties Spaudos rūmais, jos galas – dar vis Žvėryne“. Kiek motociklininkų dalyvaudavo?

– Sunku pasakyti, niekas tiksliai nebandė skaičiuoti. Manau grandioziškiausias buvo trečiasis, įvykęs 1991-ais metais. Į jį buvo atvykę agentūros „Factum“ atstovai, norėdami užfiksuoti Lietuvos rekordą. Jie priskaičiavo daugiau kaip tūkstantį motociklų, suvažiavusių iš visos Lietuvos. To Lietuvoje dar nebuvo.

– Kodėl atidarymas vyko būtent Antakalnio degalinėje prie žiedo?

– Prabėgus tiek laiko jau nebeatsimenu – manau, tiesiog vieta visiems patogi ir lengvai surandama, ypač ne vilniečiams. Na ir benzino juk reikėjo, o tada visame Vilniuje nedaug tų degalinių ir tebuvo, centre tai jau tikrai šita vienintelė, kiek atsimenu.

– Minėjote, kad Šaulių sąjunga taip pat buvo atkurta rokerio iniciatyva. Papasakokite apie tai plačiau.

– Dabartinės egzistuojančios Šaulių sąjungos nariai tikriausiai nė patys nenutuokia, kad dar sovietiniais laikais stipriai rizikuodamas ją bandė atkurti Lisandras Duda (Bilis). Tai vaikinas, kuris laiko vėliavą savo rankose (žr. nuotrauką). Jis dirbo dailininku Nacionaliniame dramos teatre, o Mažojoje salėje, prisidengus dekoracijų kūrimu ir vykdavo susirinkimai. Išliko, man atrodo, tik jo kurto Šaulių sąjungos logotipo nuotrauka. Žinau, kad paskutinius metus jis gyveno ir kūrė Londone, buvo pradėjęs rašyti prisiminimus apie tą laikmetį. Deja, perskaityti jų man turbūt nepavyks.

– Teigiate, kad jūsų įkurtas „Vilniaus rokerių klubas“ buvo pirmasis oficialiai įkurtas motociklų klubas buvusioje SSRS, tačiau yra kitų, bandančių tai paneigti...

– Taip, mes trise jį ir įkūrėme, tiksliau – oficialiai įteisinome ir įregistravome komjaunimo komitete (taip, taip, čia ne klaida)... Šiemet su manimi susisiekė žurnalistai iš Maskvos. Kokiu būdu jie mane „atkapstė“ – mistika. Rašo knygą apie SSRS motociklizmo istoriją. Anot jų, rusų klubas „Night Wolves“ teigia esantis pirmasis oficialiai įkurtas klubas buvusioje SSRS. Tačiau remiantis datomis, būtent mūsų „Vilniaus rokerių klubas“ buvo pirmasis. Tik atrodo, kad pirmi apie Lietuvos motociklizmo istoriją, arba bent dalį jos, parašys būtent rusai...