Karjeros dienos – naudingesnės, nei tikimasi

V. Pryšmantas atskleidė, kad norint tapti žurnalistu, žurnalistikos mokslų baigti nėra būtina. Pats tuo metu dar būdamas antro kurso ekonomikos studentas Klaipėdos Vakarų Lietuvos verslo kolegijoje, juokais išsiuntinėjo savo CV į maždaug 50 skirtingų įmonių ir taip netyčia atsidūrė žurnalisto „rogėse“. Pagal profesiją darbo V. Pryšmantas net neieškojo – pradėjęs dirbti VE suprato, kad teks rinktis arba darbą, arba mokslus. Todėl, metęs studijas, pasinėrė į mėgstamą darbą ir džiaugiasi tuo jau aštuntus metus. Jis sako, kad geriausios studijos yra gyvenimo studijos – t.y. neverta apsiriboti viena siaura sritimi, geriau „paragauti“ visų mokslų po truputį. Svarbios visos disciplinos. Taip, norėjęs tapti bankininku arba verslininku, V. Pryšmantas tapo humanitaru. Jis sako, kad karjeristams ne vieta žurnalistikoje. Tik savo darbu tu įrodai, ar esi vertas žurnalisto vardo, ar ne. Savo straipsniais tu pats save reklamuoji.

Paklaustas, koks turi būti geras žurnalistas, Valdas ilgai negalvodamas dėsto: pirmiausia, reikia būti labai smalsiam. Žurnalistui smalsumas – tai išsivystęs refleksas . Nuolatinis klausimas „kodėl” neišeina iš galvos niekada . Radus atsakymą į jį , keliamas klausimas „kaip“, „kada“, „kas“, ir panašiai. Pavyzdžiui: eini gatve, kraipai galvą, visur matai naujienas. Vakar čia buvo šiukšlinė, šiandien nebėra, kyla klausimas: „kodėl“. Padarė mokyklos renovaciją, atsiranda klausimai: „kas darė remontą“, „iš kur gavo pinigų“... Smalsumas yra žurnalisto darbo varomoji jėga. Antra, privaloma turėti drąsos. Išsikėlęs klausimą ir ėmęs ieškoti atsakymų, žurnalistas ieško žmonių, kurie galėtų jam padėti juos išspręsti. Ne visi žmonės kalba noriai ir suprantamai – tenka nebijoti juos prakalbinti, kad gautum reikiamos informacijos. Reikia bandyti, nepasiduoti – niekas per galvą juk neduos. Trečia – tai sveika logika. Jei gauni atsakymus, turi suprasti, ar tai yra tiesa, ar taip gali būti. Ketvirta – reikia turėti vaizduotės. Ne per daug lakios, bet turėti reikia. Penkta – imlumas naujovėms ir greitas reagavimas, prisitaikymas. Žurnalistas yra tarpininkas tarp valdžios ir žmonių, taigi, pasitelkus naujausias technologijas, tenka greitai ir suprantamai pateikti informaciją pagal visuomenės poreikius. Šešta – turi būti motyvacija. Ir tai - nebūtinai pinigai.

Bene labiausiai sužavėjo pasakojimas apie tai, kokia yra žurnalisto darbo diena. Tai visiška nežinomybė. „Net dabar dar tiksliai nežinau, ką šiandien veiksiu darbe, - atskleidė V. Pryšmantas. – Mūsų darbas priklauso nuo tos dienos naujienų.“ Prieš tapdamas žurnalistu, šį darbą jis įsivaizdavo visai kitaip – stereotipinę nuomonę apie eilinę žurnalisto dieną greitai pakeitė nuostaba, kad tai netiesa: iš pradžių manęs, kad žurnalistas kasdien vaikšto su kostiumu, dirba biure, kuriame ant stalų daugybė popierių, aplink laksto padėjėjai, vėliau suprato, kad taip nėra. Žurnalistas siunčiamas į renginius, pokalbius su žmonėmis, jis turi išmanyti beveik visas kultūrines sritis, ir visa tai jis turi „raportuoti“ plačiajai visuomenei. Pagrindinis darbas yra surinkti informaciją, o ją surašyti nėra sunku, teksto rinkimas apima gal tik 30% viso darbo.

Toks nepastovus darbas neapsieina be nesusipratimų: žurnalistai tarpusavy juokiasi, kad pilnatis jautresnius žmones tikrai labai stipriai paveikia. Panašu, kad mitas apie pilnaties poveikį nėra toks jau ir kvailas – V. Pryšmantas sako, kad tuo laiku į redakciją plūsta žmonės su nebūtom istorijom. Pavyzdžiui, vienas senukas bandė įtikinti žurnalistus, kad reklaminės skrajutės, kurias randame savo pašto dėžutėse, yra užterštos Vokietijos branduolinės atominės elektrinės radioaktyvių atliekų ir todėl žmonijai gresia išnykimas. Tokius žmones žurnalistai vadina „pacientais.“ Čia ir suprantame, kam žurnalistui reikia logikos.

Norintiems paragauti žurnalisto duonos, V. Pryšmantas pataria mažiau galvoti ir daugiau veikti. Šiais laikais tam yra visos galimybės – galima susikurti savo „blogą“ ir bandyti sudominti skaitytojus, plėsti gerbėjų ratą, galima rašyti straipsnius mokyklos laikraščiui, mėginti laimę ir siųsti straipsnius į tikro laikraščio redakciją – o gal redaktoriui tu patiksi ir gausi darbą. Pats Valdas sako, kad atėjęs kalbėti dėl darbo jis pasakė, kad jam patinka šis darbas, ir jis norėtų pabandyti čia savo jėgas. „Leiskit man pabandyti! – juokiasi Valdas. – Taip ir tapau žurnalistu.“

Taigi, būsimieji žurnalistai , būkite atidūs, gaudykite visas naujienas, domėkitės aplinka, bendraukite su žmonėmis, drąsiai reikškite nuomonę ir nenuleiskite rankų. Juk tik mylimas darbas bus tarsi laisvalaikis, iš kurio, beje, dar ir galima užsidirbti! Esu įsitikinusi, kad žurnalisto darbas nepaprastai įdomus ir greitas – karjeros diena mokyloje ir susitikimas su Valdu Pryšmantu atvėrė akis ir apšvietė žiniasklaidos pasaulį – painų, žiaurų, tačiau labai įdomų.

Vaiva Čepelytė, 3 b