Lietuvės, ištekėjusios už musulmonų

Lietuvių bendruomenėje plačiai paplitusi neigiama nuomonė apie krikščionių santuokas su musulmonais. Už islamo išpažinėjų ištekėjusios lietuvės žiniasklaidoje ne kartą kaltintos neišprusimu, perspėtos saugoti bendrus vaikus ir nieku gyvu nepriimti islamo tikėjimo. Šį kartą „Tiesai“ apie dviejų didžiausių pasaulio religijų sujungimą santuoka pasakojo už musulmonų ištekėjusios bei su jais vaikus auginančios lietuvės, kurių vardai, jų pačių prašymu, pakeisti.

Jungtinėje Karalystėje prieš dešimtmetį atlikta apklausa, norint išsiaiškinti, kiek krikščionių ir musulmonų santuokų registruota šalyje. Rezultatai parodė, kad tokių šeimų yra šiek tiek daugiau nei 21 tūkst. Statistikos departamento atstovų teigimu, šis skaičius toli gražu nėra teisingas, mat didelė dalis skirtingų religijų santuokų atliekamos tik bažnyčiose ar mečetėse ir neregistruojamos valstybinėse įstaigose.

2010-aisiais atliekant visuotinį gyventojų surašymą išsiaiškinta, kad 16 proc. šalies krikščionių sukūrė šeimas su musulmonais.

Slapstosi nuo buvusio vyro Lietuvoje

Panevėžio rajone trečius metus besislapstanti Erika „Tiesai“ sakė už pakistaniečio tekėjusi iš meilės, tačiau nesitikėjusi, kad jam tereikia sūnaus, o ne žmonos. „Susipažinome Londone, buvau atvykusi iš lietuviško kaimo padirbėti vasarai. Prabėgus porai mėnesių nuo pažinties jis pasipiršo. Tuomet aklai tikėjau viskuo, ką sakė, tad priėmiau islamą, surengėme labai gražias sutuoktuves mečetėje ir likau Anglijoje su juo“, – pasakojo moteris.

Erikos teigimu, gyvenimas su vyru atrodė nuostabus, jis buvęs malonus, galantiškas ir rodęs daug dėmesio. Po pusantrų metų pora susilaukė sūnaus, o jam paūgėjus visi iškeliavo į Pakistaną susipažinti su vyro gimine bei parodyti atžalos. „Nuvykus į Pakistaną mūsų santykiai kardinaliai pasikeitė. Vyro šeima akivaizdžiai nenorėjo nieko girdėti apie europietę nuotaką. Nesupratau, ką jie kalba, tačiau su manimi elgėsi šlykščiai, bet mano sūnų mylėjo. Visas atostogas verkiau, neturėjau su kuo pakalbėti, o toks geras buvęs mano vyras tapo tylus kaip siena ir neberodė man jokio dėmesio“, – sakė pašnekovė.

Atėjus grįžimo atgal į Londoną dienai Erikai vyras paaiškino, kad jie niekur nekeliaus, o liks gyventi su jo šeima Pakistane, nes taip liepia jų tikėjimas. „Nieko nesupratau, puoliau į isteriją, griebiau sūnų ir pasakiau vyrui, kad liksiu su jo šeima tik per savo lavoną. Jis neišleido, sumušė mane. Ten gyvenau dar savaitę, kol supratau, kad jei pabėgsiu, niekada gyvenime nebepamatysiu sūnaus. Jis – musulmonas, turi Pakistano pilietybę, o mūsų santuoka neregistruota oficialiai, tad niekaip nesusigrąžinsiu vaiko. Tą dieną man širdis plyšo, bet grįžau į Londoną be šeimos.“

Grįžusi į Angliją moteris suprato besilaukianti antro vaiko, tačiau neturėjo darbo, nes iki tol ją išlaikė vyras, todėl nusprendė grįžti pas mamą į Lietuvą: „Negalėjau lauktis vaikelio neturėdama kaip jį auginti, be to, klaikiai bijojau, kad vyras kažkaip sužinos, kad gyvenu Londone, ir atims antrąjį vaiką. Jau daugiau nei dvejus metus gyvenu pas mamą, auginu sūnelį ir jaučiuosi laiminga, bet bijau, kad bet kada gali atvykti mano vyras ir pareikšti teises į vaiką. Nors antras mano sūnus – lietuvis ir krikščionis, jo išvežimas iš Lietuvos būtų pagrobimas.“

Baigusi pasakoti savo istoriją Erika pridūrė: „Parašykit, kad lietuvės būtų atsargios. Galbūt yra gerų musulmonų, tačiau jie gali jus žiauriai apgauti ir atimti brangiausią turtą – vaikus. Aš kasdien pagalvoju apie savo berniuką, gal jam pakeitė vardą ir jis net nežino, kas jo mama?“

Ne visos santuokos su islamo išpažinėjais baigiasi taip nelaimingai. „Tiesa“ kalbino Londone gyvenančias ir už musulmonų ištekėjusias lietuvaites, kurios džiaugėsi savo pasirinkimu.

Fiktyviai priėmė islamą

Islamo šventojoje knygoje Korane skelbiama, kad musulmonui vyrui neleidžiama vesti kitos religijos moters. Reta išimtis daroma krikščionėms bei žydėms, mat šios dvi religijos paminėtos Korane. Esant stipriems jausmams bei įsitikinimui, kad santuoka vyro neatitolins nuo religijos, vyrui leidžiama imti į žmonas kitatikę. Realybėje šis faktas sunkiai įgyvendinamas, nes toli gražu ne kiekvienas imamas (musulmonų šventikas) ar kunigas sutinka tuokti skirtingų religijų įsimylėjėlius, tad vienam iš jaunųjų tenka nusileisti.

Londonietė Rasa teigė prieš santuoką fiktyviai priėmusi islamą. „Tuokėmės pagal vyro religijos papročius, mečetėje. Iš pradžių bandėme susitarti su imamu, kad man nereikėtų priimti islamo, tačiau jis kategoriškai atsisakė. Šventikas patarė tiesiog ištarti arabišką frazę ir fiktyviai priimti islamą, kad jis galėtų mus sutuokti, o laikytis šios religijos ar ne, turi būti mano pačios pasirinkimas. Aš taip ir padariau. Esu krikščionė ir niekas nepasikeitė nuo tų kelių žodžių, kuriuos ištariau per ceremoniją“, – pasakojo moteris.

Rasa su vyru planuoja tuoktis ir krikščionių bažnyčioje, kad tai padarytų, jos vyras turėtų priimti krikščionybę. Santuokinių manymu, tai būtų teisingiausia jų abiejų atžvilgiu.

Praktikuojantys musulmonai įsitikinę, kad šeimos religija priklauso nuo vyro religijos, dėl to vyrams teoriškai leidžiama vesti ne musulmones. Manoma, kad santuokos su kitatikėmis plečia islamo išpažinėjų ratą. Esą moteris, tikinti kitu Dievu, gerbdama vyrą ir jį mylėdama taip juo žavisi, kad anksčiau ar vėliau nusprendžia atsiversti į islamą. Remiantis šiuo principu, musulmonėms moterims griežtai draudžiama tuoktis su bet kokios kitos religijos vyru.

Vaikų religiją lemia tėvo tikėjimas

Islamas laikomas viena griežčiausių pasaulio religijų, nes jo nuostatos glaudžiai susijusios su musulmoniškų šalių teisės sistema, o išpažinėjai stipriai tiki nepriklausomai nuo šalies, kurioje gyvena. Krikščionybė, šiuo atveju, šiek tiek laisvesnė – tikintiesiems suteikiama galimybė sprendimus priimti savarankiškiau, tikint gėriu bei Dievu, o teisės sistema nesusieta su bažnyčia. Islamo išpažinėjai tiki, kad susituokus dviejų skirtingų religijų asmenims ir jiems susilaukus vaikų, šie turi priimti tėvo religiją.

„Tiesos“ pašnekovės Rasa ir Ingrida patvirtino šią nuostatą, sakydamos, jog jų abiejų sūnūs yra musulmonai. „Vyras nebuvo kategoriškas sprendžiant klausimą dėl sūnaus religijos. Aš norėjau, kad jis būtų krikščionis tiesiog iš principo. Pati nesu itin religinga, bažnyčioje lankausi kartą ar du per metus, tikrai nebūčiau įdiegusi vaikui stiprių religijos pagrindų. O vyras galės jį išmokyti savo religijos. Manau, kad geriau vaikas tegul turės vieną religiją, kad ir ne mano, negu išvis jos neturėtų arba blaškytųsi tarp dviejų. Svarbiausia, kad užaugtų geras žmogus, o Dievas, kuriuo tikės, nėra reikšmingiausias faktas“, – samprotavo už pakistaniečio ištekėjusi Rasa, čia pat pridurdama, kad jos šeimoje švenčiamos ir krikščioniškos, ir musulmoniškos religinės šventės.

Pašnekovė prisipažino labai mėgstanti religines šventes, nuolat smalsaujanti apie musulmoniškas tradicijas. „Švęsdama islamiškas šventes galvoju, ką jos reiškia, kas yra svarbu, bet pačios dvasios nejaučiu. Lygiai taip pat ir mano vyras – palaiko mane, tačiau per Kalėdas ar Velykas jo neužplūsta tokie jausmai, kaip manęs“, – patirtimi dalijosi ji.

Ingrida, su libaniečiu auginanti 3 su puse metų sūnų, „Tiesai“ sakė, kad teoriškai jų vaikas – musulmonas, tačiau ji išpažįstanti „pasaulinę“ religiją, o vyras nėra itin religingas: „Mokysime vaiką pagal savo įsitikinimus. Galbūt jam paaugus simboliškai pradėsime minėti ir religines šventes.“

Abi pašnekovės teigė, jog jų šeimose su vaikais bendraujama trimis kalbomis. Ingridos vyras puikiai kalba lietuviškai, o ji – truputį arabiškai, tačiau vaikui tiek kalbų pasirodė per daug. „Tarpusavyje bendraujame angliškai, įtraukiame ir savo kalbas. Su vaiku kurį laiką taip pat kalbėjome trimis kalbomis, tačiau mūsų sūnui pasireiškė kalbos vystymosi sutrikimas, tad gydytojas liepė kalbėti su juo tik viena kalba. Todėl dabar visi bendraujame tik angliškai“, – patirtimi dalijosi jauna mama.

Aplinkinių požiūris neigiamas

Lietuvių žiniasklaidoje dažnai skelbiamos nelaimingų lietuvių istorijos – apie tai, kaip vaikai pagrobiami musulmonų sutuoktinių, apie despotus vyrus, kurių elgesys lietuviškam mentalitetui nesuvokiamas. Viešos tautiečių dramos ir kovos su kitatikiais sutuoktiniais stiprina ne tik lietuvių nepasitikėjimą musulmonais, jų baimę, bet ir formuoja vienareikšmišką požiūrį į islamą išpažįstančius asmenis. Su jais artimai bendraujantys lietuviai taip pat tampa kritikos objektu.

Penkerius metus santuokoje su musulmonu gyvenanti Ingrida teigė prieš ištekėdama susidūrusi su įvairiais bandymais priversti ją pakeisti savo sprendimą: „Mano tėvai bandė visomis jėgomis mane atkalbėti, žinau, kad vyro šeima reagavo panašiai. Ne tokie artimi šeimos nariai nekomentavo mano pasirinkimo, tačiau artimi draugai taip pat stengėsi pakeisti mano sprendimą.“

Nuo vestuvių prabėgus penkeriems metams pašnekovė teigė nei karto nepatyrusi neigiamo aplinkinių požiūrio į savo santuoką. Tačiau Lietuvoje likę artimieji vis dar bando įtikinti moterį persigalvoti, nors jiedu su vyru augina sūnų. „Požiūris į mišrias santuokas – dalis stereotipų. Vakarų bei Rytų Europos šalyse toks žmonių supratimas yra dažnas. Panašus stereotipinis mąstymas egzistuoja ir Rytų šalyse apie europietes – jos laikomos nepatikimomis ir neatsidavusiomis šeimai žmonomis. Manoma, kad europietės dažnai prašo skyrybų bei bando atimti bendrus vaikus“, – apie požiūrį į lietuves pasakojo moteris.

Kelis mėnesius santuokoje su pakistaniečiu gyvenanti Rasa pritarė Ingridai sakydama, kad jos artimieji reagavo panašiai: „Sužinoję, kad sieju savo gyvenimą su musulmonu, artimieji buvo šokiruoti. Kol kas jiems tai buvo sunkiausia suprasti. Teigiama šios situacijos pusė ta, kad artimiausiems žmonėms patinka mano vyro paprastumas, jie myli mūsų sūnų.“

Lietuviai per daug geria

„Tiesos“ pašnekovės vieningai tvirtino, kad jų ir jų vyrų požiūriai į šeimą labai panašūs, o asmeninių vertybių skalės taip pat nelabai skiriasi. „Jei mano vyras norėtų, kad sėdėčiau užsidariusi namuose, dangstyčiau veidą ar dėvėčiau čadrą, nebūtume sukūrę šeimos. Vos pradėję galvoti apie gyvenimą kartu susėdome ir nusprendėme, ką ir kaip darysime. Sutinku, kad musulmonai vyrai nori, jog jų žmonos prisidengtų kūną bei plaukus, tačiau, mano vyro teigimu, aš nesu musulmonė, tad neprivalau daryti to, kas man nėra įprasta“, – apie susitarimus su vyru pasakojo Rasa.

Nors užsieniečius santuokai pasirenkančios lietuvės dažnai neigiamai atsiliepia apie lietuvius vyrus, nei viena iš kalbintų moterų neturėjo blogo žodžio tautiečiams: „Manau, kad didžiausias lietuvių vyrų trūkumas – per dažnas alkoholio vartojimas ir dideliais kiekiais, tačiau esu tikra, kad esama puikių lietuvių vyrų“, – atviravo Ingrida.

Paklausus apie nesutarimus šeimoje, moterų nuomonės išsiskyrė. Rasa teigė nei karto nesusikirtusi su vyru dėl kultūrinių ir religinių klausimų. Jos nuomone, tokių nesutarimų jiems neiškils ir ateityje, nes abu su vyru besąlygiškai myli ir gerbia vienas kitą.

Ingrida atviravo, kad sukūrus šeimą iš pradžių pasitaikydavo religinių ir kultūrinių ginčų, tačiau vėliau abu nusprendė dėl šeimos gerovės ieškoti kompromisų, o jų neradus priimti kito nuomonę nebūtinai ją suprantant arba pritariant. „Sunkiausia susitaikyti su kito žmogaus skirtingu požiūriu ir suprasti, jog kai kurie poelgiai, kurie iš šalies gali atrodyti neteisingi ar net nepateisinami mūsų mentalitetui, iš tikrųjų yra priimtini ir daromi dėl teisingų priežasčių“, – apie gyvenimo su musulmonu rūpesčius atviravo Ingrida.

Santuoka – sunkus išbandymas visiems, o islamo ir krikščionybės išpažinėjų sąjungoje prie visiems įprastų vyro ir moters skirtumų prisideda kalbos barjeras bei kardinaliai skirtingas požiūris į religiją ir su ja susijusias gyvenimo sritis.

2012 metais Vestminsterio abatijoje patvirtintas dokumentas „Kai susiduria du tikėjimai“, sudarytas Jungtinės Karalystės kunigų ir imamų. Dokumente skelbiamos nuostatos, patariančios, kaip krikščionybės ir islamo šventikams įregistruoti mišrias santuokas bei ką patarti jaunavedžiams sprendžiant religinius klausimus šeimoje. Dokumentas sudarytas remiantis žmogaus deklaracijoje skelbiama teise, kad vyras ir moteris turi teisę susituokti tarpusavyje nepaisant rasės, religijos ir tautybės.

tiesa.com