"Kaip gimstant, taip ir įsivaikinant - nerimo tiek pat"

Žinutė visuomenei

Daugelis globėjų mano, kad mūsų visuomenė dar nepasirengusi natūraliai priimti vaikų, netekusių tėvų globos: jie per mažai pažįstami ir kelia įtarimų, o kartais - rimtų problemų, kurias patogu tuojau pat nurašyti "genams"...

"Spauda parašys - ir žmonės ims pirštais rodyti į mano vaikus", - tokį argumentą ištarė ne vienas globėjas ar įtėvis. Būtent todėl dauguma iš jų savo prasmingą pasirinkimą nuo visuomenės slepia, neįkainojamą patirtį nutyli, o nuovargiu ir džiaugsmu dalijasi tik su artimaisiais.

"Rodymas pirštu" nebūtinai reiškia tiesioginį veiksmą. Nekorektiška mokytojo pastaba ar pernelyg asmeniškas klausimas bendraklasių akivaizdoje, įtarus kaimyno žvilgsnis ir panašios "smulkmenos" išduoda, ką apie juos manome: "Tu - kitoks."

"Šeimos gyvenimas - privati erdvė"

"Visada dalinuosi savo patirtimi su tais žmonėmis, kurie supranta, apie ką kalbu. Draugus, pažįstamus drąsinu ir raginu nebijoti įvaikinti ar globoti. Tačiau nenoriu viešai reklamuoti savo šeimos gyvenimo, pasakoti privačių dalykų tiems, kurių nepažįstu. Galvoju pirmiausiai apie pasekmes: kaip mano atsivėrimai paveiks vaikų santykius su bendraklasiais, jų savijautą, kokią įtaką tai padarys jų ateičiai", - sakė keturių vaikų mama Neringa.

Daugiau nei prieš dešimtį metų ji su vyru įsivaikino du mažamečius vaikus ir visai neseniai ryžosi užauginti dar du.

Šiandien Neringa mums pravėrė savo namų duris. Ne tam, kad pasididžiuotų drąsiu sprendimu, o norėdama, kad ir kitus vaikus, kurie vis dar laukia šeimos, greičiau surastų mylintys žmonės.

Namai tapo savi

Neringa, daugiau nei prieš dešimtį metų apsisprendėte įsivaikinti berniuką ir mergaitę. Dabar šeimą suteikėte dar dviem. Ar nekyla nerimo dėl genų, kuriuos jie paveldėjo?

Kalbas apie "blogus genus" laikau nepagrįstomis. Nemanau, kad tai fatališkai lemia visą būsimą vaiko gyvenimą. Kur kas svarbesnė yra aplinka, kurioje vaikas auga. Mudu su vyru įsitikinę, kad vaikų ateičiai daugiausiai įtakos turi tėvų rūpestis, meilė, jų diegiamos vertybės.

Nerimo mes išgyvenome - kaip ir visi žmonės, kurie "laukiasi" atžalų. Nemanau, kad to jaudulio būta daugiau, nei jaudinasi besilaukiančios mamos ir šalia jų esantys tėčiai. Niekas nežino, kas bus...

Kokio amžiaus vaikai atėjo į jūsų šeimą?

Pirmieji du buvo pustrečių ir trejų metų, dabar atėjusios sesutės - taip pat dar visai mažutės.

Ar sunkiai vaikai išgyveno adaptaciją šeimoje?

Jie priprato taip greitai, kad mes net patys nustebome... Sunku patikėti, tačiau sesutės (o jos su mumis dar tik kelios savaitės) jau kitą dieną jautėsi kaip namuose, elgėsi taip, tarsi čia nuo gimimo būtų augusios.

Nebuvo krizių, kai nežinojote, ką daryti?

Būdavo, kad vaikas pravirksta lyg ir nei iš šio, nei iš to. Galvodavome, kas čia atsitiko - gal tai susiję su jo praeities išgyvenimais... Nuramindavome, - ir vėl viskas gerai.

Psichologo reikia tėvams

Ne paslaptis, kad tėvų globos netekę vaikai turi vienokių ar kitokių raidos sutrikimų. Iš čia kyla daugiau bėdų dėl sveikatos, elgesio...

Apie visus kalbėti negaliu. Žinau, kad kitose šeimose auga ir dažnai sergantys, ir sunkiai suvaldomi vaikai... Mes tokios patirties neturime. Išskirtinių problemų nepatyrėme.

Galbūt jūs esate vaikų psichologai?

Ne, nieko panašaus... Tiesa, vienu metu man yra tekę kreiptis į psichologą - dėl mergaitės, kai jai buvo maždaug penkeri metai. Su psichologo pagalba paaiškėjo, kad konsultacijų reikia ne vaikui. Problemų turi ne vaikai, o mes, suaugusieji.

Tėvai dažniausiai mano, kad pas psichologą reikia vesti vaiką, jeigu jis netinkamai elgiasi. Iš tiesų specialisto pagalbos tokiu atveju reikia tėvams arba visai šeimai. Ir kai patys suaugusieji suvokia, kas vyksta, tuomet santykius su vaikais, jų elgesį galima sureguliuoti.

"Tikri" ir "netikri" tėvai

Kas jums labiausiai padeda auginant keturias atžalas?

Artimieji, giminės. Pirmiausiai - seneliai. Palaiko draugai.

O iš valdžios institucijų?

Pirmuosius du vaikus mes įvaikinome, tad pagalba mums nepriklauso. Įvaikinimas ir globa skiriasi: valstybės parama teikiama tik globos atveju. Mergaites, kurios neseniai atėjo į šeimą, šiuo metu globojame, vėliau spręsime dėl įvaikinimo įteisinimo.

Ar šios mergaitės pas jus pateko atsitiktinai susiklosčius aplinkybėms, ar tai buvo sąmoningas sprendimas?

Neatsitiktinai. Sprendimą auginti trečią vaiką priėmėme sąmoningai, tai buvo prieš metus. Tiek laiko praėjo, kol atsirado dvi sesutės, kurioms reikėjo šeimos.

Kodėl šįsyk nutarėte globoti, ne įvaikinti?

Labai rimtai viską apgalvojome, pasitarėme ir nusprendėme, kad keturiems vaikams auginti šiuo metu reikia ir valstybės paramos. Vis dėlto mes vis tiek galvojame apie įvaikinimą ateityje. Dėl to apsispręsime kiek vėliau.

Ar vaikai žino, kad nesate "tikri" tėvai?

Taip, be abejo, jie žino, kad turi biologinius tėvus.

Įvaikinimo atveju biologiniai tėvai nebeturi jokių teisių į savo vaiką. Globos atveju bendravimo teisė išlieka. Ar nekyla nerimo dėl to, kad naujosios globotinės norės grįžti pas "tikruosius" tėvus, giminaičius?

Taip, globos atveju mes privalome užtikrinti ryšį su biologiniais tėvais ir giminaičiais. Žinome, kad globos namuose mergaites lankė senelis. Daugiau niekas nelankė. Tėvai nesidomėjo.

Nemanau, kad su meile užauginti vaikai, prisirišę prie savo globėjų, staiga ims veržtis gyventi pas žmones, kuriuos menkai pažįsta ir kurie, kaip žinome, gyvena netinkamomis sąlygomis.

Juos gali paskatinti paprasčiausias smalsumas...

Galbūt tik smalsumas ir paskatins. Arba gali būti koks nors trumpalaikis protestas, ypač paauglystėje... Ko tik nebūna visose šeimose! Aš ir pati, atsimenu, kai buvau paauglė, tėvams supykusi pagrasindavau pabėgti iš namų, - juokiasi.

"Nereikia kraštutinumų"

Neringa, ar jūs, turėdama patirties, ragintumėte kitus globoti arba įvaikinti?

Žinoma. Aš tą ir darau: padrąsinu, paskatinu draugus, pažįstamus...

Gal reikėtų didesnių tribūnų? Ar globėjai ne per daug užsidarę?

Nesame užsidarę, nuolat bendraujame tarpusavyje. Kasmet, pirmąjį rugpjūčio savaitgalį, yra rengiami visos šalies įvaikintojų susitikimai. Suvažiuojame su vaikais, bendraujame, pramogaujame, dalijamės patirtimi... Visuomet mielai dalyvauju Klaipėdoje rengiamose įtėvių bei globėjų šventėse, susitikimuose su psichologais.

Kaip jūs vertinate dabartines pastangas labiau viešinti gerąją globėjų patirtį ir keisti visuomenės požiūrį?

Keisti visuomenės požiūrį, be abejonės, reikia. Kita vertus, tai darydami, nenupulkime į kraštutinumus. Nereikėtų šioje srityje - skatinant globą ir įvaikinimą - išpūsti didelio reklaminio burbulo. Globos skatinimas turi vykti korektiškai, ramiai. Nemanau, kad tai tinka daryti masiniuose renginiuose. Nepamirškime, kad įžengiame į jautrų vaiko pasaulį, paliečiame privačius šeimos santykius. Neapdairus asmeninių istorijų viešinimas - tiek spaudoje, tiek mokykloje ar darželyje, ar dar kitur už namų slenksčio, gali pakenkti šeimai, ir pirmiausiai - globojamiems vaikams.

Aš noriai dalinuosi savo šeimos patirtimi su esamais ir būsimaisiais globėjais. Ramioje, uždaroje aplinkoje esu pasirengusi jiems papasakoti, kas domina, pasidalinti savo rūpesčiais, kartu pasitarti.

SPECIALISTO KOMENTARAS

Dalius Kurlinkas, psichologas

Geriausias globos skatinimas - realių pavyzdžių viešinimas. Ar viešumas nesukelia sunkumų globojamiems vaikams?

Žvelgiant į globalų tikslą - šalinti stereotipus, stigmas, mitus, susijusius su vaikais iš globos namų ir jų ugdymo realijomis, sėkmingų globos šeimose istorijų viešinimas - labai naudingas dalykas.
Kitas klausimas - kaip konkretaus vaiko gyvenimo istorijos paviešinimas paveiks jo santykius sociume ir savijautą.
Uždaresnėse bendruomenėse, kur žmonės mažiau apsišvietę, tai gali sukelti patyčias. Žinome atvejų, kai globėjai, atskleidę pedagogams informaciją, jog vaikas yra globojamas, netrukus dėl šios priežasties buvo priversti pakeisti ugdymo įstaigą.
Globėjai turėtų gerai pagalvoti, ar tas žmogus, kuriam papasakosite apie vaiką, sugebės būti supratingas ir korektiškas.
Informaciją, kuri bus naudinga visuomenei, galime pateikti ir neįvardydami asmenų, ypač jeigu kalbame apie mažamečius vaikus. Jeigu vaikai vyresni nei dešimties metų, jų reikėtų atsiklausti, pasitarti, gauti sutikimą.
Bet kuriuo atveju atminkime, jog pasekmės vaikui priklauso nuo jį supančios bendruomenės tradicijų ir kultūros.