Lietuviai reikalingi Lietuvai

Lietuva yra tokia maža, kad visai nesvarbu, kur įsikurti, kad laiku pasiektum darbo vietą. Ir tokia didelė, kad galėtum jaustis didelis tarp didžiųjų valstybių gyventojų. Viskas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo būsenos ir įsitikinimų. Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, tarptautinių konkursų dalyvis ir laureatas Egidijus Bavikinas sako esąs labai laimingas neatitrūkęs nuo savo šaknų, kad gyvena Lietuvoje ir dar kaime, iš kurio darnos semiasi pats ir šeima. Su Lietuvos žiūrovų mėgstamu jaunu solistu (38 m.), vargonų muzikos specialistu Egidijumi Vasario 16-osios - Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos - išvakarėse kalbėjomės apie tai, kur ir kada žmogus jaučiasi laimingas.

- Globalios Lietuvos projekte, kuris numatytas ateinantiems 15-20 metų, nėra sąvokų „tauta“, „tautinės sąmonės išlikimas“. Tarytum Lietuva būtų teritorija, kurioje gali gyventi bet kas, iš kur beatvažiuotų. Ar mus taip nutautino sovietmetis, ar patys save nutautiname, stengdamiesi prisitaikyti prie globaliosios Europos? Kas dėsis su mūsų dainomis, tautosaka? - klausėme Egidijaus BAVIKINO.

- Tai mes pastebime koncertuodami. Jauti, kad tautiškumas nustumtas, paliktas užkaboriuose. Jaunimas dabar liaudiškų dainų nebepadainuoja. Nenori, nemoka? Nežinau, bet greičiausiai nėra poreikio. Mano kartos jaunimas dar mokėjo liaudiškų dainų, susirinkę per Jonines prie laužo, kitas šventes lietuviškas dainas dar traukėme vieną po kitos. Būdavo smagu, jausdavomės vieningi, akys spindėjo. Nepriklausomos Lietuvos laikais užaugusiam jaunimui tai nėra aktualu, įdomu.

- Prisiminkime „Euroviziją“. Estai dainuoja savo kalba ir dvigubai aukščiau vertinimų lentelėje įsitvirtina. O mūsų atstovai tarytum savo kalbos gėdytųsi - traukia tik angliškai, nors ir su akcentu. O juk tokią gražią kalbą turime...

- Manau, kad yra pataikaujama bendram skoniui, bijomasi, kad kažkas pagalvos, kad esame maži, atsilikę. Įsitvirtinęs nevisavertiškumo kompleksas, baimė, kad mūsų nepastebės, jeigu būsime savimi. O yra kaip tik atvirkščiai. Unikalumas slepia visą jėgą ir stiprybę. Tik daugiau išloštum pripažindamas, kas esi, iš ko esi atėjęs, kam atstovauji. Dabar atrodo, kad nebelieka nei tautų, nei šalių, nei kultūrų. Visi tarytum į vieną katilą sumesti. Nežinau, kaip galima sustabdyti tą vienodėjimą, tuo labiau spėlioti, kas toliau bus. Man atrodo, dabar sutrikę visi Lietuvoje ir Europoje. Aš nežinau, kodėl dabar jaunimas taip pataikauja svetimoms kalboms. Jie patys save skriaudžia. Gal su jais apie tai nebuvo kalbama mokykloje, šeimoje?

Gimtoji kalba kitaip išplaukia iš širdies ir iš lūpų. Mes patys tą jaučiame dainuodami per koncertus visoje Lietuvoje. Žinome, kad lietuviškas tekstas visada nugali. Visada bus pliusas, jeigu tu padainuosi lietuviškai, ir dar žinomą dainą, kurią žmonės girdėję ir gali kartu padainuoti. Tas visada suveikia, sukelia emocijas ir nuoširdumą. Savo repertuare mes turime daugiau lietuviškų dainų nei kitomis kalbomis. Angliškus, itališkus, amerikietiškus tekstus dažniausiai verčiame į lietuvių kalbą, ne atvirkščiai. Dainuodamas sava kalba pats geriau jauti tą turinį ir gali jį geriau žiūrovams atskleisti. Aišku, yra kūrinių, kurių išversti nereikia, jie geriau skamba originalia kalba.

- Jaunais, žinomais dainininkais, muzikantais, sportininkais, menininkais labai linkę pasinaudoti politikai. Kviečia juos tapti savo partijų nariais arba bent į sąrašus prieš rinkimus, tikėdamiesi patraukti daugiau rinkėjų. O jums ar nėra tekę pabūti politiniu masalu? 

- Nesakau, kad nekvietė, bet man tai nėra įdomu, neturiu tam laiko. Tiesiog neturiu tiek užtaiso. Kažką gal ir norėtųsi daryti, keisti, prisidėti, bet gal atidėsiu tai vėlesniam laikui, kai užaugs vaikai, daugiau pasieksiu ten, kur geriausiai sugebu. Dėtis prie politikų traukos nėra, tai savęs ir neprievartauju.

- Ar niekada nekilo mintis mesti veiklą Lietuvoje ir išvažiuoti į užsienį užsidirbti daugiau, gal net mažiau pastangų įdedant?

- Gal ir galėčiau, gal ir buvo galimybių, bet didelio noro, kaip ir su politika, nebuvo. Nenoriu apsimetinėti ir vaidinti patrioto, kad aš tik Lietuvoje ir daugiau niekur, bet nežinau, ar dėl geresnio pragyvenimo verta aukoti tai, ką daugelis mūsų aukoja. Gal iš jų tik vienas kitas yra toks didelis kosmopolitas, kuris vienodai gerai jaučiasi bet kokioje šalyje, bet kokioje tautoje, su bet kuo bendraudamas. Tikiu, kad jie jaučia didelį ilgesį ir trūkumą. Tėvynės, draugų, visos aplinkos, savo maisto, prigimtinių taisyklių. Nemanau, kad tą praradimą kada nors gali kompensuoti geresnis užmokestis. Gal po kokių 10-15 metų kitaip galvosiu, bet žinau, kad būtų labai skaudu, ir abejoju, ar ryžčiausi aukoti tai, ką čia turiu.

- Esate vienas iš tų jaunų žmonių, kurie sako, jų prioritetas yra ne tik darbas, bet ir šeima. Auginate tris dukreles. Kaip ir kur įsivaizduojate jų ateitį.

- Norėtųsi, kad mano dukterys savo laimę surastų Lietuvoje, kad joms netektų klaidžioti po pasaulį. Bijau ką įsivaizduoti ir sakyti iš anksto, bet mes su žmona bandome taip jas auklėti. Manau, kad, matydamos mūsų meilę savo kraštui, savo Lietuvai, dukterys pačios čia ieškos savo vietos. Esu už tradicinę šeimą, už pagarbą jai, man nepriimtina primestinai brukama belytė tolerancija. Po darbo man visada norisi kuo greičiau grįžti namo pas saviškius, kur geriausiai jaučiuosi.