Kaip atskirti vyrą?

Žmogaus teisių gynėjai, lygių galimybių adeptai, ko gero, net feministės sutiks, kad lyčių santykiai turi būti harmoningi, t.y. nediskriminuojantys, pagarbūs ir vienas kitą papildantys. Kas gali būti aiškiau, juk viskas taip paprasta - gyvenk harmonijoje su gamta bei visuomene, ir būsi laimingas, gerbiamas, o gal net mylimas! Tačiau pažvelkime, kaip viskas atrodo realioje vietoje realiu metu. Jei atidžiau paskaitysime, kas apie lyčių santykius rašoma ir kalbama, būtinai atkreipsime dėmesį, kad veik visos kritikos strėlės ir ietys smaigstomos į vyriškąją žmonijos pusę. Pirmas įspūdis, kad turime beveik tobulas moteris ir beviltiškai apkiautusius vyrus. Ir kaip kitaip, juk būtent vyrai smurtauja artimoje ir kitokioje aplinkoje, paleistuvauja, girtuokliauja, mušasi, kariasi. Kai tokia tiesa kone visuotinai pripažįstama, belieka pasiraitojus rankoves kibti į darbą ir negailestingai keisti ydingus vyrų įpročius, elgesį ir, be abejo, prigimtį.

Genderizmo beprotybė

Ir ko tik čia nesugalvota! Iš visų pakampių lendantys genderizmo garbintojai perša idėją, kad lyčių harmoniją pasieksime, kai iš visuomenės sąmonės ištrinsime tai, ką psichologai vadina vyriškais ir moteriškais vaidmenimis. To siekiant neužtenka bukai neigti ir niekinti vyriškumą, kartu ir moteriškumą, verčiant berniukus dėvėti mergaičių rūbus, o mergaites - berniukų, mergaitėms žaisti su ginklais, o berniukams su lėlėmis, dar būtina panaikinti tėvystės ir motinystės institutą, kad vaikams būtų eliminuota galimybė išmokti vyro ir moters vaidmenis, kurių, kaip žinoma, pirmiausia išmokstama šeimoje. Paprastai kalbant, lytiškumas, kaip pamatinė žmogaus esybės dalis, turi būti ištrinta iš žmogaus sąmonės, palaidota ir užmiršta. Neva taip bus apgintos ne tik moterų teisės ir jos išsivaduos iš tūkstantmečius trunkančios vyrų priespaudos, bet ir likusi visuomenės dalis taps visiškai laisva (nuo ko?) ir laiminga (su kuo?).

Kadangi vyriško vaidmens specifikai didžiausią įtaką daro agresija, ilgai negalvojant ji ir buvo paskelbta visų mūsų bėdų priežastimi. Štai ją ir reikia negailestingai sunaikinti, kaip piktžolę nupjauti iki gyvuonies, ištrinti genetinį kodą. Tada visi taps mieli ir malonūs, visuomenėje įsivyraus harmonija ir gilus tarpusavio supratimas. Pasiklausius tokių genderizmo apologetų sveiku protu sunkiai suvokiamų šnekų susidaro įspūdis, kad pasaulis būtų geresnis, jei imtume ir visus vyrus iškastruotume. Tad natūraliai kyla paprastas klausimas - ar tikrai ta agresija yra tokia baisi ir didžiulė nelaimė?

Kai „paimama tokia aukšta gaida“, net nedrąsu užsiminti, kad harmoningi ir pagarbūs santykiai galimi nenaikinant esminių vyriškumo pradų. Juk galima berniuką nuo pat mažų dienų mokyti agresiją kontroliuoti, valdyti, nukreipiant ją ten, kur ji yra reikalinga ar net būtina. Taip auklėjamas vaikas netruks suvokti, o užaugęs suprasti, kad vyriškumas - tai ne tik jo penis ir erekcija, bet visų pirma kilnumas, ryžtas, drąsa, atsakingumas, pasiaukojimas, t.y. dvasinės vertybės, kurių kontroliuojama agresija netampa visa apimančiu blogiu. Atvirkščiai, būtent ji išryškina vyro... vyriškumą, daro jį ryžtingesnį, valingesnį, patikimesnį ir patrauklesnį, būtent tokį, kokį gerbia visuomenė, su kuriuo moteris jaučiasi saugi ir laiminga. Deja, jau kuris laikas visuomenė pasitelkusi pseudoliberalias lytiškumo teorijas ryžtingai žingsniuoja kitu keliu.

Bręstančio pavojaus nuojauta

Dabar labai intensyviai ant pjedestalo keliamas „švelnus auklėjimas“. Dar iki darželio berniukams visaip stengiamasi užslopinti visai vyrų giminei įgimtą energingumą, aktyvumą, smalsumą, agresyvumą ir kitus besikalančius vyriško elgesio požymius. Vyriškumas netinka projektuojamam naujos visuomenės modeliui, ten visi turės būti moteriškai švelnūs, ramūs, meilūs, gerai išmanyti makiažo ir kitas moteriškas gudrybes. Tokią visuomenės viziją, dažnai net nesuvokdamos, ką daro, perima ikimokyklinės įstaigos ir mokyklos. Štai vaikas pastūmė bendraklasį, trenkė jam kumščiu. Peštynių iniciatorius kaipmat tampa neklaužada, peštuku ar net chuliganu. Į mokyklą kviečiami tėvai, vaikas vedamas pas psichologą. O juk jis, nepakęsdamas įžeidinėjimų ir patyčių, viso labo tik gynė savo garbę. Akivaizdžiai natūralus, vyro vaidmeniui deramas elgesys yra paniekinamas, slopinamas, vietoj to siūlant jam kur nors kampe paverkti ir susitaikyti su jo asmenį žeminančia situacija. Taip laužomas dar nesusiformavusios asmenybės pamatas, slopinamas natūralus, pačios gamtos sąlygotas vyriškumas, kuris ilgainiui išvirsta į pasąmoningą norą dominuoti, demonstruoti ne socialiai sąlygotą, bet biologiškai nulemtą vyriškumą, labiau artimą gyvuliškumui.

„Švelnus auklėjimas“ jau subrandino pirmuosius vaisius. Apsidairykite aplinkui! Labai gerai, jei žmogus švarus, tvarkingai apsirengęs, gardžiai kvepiantis, tačiau kai aplinkui regi vien saldžius vyrukus, įsispraudusius į išaugtinius švarkelius ir trumpas kelnes, ant kaklo užsinėrusius smaugvirves, apima keistas bręstančio pavojaus jausmas. Visi lyg klonai: auskarėliai, išpešioti antakiai, šukuosenos, gerokai pralenkiančios moterišką išmonę, o jau eisena! - smulkūs, skubūs moteriški žingsneliai dailiai pakreipus galvą, kartu žaismingai kraipant užpakaliuką... Greičiau tai save įsimylėję narcizai, patologiškai susirūpinę savo kūnu, apranga, aksesuarais ir akivaizdžiai besisiūlantys tapti kažkieno geismo objektais, o ne patys jų ieškantys.

Nesutinkate, sakote - mada, išoriniai jos ženklai, neturintys poveikio interesams, polinkiams, įpročiams ir nuostatoms? Vargu! Prisiminkite, kad ir neseną „verktinių“ istoriją. Klasikinė „švelnaus auklėjimo“ iliustracija! Anksčiau išlydėdamos į kariuomenę vyrus ašaras braukdavo mamos, raudodavo mylimosios, dabar tik žinią apie tai išgirdę nesislėpdami sriūbauja būsimi Tėvynės gynėjai! Kas bus, jei, neduok Dieve, į mūsų valstybę vėl pradės brautis kerziniais batais ir fufaikomis aprengti subjektai, nebijantys erkių, nesiskundžiantys miego stoka, nevirkaujantys dėl neva negero maisto, nutrintų kojų pėdų ar pikto seržanto? Imsime išraiškingai ašaroti ir pulsime gelbėti savo makiažo reikmenis, ar visgi į rankas čiupsime ginklus ir pasielgsime taip, kaip nuo amžių dera vyrams?

Nenoriu nieko įžeisti, bet, ko gero, nelabai suklysiu perspėdamas, kad jei netolimoje ateityje sutiksite gražią, liekną, tvarkingai apsirengusią moterį, kuri dar ir stilingai susišukavusi bei nepriekaištingai pasidažiusi, žinokite, kad tai - vyras!

Vyrams vis labiau moteriškėjant dalį tradiciškai jiems būdingų elgesio bruožų, toli gražu ne pačių geriausių, perima moterys. Retas dabar nustemba pamatęs gatve žirgliojančią moterį su cigarete dantyse. Bet vargu ar reikia tuo stebėtis, kai policijos suvestinėse skaitai istorijas apie stulbinančius moterų „žygdarbius“. Antai „pilietė A.D. vairavo automobilį apsvaigusi nuo alkoholio (1,32 prom.), įžeidinėjo pareigūnus, vienam jų įkando į ausį ir įspyrė į lyties organus, paskui nuplėšė antpečius ir įsikišo juos į kelnaites“. Arba „autobusų stotelėje K.L. ir Z.V. užpuolė ir sumušė iš bokso treniruotės grįžtantį jaunuolį. Nukentėjusiajam išmušti du dantys, sulaužytas šonkaulis. Užpuolikės pagrobė vaikino sportinį krepšį ir piniginę su 15 litų, bet netrukus buvo sulaikytos pareigūnų.“ Tai toli gražu ne „vis dar pasitaikantys atvejai“, kaip sakydavo sovietmečiu, bet jau kuris laikas labai ryškiai stebima tendencija.

Nuo 2000 iki 2010 metų mergaičių iki 16 metų, dalyvavusių muštynėse, padaugėjo 169 proc., suimtų dėl turto naikinimo - 176 proc., dėl kūno sužalojimų - 71 proc. Tai skaičiai, iliustruojantys, kad nei gamta, nei visuomenė tuštumos nemėgsta. Slopindami prigimtinį vyrų agresyvumą, tą sunkią naštą patys to nenorėdami lėtai krauname ant niekuo dėtų moterų pečių. Nebetoli metas, kai galėsime konstatuoti sukūrę kažką, ką galima bus apibūdinti kaip „dar ne moteris, bet jau ir nebe vyras“!

Visada arčiau mirties

Ta vyrų feminizacijos pandemija pamažu įgauna visuotinį pobūdį. Vis prisimenu nesenus įvykius Kelno mieste Vokietijoje, kur musulmonų emigrantai centrinėje miesto aikštėje grabaliojo, tyčiojosi ir net žagino vokietes. Valdžia ir policija bandė tai nuslėpti, bet kai per šimtas moterų parašė pareiškimus, kad buvo prievartautos, yla išlindo iš maišo. Baisu, tačiau ne čia reikalo esmė. Sakykite, kur tuo metu buvo vokiečiai? Suprantama, jie buvo ten, aikštėje, bet nė vienas jų neišdrįso ginti savo moterų. Be abejo, tai buvo pavojinga, gal net mirtinai pavojinga, bet vis dėlto!..

Sakykite, ar toks scenarijus būtų įmanomas kur nors Lenkijoje, Vengrijoje ar Rusijoje? Neabejoju, kad bet kuriuo atveju moterys ten būtų ginamos visais tokiais atvejais vyrams prieinamais būdais. Deja, Kelne taip neįvyko! Ko gero, vokiečiai nuo nacizmo užkrato ir kaltės jausmo dėl Antrajame pasauliniame kare padarytų nusikaltimų gydėsi taip uoliai, kad aiškiai perdozavo vaistų ir kartu su „arijų bacilomis“ sunaikino visas testosterono atsargas.

Ar Kelno scenarijus pasikartotų Lietuvoje? Sunku pasakyti, tačiau požymių, kad taip galėtų būti, toli ieškoti nereikia. Štai plačiai nuskambėjusi istorija iš Veiviržėnų miestelio Klaipėdos rajone. Ten įsitaisęs toks subjektas jau keleri metai terorizuoja visą miestelio bendruomenę ir niekas nieko jam negali padaryti. Gąsdina vaikus, mergaitėms demonstruoja savo lyties organus, iš senučių atiminėja pinigus, triukšmauja, o nemažame miestelyje neatsiranda nė vieno vyro, kuris degradavusiam chamui išspardytų užpakalį. O kiek tokių miestelių Lietuvoje, kur vienas ar keli girtuokliai terorizuoja žmones, sėja baimę, neviltį, o sveiki ir dikti vyrai bijo į jų pusę net pasižiūrėti?

Tiek anksčiau, tiek dabar vyrams nėra lengva. Jiems kaskart vis sunkiau išmokti savo vyrišką vaidmenį, prisitaikyti prie naujų reikalavimų, juoba priimti gyvenimo iššūkius. Daugelis tos paprastos vyriškumo naštos taip ir nepajėgia pakelti. Vieni slepiasi už alkoholio taurės, kiti taip sumoteriškėja, kad laukti iš jų ko nors vyriško - beviltiškas reikalas.

Nuo amžių vyrai visada stovėjo arčiau mirties nei moterys. Iš jų buvo reikalaujama ginti šeimą, vaikus, Tėvynę, aukotis ir žūti už savo ar kitų idealus. Per amžius vyrų netektys tapo taip įprastos, kad jų gyvybė visiškai nuvertėjo. Ir tai suprantama. Teoriškai net išlikęs vienas vyras, esant pakankamam moterų skaičiui, yra pajėgus atkurti išnykstančią populiaciją, o viena moteris, net apsupta tūkstančio vyrų, to niekada nepajėgs. Būtent iš čia ir skirtingos gyvybės vertės, skirtingas požiūris, skirtingas pačios gamtos užprogramuotas elgesys. Vyras pigus, jį galima aukoti, lengvai nurašyti. Juk net pranešimuose apie katastrofų ir visokių kataklizmų aukas informuojama maždaug taip: „aviakatastrofoje žuvo 360 žmonių, tarp jų yra moterų ir vaikų“ arba „teroro akto metu islamistai nužudė 120 asmenų, yra moterų ir vaikų aukų“.

Su vyrais viskas aišku, paprasta, kaip anksčiau, taip ir dabar jų aukos įprastos, ne tokios skausmingos, greičiau statistiniai vienetai. Tad ar ne protingiau būtų užuot laužius jų prigimtį, leisti... būti vyrais ir taip suteikti perspektyvą išsvajotai lyčių harmonijai bei šansą apsiginti ir apginti?