Koks tas lietuviškas charakteris? (3)

"Inteligentai pasitraukė į pogrindį"

Kokie lietuvių bruožai jums labiausiai krenta į akis? - paklausėme Jurijų Smoriginą.

Išskirčiau ryškiausią - pavydą. Dėl jo kyla visos nesąmonės ir skandalai. Netolerancijos irgi labai daug - ir nacionalinės, ir homofobiškos, ir net buityje.

Kuo pasižymi mūsų inteligentija bei elitas?

Tai du skirtingi dalykai. Inteligentija yra pogrindyje, o elitas, kurį vadinu "tuštučių būriu" - ant žurnalų viršelių. Labai gerai rašytojas Michailas Bulgakovas Stalino laikais savo romanuose "Šuns širdis", "Meistras ir Margarita" samprotavo apie visuomenę, kai indų plovėjos arba menko išsilavinimo žmonės ateina į valdžią. O inteligentai dažniausiai būna labai kultūringi ir tam tikroje situacijoje jie paprasčiausiai pasitraukia. Matome, kad tie, kurie kūrė Sąjūdį, pasitraukė, o dabar vadovauja, visur lenda tie, kurie už apkasų laukė, kol jiems vieta bus paruošta.

Kodėl inteligentai taip pasidavė?

Suprantate, inteligentiškumas yra ir išmintis, išsilavinimas, išprusimas, ir toks žmogus mato, kad neverta paaukoti savo gyvenimo dėl žmonių su drakono dantimis, kurių visada yra daugiau. Tai būtų panašu į susideginimą - tai kuriam tikslui? Geriau grįžti į savo terpę.

Turime iškilių menininkų...

Yra muzikantų, poetų, kompozitorių, baleto artistų, kurie Lietuvai gali puikiai atstovauti, bet pinigų jiems niekas neduoda, jie važiuoja už rėmėjų pinigus ar vos ne savo sąskaita. Tai, ką siunčiame į užsienį, būna ne mūsų nacionalinis produktas ir prioritetas, ir dažniausiai - žemo lygio.

Kodėl žmonės taip domisi "tuštučių" egzistencija?

Visada smagu iš už kampo žiūrėti, kaip po krūmais kažkas santykiauja. Tai šiurkštus pavyzdys, bet taip yra. Skaičiau, kai moteriškė, patyrusi avariją, įstrigo automobilyje, o pro šalį važiavusieji ją fotografavo. Aš nesakau, kad šiais laikais žmonėms pasisuko smegenys, paprasčiausiai tokia negera žmogiškoji prigimtis: jaudinasi tik tada, kai patį liečia, galvoja, kad jam taip neatsitiks, ir verčiau stebės, pasijuoks.

ĮVAIZDIS. "Mes atrodome daug geriau kitataučių akimis negu savo pačių akimis." Stasio ŽUMBIO nuotr.

Bet ateina graži nauja karta...

Aš nesu pesimistas, tik realiai viską matau. Jaunimas gražus, bet jo lūpose - sakinys, kad išvažiuos iš Lietuvos, ir dažniausiai išvažiuoja, nes niekas nenori aukoti savo gyvenimo ir talento.

Tai išnyks tauta?

Baikit. Paprasčiausiai toks laikotarpis. Reikia daug laiko, kad visuomenė išsivalytų. Kaip ežeras būna su nuotekomis, šiukšlėmis, ir jau atrodo - viskas, žūsta, o per tam tikrą laiką pats išsivalo. Kas nors progresyvaus vis tiek liks.

"Neaimanuokime, kad esame "biedni"

"Nesuprantu, apie kokį Lietuvos prikėlimą jūs kalbat. Manau, kad Lietuva yra puiki kaip niekada, tik mažiau aimanuokime", - sakė publicistinių laidų vedėja Edita Mildažytė, įsteigusi labdaros ir paramos fondą "Bėdų turgus", surengusi ne viena paramos akciją, tarp jų - ir paramos Gruzijos karo pabėgėlių vaikams.

Rengdama laidą "Europos vidury" tikriausiai susidarėte vaizdą, kaip atrodome kitataučių akimis.

Mes atrodome daug geriau kitataučių akimis negu savo pačių akimis. Esame įdomūs, dori žmonės, tik labai užsispyrę, laikomės kvailų nuostatų, kurių nenorime keisti. Nereikia norėti, kad atrodytume visai gerai, nes mūsų raidos sąlygos buvo kitos. Mes nelabai pasitikime savimi, nes visą laiką mus niurkė.

O mes kaip elgiamės su svetimšaliais?

Kad mums tie kitataučiai nėra labai savi - natūralus dalykas. Ir stumbras, stebėdamas karvę, supranta, kad ji kitokia. Anksčiau bernai su "štankietais" eidavo mušti kito kaimo bernų už mergas - tai ir dabar nedaug kas pasikeitė.

Ar tikrai džiaugiamės, kad kaimyno namas dega? O gal puolame gelbėti, dalintis tuo, ką turime?

Kartą į "Bėdų turgų" atėjo bernas, kurį vakare susitikusi skuosčiau namo, nes galvočiau, kad ką nors atims. Jis ketvirtą kartą ėjo duoti savo kaulų čiulpų nelabai artimam žmogui. Ta procedūra yra skausminga, bet jis sako: "Reikia". Dalinasi ir "biedni", ir normalūs.

SAVIKŪRA. "Maironis, Geda, Marcinkevičius kūrė mūsų valstybės ir žmogaus idealų paveikslą. Kai juos skaitai, sielą išgrynini, o paskui viso to ieškai gyvenime ir pasaulyje..."

Kas prikeltų Lietuvą?

Lietuva yra kylanti, o smukdo ją tik tai, kad užsiauginome "pašalpinių" kartą. Trečdalis žmonių išlaiko dar du kitus. Jeigu kiekvienas savo darbo vietoje padarytų viską, ką gali, prižiūrėtų savo vaikus ir tėvus, tai nereikėtų prieglaudų. Jeigu galvotume, kad ir žirniai yra maistas, o jų nusipirkti gali kiekvienas, tai išsivirtume košės. Nustokime sau meluoti, kad esame už kitus "biednesni".

"Iš ko save sukursi, jei ne iš šaknų?"

"Kai nutolsti nuo gimto krašto, pajunti, ką praradai ir ko neturi, ko turtai neatstos, ko ilgiesi", - sako klaipėdietė teatro aktorė, UNICEF Gerosios valios ambasadorė Virginija Kochanskytė, kuri tris dešimtmečius važinėja ne tik po Lietuvą, bet ir po užsienio lietuvių bendruomenes skaityti eilių.

Kokie mūsų tautiečiai svetur?

Sutikau darbščius, atkaklius, optimistiškus, kūrybingus, geranoriškus, atidžius kitiems tautiečius. Vienus II pasaulinis karas, okupacija išblaškė, kiti išvažiavo atgavus nepriklausomybę, kai trūko darbų, nebuvo už ką valgyti. O kiti važiavo geresnio gyvenimo ieškoti, gal kokių svajonių turėjo, norėjo pamatyti pasaulį.

Kai mane kvietėsi ta naujoji išeivių banga, jie pasirodė pasiilgę romantikos, ko nors dvasingo ir gražaus. Jie vakarais ir paverkia į pagalves, išgyvendami atitrūkimą nuo tėviškės, ieško, kur tvirtybės ir stiprybės semtis. Tėvai siuva savo vaikams tautinius drabužius, rengia šventes. Kai nutolsti nuo gimto krašto, pajunti, ką praradai ir ko neturi, ko turtai neatstos, ko ilgiesi. Tai nori nenori susimąstai, kas tu esi, su laiku tai tampa labai svarbu, nes anglai, airiai rūpinasi savimi, gyvena savo gyvenimą. Daug įvairių dalykų provokuoja susivokti, kas toks esi.

Kokių asmenybių sutikote?

Daugybę gražių žmonių. Ir Bernardą Brazdžionį, ir kitus kuriančiuosius lietuvių kalba. Mano šviesaus atminimo bičiulė iš Detroito Birutė Bublienė būrė ateitininkų organizaciją, rengė vaikams "Dainavos" stovyklas, lietuviškas dainų šventes, mokė gimtosios kalbos, kad galėtų susikalbėti su tėvais ir seneliais.

Kokius kompleksus galėtumėte prikišti lietuviams?

Turbūt nevisavertiškumą mažos tautos. Per daug akcentuojame, kad mūsų mažai. Tas mažumas nėra minusas nei yda, pasaulyje yra mažesnių valstybių ir tautų. Šiaip ar taip, mes pasauliui įdomūs savo kitoniškumu, papročiais, drabužiais, dainomis, istorija, karžygiais. Kaip tik reikėtų akcentuoti, kokį gražų kraštą turime, peizažą su visais keturiais metų laikais. Dievo ir amžinybės akivaizdoje visi esame lygūs, įdomūs, vertingi ir svarbūs. Kaip pievoje vasarą matai jūrą žydinčių lauko gėlių, ramunę, rugiagėlę, aguoną, smilgą, gėriesi audiniu, ta grožybe iš aukštybių, taip ir tautų įvairovė yra didžiulė.

Esate parengusi ir įrašiusi ateities kartoms dedikacijas Maironiui, Bernardui Brazdžioniui, Ievai Simonaitytei, Mykolui Kleopui Oginskiui ir kitoms iškilioms asmenybėms. Kuo išskirtinė lietuvių kūryba, poezija, kaip ji mus veikia?

Nepaprastai. Eilėraštį perskaitęs pagalvoji, kiek jis atskleidžia, kiek tau pasako, priverčia mąstyti, išjausti ir pastebėti. Jeigu reikėtų perrašyti prozos kalba, išeitų visas romanas. Ir švelnumo moko, jausti istoriją, abstrahuoti. Išdidina rasos lašelį, daro tave jautresnį, vadinasi, ir sudėtingesnį.

Visi rašo apie tuos pačius dalykus, apie meilę, ir kiekviena tauta turi poetų, akcentavusių tautiškumą, valstybingumą. Ir mes tikrai turime didelių poetų - Donelaitį, Baranauską, Maironį, Gedą, Marcinkevičių, Martinaitį - tokioje nedidelėje asketiškoje tautoje. Jie kūrė mūsų valstybės ir žmogaus idealų paveikslą. O kai skaitai, tu savo sielą tarsi padedi ant švaraus balto popieriaus, kurį vaizdiniais išpėduoji, jausmų ir gyvenimo ilgesio pripildai. Tai nuostabu. Paskui viso to ieškai gyvenime ir pasaulyje, vyksta savęs kūryba.

Iš kur tas mūsų nusivylimas ateina?

Sąjūdis jausmus pakėlė, sujudino, o kai atėjo krizė, Lietuvą išdavė ne tie, kurie išvažiavo, bet tie, kurie veržėsi į valdžią, deklaravo lietuviškumą, meilę Lietuvai. Buvo momentas, kai būti patriotu ir kalbėti apie Lietuvą žmonėms buvo skaudu. Atsitiko taip, kad mes puolėme į tą pasaulį, kur viskas gražiau ir geriau, o dabar jau to atsikandome. Jaunimas grįžta prie savo šaknų, nes kaip kitaip galima save sukurti? Mane buvo pasikvietusi Respublikinė moksleivių taryba į forumą, tai kaip mes kalbėjome apie daktarą Vincą Kudirką ir lietuviškumą! Jie manęs klausė, kodėl apie asmenybes, lietuviškumą nekalbama mokykloje. Česlovas Milošas senatvėje mokėsi lietuvių kalbos; paklaustas, kodėl tai daro, atsakė: "O kaip aš susikalbėsiu su Dievu?" Kalba, tautos istorija, ieškojimas gyvenimo prasmių yra mūsų genuose.