Klaipėdiečiai raginami prisidėti prie judėjimo už neįgaliųjų teises

R. Jarašius sako, kad pirmiausiai patys neįgalieji turėtų būti aktyvesni viešindami problemas, bendraudami su valdžios atstovais ir siekdami tinkamų įstatymų, tačiau ir jų sveiki draugai, giminaičiai, kaimynai, bendradarbiai, visi tautiečiai neturėtų likti nuošalyje, abejingai stebėdami jų pastangas.

3 dalykai, kurie pakeistų neįgaliojo gyvenimą

Rokai, jūs subūrėte judėjimą už neįgalių žmonių teises. Kiek narių vienija šis sambūris, koks jo statusas, kuo jis skiriasi nuo kitų susivienijimų ir kokius sau keliate tikslus?

Judėjimas prasidėjo vos prieš mėnesį, jis dar tik buriasi, o kilo iš privačios iniciatyvos - mano ir alytiškės Kristinos Dūdonytės, kuriai ši sritis, neįgaliųjų teisės, gerai pažįstama.

Judėjimas sparčiai įgauna pagreitį, buriasi vis daugiau žmonių. Turime planų steigti asociaciją. Norime aktyviau nei iki šiol raginti politikus skirti reikiamą dėmesį tam, ko reikia neįgaliesiems. Norime greitesnių politinių sprendimų.

Pasakykite tris didžiausias kliūtis, kylančias iš visuomenės arba valdžios, kurios trukdo neįgaliesiems normaliai gyventi.

Pirma kliūtis - aplinkos nepritaikymas neįgaliesiems. Antra - galimybės turėti asmeninį asistentą nebuvimas. Trečia - bendros informacinės bazės nebuvimas.

Paaiškinkite detaliau, kaip pasikeistų žmogaus gyvenimas, jei šių kliūčių nebūtų.

Neįgalus žmogus turėtų fizinę galimybę naudotis visuomeniniu transportu, patektų į norimus pastatus, aplankytų renginius... kitaip tariant, jis naudotųsi visomis gėrybėmis, kuriomis naudojasi bet kuris kitas šalies pilietis. Tokių galimybių koncepcija yra vadinama "universaliu dizainu" ir, pavyzdžiui, Norvegijoje yra valdžios patvirtinta (kaip veiksmų planas) iki 2025 metų. Universalaus dizaino esmė - ta pačia aplinka ir produktais gali naudotis ir tie žmonės, kurie dėl nelaimės ar ligos turi ribotus funkcinius gebėjimus.

POŽIŪRIS. "Kritika be darymo yra tik žala", - sako neįgaliųjų teisių aktyvistas Rokas Jarašius. Ričardo PALTANAVIČIAUS nuotr.

Asmeninis asistentas neįgaliajam padėtų padaryti tai, ko jis pats, be pagalbos, padaryti negali. Tai ir higienos, ir mitybos reikalai, ir judėjimas, ir galimybė bendrauti. Tai gyvenimas sociume. Lietuvoje ši paslauga dar nereglamentuota, nėra teisiškai apibrėžta, kam ji turi būti skiriama ir pan.

Tai ne tas pats, kas socialinis darbuotojas.

Ne, tai kas kita. Asmeninis asistentas yra darbuotojas, kuris įkūnija neįgaliojo teisę gyventi savarankiškai ir būti bendruomenės dalimi.

Prieš aštuonerius metus Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, tuo įsipareigodama, be kitų dalykų, įgyvendinti neįgaliojo teisę į savarankišką gyvenimą (apibrėžta 19 str.). Praėjusiais metais Jungtinių Tautų Žmonių su negalia teisių komitetas išleido 5 bendrąjį komentarą, kuriame būtent asmeninis asistentas apibrėžtas kaip savarankiško gyvenimo įgyvendinimo priemonė. Šiame dokumente detaliai išaiškinta asmeninio asistento samprata. Tai paties negalią turinčio asmens pasirinktas ir samdomas darbuotojas.

Teko girdėti, kad dėl asmeninio asistento ledai jau pajudėjo.

Taip, tačiau nepakankamai. Šių metų kovo mėnesį darbą pradės asmeniniai asistentai, kurie padės savarankiškai gyventi turintiesiems proto ir/ar psichikos negalią. Metų pabaigoje prie jų dar turėtų prisidėti 150 asistentų turintiesiems fizinę, regos, klausos, kompleksinę negalią ar tam tikrų vidaus organų sutrikimų. To tikrai per maža. Be to, asistentas dirbs vos 4 val. per dieną.

O kiek reikėtų?

Pagal individualius poreikius. Kiek valandų - tai turi būti sprendžiama atsižvelgiant į konkretaus žmogaus situaciją.

Kas mokės už šią paslaugą?

Bandomajam projektui neįgaliesiems savų lėšų naudoti nereikės, 100 proc. finansuos ES fondai. Pasibaigus bandomajam projektui, svarstoma, kad dalinai finansuos valstybė, dalinai neįgalusis.

Bėda ta, kad šis projektas bus tik bandomasis, jis bus finansuojamas iš ES lėšų tik dvejus metus, o tai reiškia, kad po dvejų metų viskas gali būti numesta į šoną.

Užsiminėte ir apie informacinę bazę.

Žmonės, staiga ištikti nelaimės, sutrinka, jie nežino, ką daryti toliau. Pasakysiu iš patirties. Kai prieš aštuonerius metus patekau į avariją ir grįžau iš reabilitacijos centro namo, jie nebetiko man gyventi. Ką daryti, kur kreiptis? Pradedi aiškintis, kas tau įstatymiškai priklauso, nepriklauso, kreipiesi į savivaldybę, ten pusę metų analizuoja, niekas neskuba, nelabai net nori kalbėtis...

Žmonės turi būti informuoti apie savo teises - tai padėtų drąsiau kalbėtis ir su tais valdininkais, kurie nemano privalantys gerai atlikti savo darbą.

Prabils garsiau

Tikriausiai dar anksti klausti, ar jūsų judėjimo balsą girdi valdžia.

Mes turime planų prabilti garsiau ir konkrečiau. Turime konkrečių pasiūlymų sąrašą. Sausio 30 d. su bendraminčiais vykstame į Seimą, susitiksime su Neįgaliųjų komisijos nariais. Siekiame susitikti ir su kitais Seimo nariais.

Prieš trejus metus su bendraminčiais Druskininkuose vykdžiau projektą "Esame ryšio zonoje", kurio tikslas buvo griauti sienas tarp sveikųjų ir neįgaliųjų. Susitikome su Druskininkų valdžia, ir bendradarbiavimą apibūdinčiau tik gerais žodžiais: atsirado pandusas į ežerą paplūdimyje, "Snow" arenoje slidės neįgaliesiems, vandens parke "Akva" - vežimėlis į pirtis ir kt. Tai padaryti padėjo dialogas, kalbėjimas apie problemas ir tikslus tiesiogiai, o ne tarpininkaujant "protingoms'" institucijomis. Todėl mes bandysime užmegzti gerą ryšį ir su kitų miestų savivaldybėmis, merais, Seimo nariais, Vyriausybės atstovais.

Judėjimą už neįgaliųjų teises jau vienija žmonių, turinčių negalią, teisių aktyvistai iš įvairių Lietuvos miestų: Vilniaus, Kauno, Druskininkų, Alytaus, Panevėžio, Šiaulių, Šeduvos, Šakių, Kaišiadorių, Širvintų ir kt.

O klaipėdiečiai?

Norėčiau pakviesti ir visus klaipėdiečius kuo aktyviau įsitraukti. Ne tik neįgaliuosius - visus piliečius, kurie supranta, kas yra bendruomeniškumas ir lygios teisės.

Lygiateisiai nariai

Rokai, jūs įgarsinate idėją, kad neįgalieji - tai visų reikalas. Lietuvoje, akivaizdu, ši mintis nauja.

Aš manau, kad tai bendražmogiški reikalai.

Jūs druskininkietis. Ar atvažiuojate atostogauti pajūrin, į Klaipėdą?

Į Klaipėdą - ne, bet pailsėti vasarą važiuoju į Šventąją arba Monciškes, kur yra neįgaliesiems pritaikytos sąlygos - jomis pasirūpino Lietuvos paraplegikų asociacija.

Ar atvykstate į Jūros šventę, dalyvaujate jos renginiuose?

Ne, neatvykstu. Bet suprantu, ką turite galvoje: neįgalieji savo forume dalijasi Klaipėdos miesto mero raštišku atsakymu į klausimą dėl specialių pakylų šios šventės renginiuose.

Ką apie tai manote?

Mero atsakymo esmė tokia: renginiai galėtų būti prieinami neįgaliesiems, jeigu jie iš anksto pateiktų informaciją, kuriuose būtent kiek jų dalyvaus ir "patikintų, kad įrengtos pakylos neliks tuščios". Tai tas pats, kas rinkti "patikinimus" iš visų potencialių šventės dalyvių, kad jie tikrai atvyks... Pagal tokią logiką, be turimų "patikinimų" šventės nereikėtų organizuoti.

Žodžiu, neįrengia pakylų, nes neįgalieji neateina, o jie neateina, nes neįrengta pakylų. Dėl tokio požiūrio nematome neįgaliųjų ir gatvėse bei visur kitur.

Požiūris į neįgaliųjų teises sunkiai keičiasi, nes nepasikeitė požiūris į pačius neįgaliuosius. Apie tai nuolat kalba ir profesorius Jonas Ruškus, kurio žodžiais, Lietuvoje neįgalus žmogus vertinamas tik mediciniškai. Nors, kaip ir visi sociumo nariai, jis nori būti savarankiškas, nepriklausomas ir lygiateisis.

Gera žinia, kad Lietuvoje šiuo metu vyksta procesas, vadinamas "deinstitucionalizacija".

Taip, iš tiesų turėtų visai nebelikti globos įstaigų - neįgaliųjų "getų", bet kol kas vietoje jų tik kuriami mažesni. Tai mažesnės uždaros zonos. Mes manome, kad neatsiejama deinstitucionalizacijos proceso dalis yra asmeninio asistento paslaugos reglamentavimas.

Man neteko girdėti, kad Lietuvoje mitinguotų neįgalieji. Gal jau ruošiatės?

Man taip pat neteko to girdėti... Sunku išjudinti žmones, kurių mobilumo galimybės ribotos. Tačiau mes galvojame apie tai.

"Aš nesu stiprus"

Jūs įrašėte vaizdo kreipimąsi į draugus ir visus tautiečius ir paskelbėte socialiniame tinkle. Sakote: "Dabar aš jaučiuosi gerai, turiu darbą, šeimą...", bet minite ir periodą, kai gyvenimas atrodė baigtas. Kas jums padėjo atsigauti?

Labiausiai padėjo mano paties požiūris.

O kas padėjo susikurti naują požiūrį: konkretus žmogus, knygos, dar kažkas..?

Ir žmonės, ir knygos, ir mokymai, - domėjausi viskuo, kas tik buvo prieinama. Negaliu įvardyti vieno konkretaus dalyko, kuris padėjo išlipti iš tos duobės. Domėjausi, ieškojau... vieni dalykai padėjo, kiti nepadėjo; reikėjo atsirinkti, kas man tinka, o kai ką susikurti ir pačiam. Dabar visu tuo dalinuosi su kitais.

Rokai, jums teko keisti darbą, persikvalifikuoti, kai pasikeitė sveikatos būklė?

Taip. Iki avarijos dirbau masažuotoju, po to nebegalėjau to daryti.

Dabar esate lektorius - skaitote motyvacines paskaitas.

Galima vadinti lektoriumi arba saviugdos treneriu...

Esate stiprus žmogus.

Žmonės dažnai man tai sako - kad turiu savyje labai daug stiprybės, nes nepalūžau. Bet aš nesu stiprus. Aš lankstus. Žinau konkrečius žingsnius į sėkmę.

O nuo ko ji priklauso, toji sėkmė?

Nuo to, kaip priimame ir išnaudojame Dievo mums siųstas situacijas. Nuo to, ar, atėjus laikui, sugebame jas paleisti.

PLANAI
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija planuoja nuo 2018 m. savivaldybėse vykdyti bandomuosius asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo projektus dviem etapais: I etapu nuo 2018 m. II ketvirčio asmeninio asistento paslaugos būtų teikiamos proto ar (ir) psichikos negalią turintiems asmenims, II etapu nuo 2019 m. asmeninio asistento paslaugos būtų teikiamos fizinę (judėjimo, regos, klausos, vidaus organų sutrikimai) ar (ir) kompleksinę negalią turintiems asmenims. Bandomieji asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo projektai bus finansuojami Europos socialinio fondo lėšomis pagal 2014-2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą.

Prisidėkite!

Šiandien aš jaučiuosi gerai, dirbu mėgstamą darbą, turiu mylimą žmoną, matau, kaip darbe save realizuoti, tobulėti, turiu namus, bet suprantu, kad gyvenime viskas kada nors baigiasi. Man jau kartą taip yra nutikę. Prieš aštuonerius metus pakliuvau į autoavariją. Atrodė, kad viskas, mano gyvenimas baigtas. Tačiau sąmoningumo, saviugdos pagalba man pavyko išsiplėšti iš tos sunkios situacijos.

Sakoma, jog žmogus, jeigu nori save realizuoti, turi keisti visuomenėje tai, kas jam nepatinka, ir daryti taip, kaip atrodytų teisinga, kad visuomenė taptų geresnė. Kartais ir aš vadovaujuosi būtent šia filosofija. Man labai nepatinka, kai visuomenėje yra skriaudžiama silpniausioji grandis. Manau, daugeliui ne paslaptis, jog ta silpniausioji grandis yra neįgalieji. Man labai nepatinka, kai tam tikros ministerijos tam tikroms neįgaliųjų bendruomenėms nuperka autobusiukus ir viešai deklaruoja, kad jie yra pritaikyti, nors jie yra nepritaikyti. Man nepatinka, kad mano kaimynas, kuris prieš metus pakliuvo į autoavariją, dar iki šiol neturi neįgalumo, negauna pinigų, nors nevaldo kojų, rankų, negali kalbėti ir jam niekas nesutvarko tų dalykų, nes jis negali pasirašyti. Man nepatinka, kad tam tikri įstatymai, kurie kardinaliai galėtų pakeisti daugelio neįgaliųjų Lietuvoje esamą situaciją, yra vilkinami. Todėl su bendraminčiais pradėjome burti žmones, aktyvius neįgaliuosius judėjimui už neįgaliųjų teises. Šio judėjimo vienas pagrindinių tikslų šiandien - kad būtų Lietuvoje reglamentuota asmeninio asistento paslauga. Tai žmogus, kuris padeda neįgaliajam gyventi savarankišką gyvenimą. Tai neįgaliojo rankos, tai žmogus, kuris padeda neįgaliajam susitvarkyti su higiena, nuvežti jį į visuomeninius renginius ir gyventi visavertį, orų gyvenimą - mokytis, dirbti ir panašiai.

Įsivaizduokite tokią situaciją, kad jūs turite mėgstamą darbą, butą, mašiną, ir vieną dieną dėl ligos ar nelaimės prarandate savarankiškumą ir viso to netenkate. Tą vietą, kurioje gyvenote savarankiškai, turite apleisti, galbūt grįžti pas savo tėvus, o dar blogiau, jei tėvų nėra arba dėl kokių nors priežasčių jie negali jūsų priimti, ir jums tenka eiti į globos namus, apie kuriuos atsiliepimai byloja, kad ten nepavydėtinos sąlygos. Jūs nebegalite dirbti to darbo, kurį dirbote, vairuoti automobilio, kurį vairavote, - prarandate gyvenimą, kurį turėjote.

Mes kartais galvojame, kad jeigu man taip nėra, - manęs tai neliečia. Bet kai tai nutinka asmeniškai, nebūna laiko ir energijos toms problemoms spręsti. Todėl tai liečia mus visus, visą mūsų visuomenę.

Vienas iš būdų spręsti problemą - tai ją viešinti. Todėl visus jus, draugai, tautiečiai, kurie sudarome Lietuvos visuomenę, prašau prisidėti, kad žmonėms būtų suteiktas antras šansas į gyvenimą. Yra ir kitų būdų, kaip šią problemą spręsti, bet šį žingsnį galite padaryti jūs visi. Ačiū.

Rokas JARAŠIUS