Karjerą Anglijoje marijampolietė iškeitė į mielą darbą gimtinėje

Kabinetinis darbas netraukė

Baigusi Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, Aistė, kaip ir dauguma klasės draugų, išvažiavo studijuoti į sostinę. Baigusi Vilniaus edukologijos universitete sociologijos studijas, o Mykolo Romerio universitete verslo administravimo magistrantūrą, Aistė įsitikino, kad sėdėti kontoroje ir skaičiuoti minutes iki darbo pabaigos - ne jai. „Studijų metais dirbau viename restorane Vilniuje, man labai patiko tas darbas. Baigusi mokslus pradėjau dirbti Valstybinėje ligonių kasoje, bet man ten buvo neįdomu. Pasiilgau darbo kavinėje. Nemėgstu monotonijos. Patinka lakstymas, galvojimas, planavimas, bendravimas. Ateina į kavinę žmonės su skirtingais poreikiais, reikalavimais, ir turi prie jų prisitaikyti. Man tai nėra sunku, greičiau įdomu“, - pasakojo Aistė.

Naujos paieškos išvedė į užsienį

Baigus studijas naujos paieškos netrukus merginą išviliojo į Rodo salą. Norėjosi padirbėti kavinėje ant jūros kranto, įgyti kitokios patirties. Po kelių mėnesių viešbučio kavinėje Aistė parskrido į Lietuvą ir greitai pakėlė sparnus į Angliją. „Susiradau darbo viešbučio kavinukėje netoli Škotijos sienos. Grožis nenusakomas - aplink kalnai ir avys, o savaitgaliais nesibaigiantys turistų srautai. Bet man čia trūko šurmulio, didesnio judėjimo, todėl po kelių mėnesių išdūmiau į Liverpulį. Su savo patirtimi padavėjos darbo nesunkiai gavau japonų restorane. Patiko ten. Dirbdama padavėja visada domėdavausi, kaip dirba šefai, klausdavau, kaip gaminamas vienas ar kitas man nematytas patiekalas. Turbūt vadovams atrodžiau imli, jei po pusantrų metų sulaukiau pasiūlymo iš padavėjos tapti viena iš restorano vadovių. Būtų tekę dvejus metus mokytis, dar dvejus atidirbti už studijas. Supratau, kad stoviu kryžkelėje: jei nuspręsiu daryti karjerą Anglijoje, ten ir teks likti. Niekada neturėjau tikslo gyventi užsienyje. Aš išvažiavau į užsienį užsidirbti ir įgyti patirties, ne ten įsikurti. Gyvendama Anglijoje, visada ilgėdavausi Lietuvos ir su liūdinčia širdimi išvažiuodavau po trumpų atostogų. Priimant sprendimą nusvėrė Lietuva ir gimtoji Marijampolė. Taip ir atsirado šis projektas“, - mielai pasakojo Aistė.

Bankai idėja nepatikėjo, bet ji patiko miestiečiams

Įsikurti sostinėje mergina netroško. Ją viliojo namai. Sugrįžusi į Marijampolę, pradėjo dairytis vietos jau perprastam verslui. Viskas išsisprendė be didelių paieškų. Kartą einant J.Basanavičiaus gatve į akis krito užrašas, kad išnuomojamos patalpos virš buvusios vaikų kavinės „Pasaka“. Kavinė jau neveikė, bet jos nuomoti savininkai nesiūlė. „Pajutau didelę nostalgiją tai vietai, mama mane į „Pasaką“ vesdavosi ledų valgyti“, - pasakojo mergina. Nieko nelaukusi, Aistė nuėjo pas savininką ir paprašė tas nedideles patalpas su talpia aikštele prie jos išnuomoti. Gavusi sutikimą, mergina pradėjo ieškoti verslo partnerių.

Pasikvietė dvi vaikystės drauges - darbo patirties restorane turinčią Daurą ir grafikos dizaino specialistę Almą: „Mes norėjome pasinaudoti banko parama, bet niekas nesutiko, nepatikėjo mūsų idėja. Teko investuoti, kiek buvau užsidirbusi, padėjo tėvai, prisidėjo draugės, susidėjome visi ir sukūrėme. Interjero idėją padiktavo mūsų ištekliai. Viena ta, kita kitką sumąstėme. Alma virtuvės mokslų nebuvo ragavusi, bet jos žinios labai pravertė kuriant baro logotipą, meniu maketą.“

Ilgiau merginos užtruko rinkdamos savo kavinukei pavadinimą. Žinojo, kad pavadinimas turi būti lietuviškas ir kad jame turi būti skiemuo „bar“. Sprendimas atėjo tarsi savaime. „Susitvarkėme patalpas, nusipirkome sofutę, susėdome visos ir džiaugiamės - kuo ne namų kambarys. Ir staiga, o, eureka, juk žodyje „kambarys“ yra viskas, ko mums reikia. Vietos gal ir mažoka, bet man visai smagu. Ramiomis šiokiadienių popietėmis, kai užimta vos pora staliukų, kambarys atrodo ne toks tuščias, o savaitgaliais, kai kavinę užplūsta iš sostinės sugrįžę studentai, jaunimas, visai smagu tas erzelis, trynimasis nugaromis, pasijunti lyg šeimos šventėje. Ne muzika sukuria jaukumą, o žmonės ir šurmulys“, - džiaugėsi Aistė. Vienu metu „Kambaryje“ telpa apie 30 lankytojų. Jei vadinamasis švediškas stalas - 60. Jaunų savininkių sukurtas baras traukia norinčiuosius paminėti šeimynines šventes. Jų pasveikinti atėjusius svečius trumpam pasikviečia jaunavedžiai.

Iš Anglijos - sriubos receptas ir daug šypsenų

„Kambarys“ po kelių mėnesių švęs antrąsias įkurtuvių metines. Ir vis dar yra viena patraukliausių laisvalaikio leidimo vietų Marijampolėje vakarais, o dienomis - pigiausia užeiga papietauti. „Iš pradžių buvome vienintelė Marijampolėje kavinė, dirbanti iki 2 val., bet dabar atsidarė dvi naujos kavinės, dirbančios dar ilgiau, jų nesivysime, jau turime savo klientų. Esame patrauklūs ir dėl to, kad neužsiplėšėme kainų. Verčiau jau išparduoti viską normaliomis kainomis, negu sukelti kainas ir dalį produktų išmesti. Dienos pietūs mūsų kavinėje kainuoja mažiau nei keturi eurai. Stengiamės, kad maistas būtų kokybiškas. Kokybę geriausiai garantuoja vietos produktai“, - pasakojo populiaraus baro savininkė. Virtuvei diriguoja patyrusi virėja Reda ir dvi jos pagalbininkės.

Aistė neslėpė, kad nemažą dalį sėkmės turbūt prideda ir profesionalo ranka. Marijampolietes konsultuoja profesionalus virtuvės šefas iš Vilniaus: „Meniu yra tai, kas skanu mums pačioms. Pasirinkome kelias bazines daržoves ir jas tarpusavyje deriname, kad nereikėtų nieko išmesti. Mėsa - kalakutiena ir vištiena, iš žuvų - krevetės. Mūsų virtuvė per maža gaminti labai daug ir sudėtingų mėsos patiekalų, net ir cepelinų. Prašančius tarkių siunčiame pas kaimynus, kurių net du yra visai šalia.“

Aistė sakė iš anglų virtuvės pasiėmusi tik tailandietiškos sriubos receptą, kuris beregint prigijo, ir nebūdingus provincijai bendravimo su klientais įpročius. „Žmonėms patinka, kai juos sutinki ir palydi su šypsena, atsiklausi jų nuomonės“, - sėkmės ypatumus atskleidė mergina. Ji nėra ta direktorė, kuri sėdi uždarame kambaryje prie solidaus stalo. Jos darbo staliukas bendroje salėje. Pati valo patalpas, dirba padavėja, net virėja.

Duoklė už geresnį uždarbį užsienyje - laisvė

Į klausimą, ar jos sukurtą verslą galima pavadinti sėkmės istorija, Aistė nedvejodama sako „taip“. Ji įgyvendinusi savo svajonę ir neblogai sekasi. Aistė pastebinti, kad pamažu keičiasi žmonių požiūris į provinciją. Tarp jos klientų - iš Vilniaus į Marijampolę persikėlusi jauna šeima. Jie dirba nuotoliniu būdu, į Vilnių nuvažiuoja kartą ar du per savaitę. Sako, jiems čia pragyventi pigiau, mažiau triukšmo: „Pati labai vertinu nedidelio miesto privilegijas. Gyvenimas provincijoje turi labai didelių pranašumų, sutaupai daug laiko. Viskas čia ranka pasiekiama, gydytojai, stomatologai, baseinai, sporto salės, geros mokyklos, pramogos.“

Ir jaunimo, atsikandusio gyvenimo užsienyje, sutinkanti vis daugiau. Neseniai iš užsienio parvažiavę broliai taip pat atidarė kavinę. Aistė net nežino, kas turėtų nutikti, kad vėl jai tektų išvažiuoti svetur. „Gyvenimas Anglijoje ir Lietuvoje nepalyginamas. Jeigu lietuvis norėtų gyventi taip, kaip gyvena jo giminaičiai Anglijoje, susitaupytų daug daugiau. Aš Anglijoje gyvenau bute, dalinausi su keliais žmonėmis vienu kambariu. Dušas bendras, dirbdavau po 60 valandų per savaitę ir tik retkarčiais sau leisdavau kur nors nosį iškišti. Čia dirbu gal net daugiau, bet dirbu sau“, - šypsosi buvusi emigrantė Aistė.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“