Kodėl jaunimas lygiuojasi į Henriką Daktarą

„Žmonės visą laiką norės būti tai henrikais daktarais, tai kitais veikėjais. Esu iš Kauno ir žinau, kas ten vyko, kai buvau vaikas. Mokykloje viena populiariausių rašinių temų būdavo apie tai, kuo norėtum būti užaugęs. Ir buvo daug henrikų daktarų. Baigęs mokyklą matau, kad ta pati tema sukasi“, – sako knygų apie kriminalinį pasaulį autorius Dailius Dargis.

Rašytojo teigimu, žmonėms kriminalinės istorijos yra įdomios – tai esą liudija kad ir tokių filmų, kaip „Krikštatėvis“, serialų „Sopranai“ ir „Breaking Bad“ („Bręstantis blogis“) populiarumas.

Kodėl žiniasklaidos ekranus ir puslapius užtvindžiusios kriminalinės istorijos taip traukia žiūrovus ir skaitytojus? Apie tai LRT „Vasaros studijoje“ žurnalistė Agnė Skamarakaitė kalbasi su psichologe Aiste Diržyte, Teisės instituto vyr. mokslo darbuotoju Gintautu Sakalausku ir rašytoju D. Dargiu.

Baltas sūris, juoda duona ir kriminalai

Anot psichologės A. Diržytės, yra nemažai mokslinių paaiškinimų, kodėl žmonės domisi informacija apie kriminalinio pasaulio įvykius. Viena jų – stimuliacijos (jaudulio) teorija.

„Kai kurie žmonės nori stimuliacijos tiesiog tam, kad gyvenimas nebūtų nuobodus. Jiems patinka, kai skaitydami įvairius aštrius siužetus arba žiūrėdami juos per TV jie gali išgyventi aštrias emocijas. Jų gyvenimas tuomet įgauna didesnį pagreitį, jiems tampa įdomiau gyventi“, – teigia laidos pašnekovė.

Kitas paaiškinimas – vadinamoji schemų teorija. Ji skelbia, kad mes susikuriame įvairias schemas apie gyvenimą, žmones ir vėliau selektyviai domimės informacija, patvirtinančia tas schemas, atmesdami tą informaciją, kuri jų nepatvirtina.

„Jei žmogus nuo vaikystės ar jaunystės susiformavo schemą, kad gyvenimas yra nesaugi vieta, o žmonės – pavojingi, jis ir ieškos tokios informacijos, kad gautų savo schemos patvirtinimą: taip, gyvenimas tikrai yra toks. Depresyvios asmenybės labiau ieškos patvirtinimo schemai, kad gyvenimas yra sunkus, liūdnas, blogas, o pasaulis – nesaugi vieta“, – sako psichologė.

Tuo metu agresyvios asmenybės, A. Diržytės teigimu, ieškos patvirtinimo schemai, skelbiančiai, kad žmonės yra niekšai. Dar viena – pagalbos sau teorija leidžia manyti, jog aštrių kriminalinių siužetų žiūrėjimas per TV padeda žmonėms, asmeniškai susidūrusiems su traumine patirtimi, išreikšti savo nerimą, liūdesį, pyktį.

Egzistuoja ir orientacijos į neigiamą informaciją teorija. Ji skelbia, kad mūsų interesai yra kultūriškai nulemti. „Vartojame tai, kas vartojama mūsų kultūroje: juodą duoną, baltą sūrį – lietuviškus [valgius] – ir kriminalus“, – vaizdingai vardija psichologė.

Kaltas sovietmetis

Teisininkas G. Sakalauskas žmonių pomėgį kriminalams sieja su posovietine erdve. „Lietuva daugeliu bruožų yra labai panaši į buvusią sovietinę erdvę. Daugelyje sričių galime rasti panašumų su Latvija, Estija, Ukraina, Rusija. Kriminaliniai dalykai – ne išimtis“, – sako teisės ekspertas.

Jo žodžiais, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad sovietinė sistema slėpė nusikalstamumo mastus, nes sovietinė ideologija skelbė, jog nusikalstamumas, sukūrus komunizmą, išnyks. „O jis nenyko, tik didėjo. Todėl valdžios tikslas buvo riboti informaciją, kuriant iliuziją, kad nusikalstamumas mažėja. Žinių apie nusikalstamumą alkis yra tenkinamas dar ir dabar – praėjus daugiau kaip 20 metų“, – svarsto G. Sakalauskas.

Šiandien privačios žiniasklaidos ypatumai ir galimybė rašyti, ką nori, neperžengiant teisėtumo ribų, G. Sakalausko nuomone, leido kriminalus naudoti kaip šaltinį, iš kurio galima gyventi. „Tai yra labai lengvai parengiama informacija: paimi policijos suvestinę ir ją perskaitai. Jei yra žmonių, kurie tuo domisi, tai tikslas – pasiektas“, – tvirtina teisininkas.

Kalta žiniasklaida?

Anot G. Sakalausko, žiniasklaida pervertina kriminalinių naujienų poreikį. Esą kai kurie tyrimai rodo, jog „dalis žmonių yra pavargę, ir jiems to tikrai yra per daug“. Esą juos vargina, kai „atsiverti laikraštį, o ten pusė naujienų – kriminaliniai dalykai, jau nekalbant apie TV laidas“.

Atkreipus pašnekovo dėmesį į tai, kad būtent kriminalinės laidos karaliauja populiarumo viršūnėse, šis tikina, jog svarbu matyti tuos žmones, kurie tokių laidų nežiūri ar kuriems jos yra nusibodusios.

„Jei kažkoks straipsnis [naujienų portale] apie kažkokį išskirtinį kriminalą sulaukė tūkstančio skaitytojų, galima sakyti, kad žmonės domisi, skaito. Bet tas portalas nemato tų žmonių, kurie, tik pamatę antraštę, iškart pereina į kitą puslapį, ir to jie negali fiksuoti, o tokių žmonių yra nemažai. Jiems tai yra nusibodę, to yra per daug“, – įrodinėja G. Sakalauskas.

Su teisininku šiuo klausimu nesutinka rašytojas D. Dargis: „Nesakyčiau, kad žiniasklaida pervertina. Aš pats dirbu žiniasklaidoje, ne vien rašau knygas. Internetinė žiniasklaida nepervertina – ji gal daugiau skelbia, kas su kuo susituokė, kieno krūtinė padidėjo keliais coliais, dėl ko man yra baisu ir gėda. Tikrai nepasakyčiau, kad internetinėje žiniasklaidoje dominuoja nusikaltimai.“

Tačiau rašytojas teigia matąs kriminalinių istorijų populiarėjimo tendenciją naujajame televizijų sezone. Absoliučiai visos televizijos, D. Dargio teigimu, nuo rudens rodys kriminalines laidas. Jį tai stebina, nes, jo manymu, prieš trejus metus tiek kriminalų televizijose nebuvę.

„Dabar visi kažkodėl atrado naują trendą – kad domina kriminalinės istorijos. Jos juk visą laiką buvo. Kodėl žurnalistai anksčiau jų nenarpliojo, o dabar staiga ėmė ir pradėjo mąstyt? Man įdomu, kodėl visos televizijos staiga ėmė ir sumąstė, kad nuo naujojo sezono reikia rodyti kriminalus“ – stebisi D. Dargis.

Jo manymu, kriminalinės istorijos naujajame sezone pastums į šoną pramogines laidas.

Per daug negatyvo

„Puikiai žinome pasakymą – žmogus yra tai, ką jis valgo. Perfrazuojant šį posakį, mūsų informacijos amžiuje galima būtų sakyti, kad žmogus yra kone tai, kokią informaciją jis vartoja. Kai jis įsileidžia daug negatyvios informacijos, tai paveikia jo savijautą, mąstymo schemas, gyvenimo filosofiją. O gyvenimo filosofija yra mūsų emocinių būsenų pamatas“, – nuogąstauja psichologė A. Diržytė.

Jos teigimu, jei, priimdami neigiamą informaciją, išgyvename siaubą, neviltį, kitas neigiamas emocijas, mūsų galvoje formuojasi tokie teiginiai, kaip „gyvenimas yra grėsmingas“, „iš žmonių nežinia ko gali sulaukti“, „žmonės yra psichopatinės asmenybės“ ir pan. Tai esą neadekvatu, bet tiems, kurie tokia informacija domisi, šie teiginiai gali virsti jų gyvenimo realybe ir paskatinti lėtinę ar „besišypsančią“ depresiją.

Tuo metu teigiama informacija, anot psichologės, padeda sustiprinti schemas, „kad gyvenimas yra gražus ir vertas gyventi“.

Smurto yra mažiau nei parodoma

Prieš Antrąjį pasaulinį karą registruotas nusikalstamumas Lietuvoje buvo didesnis nei yra dabar, teigia G. Sakalauskas, atsakydamas į laidos klausytojų reiškiamą nostalgiją seniems geriems laikams.

Ir mūsų dienomis tendencijos yra veikiau teigiamos nei neigiamos. „Per pastaruosius aštuonerius metus plėšimų Lietuvoje sumažėjo daugiau nei 2,5 karto“, – pažymi teisininkas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį į didelę disproporciją tarp to, kiek Lietuvoje padaroma smurtinių ir nesmurtinių nusikaltimų bei to, kaip jie aprašomi žiniasklaidoje. „Žiniasklaidoje viskas yra atvirkščiai: tik keli proc. turtinių ir 95 proc. – smurtinių dalykų“, – tvirtina G. Sakalauskas, remdamasis sociologo Aleksandro Dobrynino atliktu tyrimu.

Dalis jaunimo žavisi henrikais daktarais

„Žmonės visą laiką norės būti tai henrikais daktarais, tai kitais veikėjais. Esu iš Kauno ir žinau, kas ten vyko, kai buvau vaikas. Mokykloje viena populiariausių rašinių temų būdavo apie tai, kuo norėtum būti užaugęs. Ir buvo daug henrikų daktarų. Baigęs mokyklą matau, kad ta pati tema sukasi“, – dalijasi patirtimi D. Dargis.

Reaguodama į rašytojo atskleidžiamą jaunimo susidomėjimą kriminalinio pasaulio šulais ir polinkį įsivaizduoti juos savo didvyriais, psichologė A. Diržytė tvirtina, jog kriminalinių istorijų edukacinė misija yra tų istorijų pabaigos išryškinimas.

„Jaunimas galbūt heroizuoja [nusikaltėlių] turtus, galią, statusą, bebaimį elgesį nežinodamas, kokios yra tų istorijų pabaigos. Nežino, kaip baisu paskui yra tiems žmonėms gyventi. Net nežino, kodėl žmonės pasirenka tokį gyvenimo būdą. Dalis jaunimo galvoja, kad būti kriminaliniu herojumi yra patrauklu“, – apgailestauja psichologė.