Kai žmogus nepasiekia Dievo...

Kas iš tiesų sietina su Prisikėlimu, kokią reikšmę turi krikščioniui Velykos?

Pirmieji krikščionys Velykas hebrajiškai vadino pesach - "perėjimu". Šis žodis tuomet priminė ir graikų "paschein" - "kentėti". Taigi Velykos - perėjimas iš mirties į gyvenimą.

Tai naujas žingsnis, pasikeitusi gyvenimo kokybė. Šis perėjimas įvyksta per kančią, kai save paaukojame iš meilės artimui ar netgi priešui. Žmogus, kuris nesugeba taip mylėti, iš tiesų yra tartum miręs. Jis turi "prisikelti" naujam meilės gyvenimui.

Tokio "perėjimo iš mirties į gyvenimą" vedlys yra Jėzus Kristus. Krikščionys tiki, kad pats Dievas parodė, kaip pasiekti "prisikėlimą iš mirties". Mes tikime, kad Jėzus Kristus buvo ypatingas asmuo - ne vien žmogus, bet kartu ir Dievas. Galima vaizdingai pasakyti, kad jame buvo du genų rinkiniai - žmogaus DNR ir Dievo DNR. Todėl ir sakome, kad Jėzuje Dievas ir žmogus susivienijo nauju būdu. Krikščionių požiūriu, tai svarbiausias įvykis žmonijos istorijoje, tartum nauja evoliucijos pakopa - geroji naujiena.

Dievui tai buvo "perėjimas" iš jo neriboto būties pertekliaus į mūsų gana siaurą tikrovę. Dievas patyrė buvimą moters - Marijos įsčiose, žmogišką gimimą, vargus, kančią ir mirtį. Galime tik įsivaizduoti, ką reiškia visatos Kūrėjui atsidurti žmogaus kūne, būti prikaltam prie kryžiaus ir patirti žemišką mirtį. Tai tikras nusižeminimas - perėjimas į labai ribotą buvimą. Turbūt kažką panašaus patirtų žmogus, tapęs bakterija. Pasak krikščionybės, Dievas "ryžosi" šiam žingsniui, kad atvertų mums naują būdą su juo susivienyti. Susivienyti su Aukščiausiąja gyvybe, išmintimi, meile ir tiesa - visų mūsų širdžių giliausias troškimas. Nesvarbu, ar tai suvokiame, ar ne.

Tad Velykų pagrindinė žinia - paraginimas žmogui. Jei Dievui pavyko pereiti iš jo dieviško gyvenimo į žmogišką mirtį ir atgal, šis kelias įmanomas ir mums. Pats Jėzus pabrėžė, kad miršta ir prisikelia dėl mūsų, kad atvertų mums kelią, kad galėtume žengti paskui jį ten, kur jis nuėjo.

Jei suvienijame savo likimą su Kristaus likimu, galėsime pereiti iš mūsų žmogiškos mirties į Dievo gyvenimą. Dar daugiau - Jėzus parodė, koks yra žmogus, kuriame apsigyvena Dievas. Toks žmogus visada prisikels - net iš pačios baisiausios mirties.

Ar Jėzaus kūno prisikėlimas yra istorinė tikrovė, ar tik metafora? Pagaliau ar tikrai turite galvoje ne tik sielos, bet ir kūno prisikėlimą? Kaip tai įmanoma?

Žymiausi Artimųjų Rytų rašytinių šaltinių tyrinėtojai tvirtina, kad keturios Evangelijos parašytos kaip istoriniai pasakojimai. Tiesa, jų stilius savas anuometinio laikmečio raštams, tačiau nėra abejonės, kad autoriai siekė papasakoti ir perpasakoti tikrus įvykius, kaip jie juos patyrė ir suprato. Visos Evangelijos liudija, kad Jėzus tikrai mirė (negana to, jo šonas pervertas ietimi) ir po trijų dienų prisikėlė. Jį prisikėlusį matė šimtai žmonių. Krinta į akis ir tai, kad visi Jėzaus apaštalai, išskyrus Joną, bei daugybė kitų liudininkų nedvejodami sutiko būti nukankinti žiauriausiais būdais, tačiau neišsižadėjo Jėzaus. Kankinimai buvo klaikūs - juos kepė gyvus, pylė išlydytą šviną į nosį ir ausis, atiduodavo sudraskyti žvėrims, lupdavo gyviems odą... Vienintelis šios beprotiškos drąsos paaiškinimas: tie žmonės buvo patyrę kažką, ko tikrumu neabejojo. Po Jėzaus mirties tikrai turėjo nutikti kažkas sukrečiamo ir neįtikimo.

Pastebime, kad liudininkų bendravimas su prisikėlusiu Jėzumi buvo savotiškas. Viena vertus, Jėzus galėjo valgyti ir būti paliečiamas, kūne išliko net žaizdos. Kita vertus, jis tai pasirodydavo, tai išnykdavo iš akių, o kai kuriais atvejais buvo ne iš karto atpažįstamas. Visa tai panašu į vaizdo transliacijos sutrikimus. Tai nesunkiai suprantame, prisiminę, jog pojūčiais patiriame tik labai mažą tikrovės dalį - trijų dimensijų tikrovę (ketvirtoji dimensija - laikas). Tuo tarpu visa tikrovė greičiausiai susideda iš nesuskaičiuojamų papildomų dimensijų, kurias visas kartu aprėpia vien Dievas. Prisikėlęs Jėzus peržengė tridimensinio pasaulio ribas ir persikėlė į pilnesnę tikrovę, kurioje dimensijų - tūkstančiai, o gal net milijonai. Tokio Jėzaus patirti mes nepajėgiame, matome vien jo 3D pavidalą, kuris tėra "viso prisikėlusio Jėzaus" mirguliuojantis "plonas paviršius". Tačiau Jėzus nėra sunkiau patiriamas dėl to, kad tapo mažiau materialus. Atvirkščiai, jis sunkiau patiriamas, nes tapo tikresnis už mus.

Įdomu pastebėti, kad šiandien fizikos moksluose plačiai žinoma kitų dimensijų galimybė. Taip pat diskutuojama apie kūnų judėjimo skirtingose dimensijose ypatumus. Šie ypatumai stebėtinai primena prisikėlusio Jėzaus kūno ypatumus.

Niekada nesupratau, ką reiškia nuodėmių atpirkimas Jėzaus mirtimi.

Egzistuoja daug būdų paaiškinti, kuo mums svarbi Jėzaus mirtis. Čia tikrai jų visų neaptarsiu. Svarbiausia prisiminti, kad visos šios teorijos tėra aiškinamosios schemos, kurios keičiasi, bet ne pati tikrovė. Toks kalbėjimo būdas mums gerai pažįstamas. Mokslininkai fizikai daugybę dalykų aiškina formulėmis, ypač tuos dalykus, kurių negalime pamatyti ar tiesioginiu būdu ištirti, bet esame įsitikinę tų dalykų tikrumu dėl jų veikimo pasekmių. Visi esame matę kvarko ir atomo schemas ar alternatyvių visatos modelių vaizdus. Nė vienas iš šių dalykų nėra fotografinė tikrovė, bet vien schematinis tikrovės perteikimas - supaprastintas, kad būtų lengviau suprantamas.

Paprastesnis pavyzdys: visais laikais žmonės valgė vitaminus, tačiau tik neseniai atsirado vitaminų teorija bei vitaminų žymėjimas raidėmis. Taigi visada svarbu prisiminti, kad teorijos niekada iki galo neperteikia tikrovės.

PATIRTIS. "Aštriausia mano gyvenimo patirtis buvo santuoka. Galvoje siautėjo daug baimių, kurios rodė mano egoizmą. Rodėsi, kad prarandu laisvę. Bet santuoka mokė ir tebemoko kaip save dovanoti, nieko nepasilaikant sau", - sakė teologas B. Ulevičius.

Žvelgiant į Jėzų svarbu prisiminti, kad mūsų negelbėja teoriniai paaiškinimai, bet vien gyvas ryšys su Jėzaus asmeniu (jame - dieviškieji vitaminai!) bei konkretus sekimas Juo visuose gyvenimo sprendimuose. Svarbu susieti savo likimą su juo, vaizdingai tariant, įjungti į jį savo sielos laidą. Nes iš jo teka vienintelė ir nepakartojama Dievo ir žmogaus susivienijimo formulė.

Galime įsivaizduoti, jog Jėzus savo mirtimi sumoka mūsų skolą. Retai pagalvojame apie tai, kokia baisi tuštuma ištinka žmogų, kuris per visą savo gyvenimą taip ir neišmoko mylėti. Ant kryžiaus Jėzus pasiima mūsų tuštumą ir sielos šaltį ir patiria visas baisias mūsų nemeilės pasekmes - patiria jas vietoje mūsų, apsaugodamas mus. Todėl jis ant kryžiaus - atskirtas nuo Dievo ir žmonių, vienišas, kenčiantis ne vien nuo kūno sužalojimų, bet ir nuo klaikaus sielos šalčio, kurį atneša nuodėmė. Kadangi jis "prisiėmė mūsų nuodėmes sau" ir "mirė už mūsų nuodėmes", mes galime šios mirties išvengti. Tai tarsi apsikeitimas likimais. Dievas pasiėmė mūsų likimą, kad mums galėtų atiduoti savąjį. Jis kentėjo "už mus", kad mes liktume gyvi. Mums tereikia su dėkingumu priimti šią Jėzaus auką ir gyventi gyvenimą, kuris rodytų dėkingumą jam.

Kaip manote, kodėl mes Kalėdas švenčiame, sakyčiau, uoliau, o Velykos, regis, labiau susijusios su pagoniška pasaulėjauta - gamtos atgimimu, margučiais?

Manau, kad liaudyje Kalėdos ir Velykos švenčiamos vienodai uoliai ir spalvingai. Tuo tarpu miestiečiai labiau įsipainioję į komercijos tinklų bei reklamų pinkles. Šv. Mikalojaus dėka Kalėdos tapo susijusios su dovanų dovanojimu. Dėl galimybės daugiau parduoti prekybos centrai deda dideles pastangas, kad pabrėžtų Kalėdų reikšmingumą. Taip Kalėdos tampa ir labiau pastebimos, apie jas kuriami filmai, jos minimos populiariose dainose. Vis dėlto tai apgaulingas Kalėdų reikšmingumas. Be Kristaus Kalėdos netenka didžiosios dalies savo turinio, taigi neatneša tikro dvasinio atsinaujinimo.

Minėjote, jog susivienijame su Dievu, mums atitenka Jo prigimtis, jo DNR. Kaip tai paaiškinti?

Krikščionybė Dievą suvokia kaip Pirmąjį Intelektą, visos tikrovės šaltinį, kaip visur esantį ir visa smelkiantį neaprėpiamą Pirmąjį tikrovės programuotoją, mylintį ir galingą. Visa, kas egzistuoja, savaip siekia Dievo. Žmogus Dievo troškimą savyje išgyvena kaip nepaaiškinamą galingą ilgesį "kažko daugiau". Kaip taikliai pastebėjo Lujis (Klaivas Steplesas Lujis (Clive Staples Lewis) - mokslininkas, atsivertęs į krikščionybę. Parašė "Narnijos kronikas". - Red. past.): "Jei savyje randu troškimą, kurio šiame pasaulyje niekas negali patenkinti, galbūt esu sutvertas kitam pasauliui?"

Paradoksalu, kad to, ko labiausiai trokštame, negalime patirti. Dievo būtis tokia intensyvi ir galinga, kad mūsų penkiais pojūčiais jos patirti neįmanoma. Tai tartum žvelgti į tūkstantį saulių. Nors jų šviesa egzistuoja, žmogaus akis nepajėgtų jos regėti, nes yra per silpna bendrystei su tokiu galingu šviesos šaltiniu.

Kadangi žmogus Dievo nepasiekia, Dievas leidžiasi siekti žmogaus. Jėzuje pirmą kartą matome, kaip Dievo visagalybė ir žmogaus menkumas dera viename asmenyje, lyg kokiame srovės transformatoriuje. Dievo ugnis ir žmogaus ledas čia yra viename kūne ir vienas kito nenaikina. Tai unikali vienybė, "du viename". Žmogaus vienybė su Dievu tapo imanoma. Ir mes, žmonės, pagaliau galime prisiliesti prie Dievo, nes Dievas įgavo mums pakeliamą žemišką pavidalą.

Taip pat svarbu, kad Jėzus apaštalų raštuose vadinamas "pirmgimiu tarp brolių". Turima omenyje, kad tokių kaip Jėzus bus daugiau. Tai mes. Tie, kurie "įjungia" savo sielą į Dievą per Kristaus "srovės keitiklį", kurie tikėjimu susiderina su Kristumi, gauna iš jo specialų Dievo gyvasties "paketą", vadinamą "malone". Be abejo, ši Dievo gyvastis įdiegiama į žmogaus sielą pradmens pavidalu, tartum suarchyvuota kompiuterio programa. Ji būna žmoguje, tačiau išsiarchyvuoja palaipsniui, tiek, kiek jai patys leidžiame, kiek erdvės jai padarome. Taigi Motina Teresė nėra tik šiaip gera moteriškė - joje išsiskleidė Kristaus prigimtis. Motina Teresė tikrąja žodžio prasme tapo nedideliu "kitu Kristumi". Ir mes visi pašaukti tapti Kristaus gyvasties turėtojais. Apaštalas Petras sako laiške: "Jūs tapote dieviškosios prigimties dalininkais." Panašiai ir pats Jėzus pabrėžia, kad įeiti į Dievo karalystę nepajėgsime, kol negimsime dar kartą - iš Dievo. Tai labai stiprus teiginys. Mat, žodis "gimti" reiškia paveldėti prigimtį ir savybes. Iš kumelaitės gimsta arkliukas, iš šunelio - šuniukas, iš Dievo - "dievukas". Krikštu ir tikėjimu tapome Dievo sūnumis ir dukromis, turime mumyse instaliuotą dieviškos prigimties programą. Privalome visą gyvenimą puoselėti šios programos veikimą ir skleidimąsi mumyse.

Sakoma, kuo didesnis nuopuolis, tuo didesnė atgailos vertė. Ar teko sutikti žmogų, kuris prisikėlė iš didelės nuodėmės, ir kas jam padėjo tai padaryti?

Taip, sutikau nemažai tokių žmonių: anoniminių alkoholikų bei narkomanų draugijose daug tokių, kurie patyrė labai konkrečią Aukštesnės jėgos pagalbą ir sugebėjo pakilti iš, rodos, beviltiškos padėties. Iš jų pavyzdžio matome, jog ne mažiau svarbus ir aplinkinių palaikymas, bendražygių grupė.

Kita vertus, dažnai klystame, kai patys mėginame skirstyti nuodėmes į dideles ir mažas. Žmogiški standartai čia gali labai klaidinti. Paprastai esame linkę labiau smerkti "kūno nuodėmes", bet retai atkreipiame dėmesį į sielos būklę. Pavyduolis negriuvinėja gatvėje ir nepridaro tiek fizinės žalos kaip girtuoklis. Tačiau jis gali būti daug labiau nutolęs nuo Dievo, nors iš išorės to galime ir nepastebėti. Ir atvirkščiai - mažas darbas, atliktas iš meilės, Dievo akyse daug reikšmingesnis už žygdarbius, padarytus dėl garbės ar pinigų.

Dabar klonuojamas žmogus, įsibėgėja genų inžinerija, kryžminamos rūšys. Ar gamtos katastrofos, klimato atšilimas, mirtinų ligų epidemijos yra Dievo rūstybė ir bausmė?

Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie Dievo "rūstybę" ir "bausmę", ne kartą priduria: "Juk kalbu grynai žmogiškai", "Kalbu kaip žmonėms įprasta" (t. y. supaprastindamas). Paulius supranta, kad Dievas baudžia ne iš pykčio, bet tik tuomet, kai mato, kad bausmė gali pastūmėti žmogų į savo veiksmų apmąstymą ir gražesnio gyvenimo pasirinkimą. Vis dėlto mes turėtume suprasti bausmę pirmiausiai ne kaip Dievo veiksmą, bet kaip mūsų pačių nuodėmingų pasirinkimų pasekmes. Turime laisvą valią, gebame valdyti savo instinktus, galime rinktis, kaip paveikti pasaulį. Tai didelė dovana mums, bet kartu ir pavojus bei atsakomybė.

Pati didžiausia bausmė žmogui - mirti taip ir neišmokus mylėti. Dievas nevaro žmonių prievarta į pragarą. Kiekvienas savo pragarą susikuriame patys. Nemeilė visada veda tolyn nuo gyvasties šaltinio, o ilgainiui nusviedžia žmogų į neišmatuojamą šaltį ir tamsą. Visa tai savaime, be specialaus Dievo įsikišimo. Pragaro Dievas nesukūrė. Pragaras prasidėjo, kai atsirado pirmasis egoistinis žmogaus sielos pasiryžimas nepaisyti Dievo ir žmonių meilės reikalavimo.

Tuo tarpu gamtos stichijos ir nelaimės gali būti ir paprasti natūralūs fenomenai. Dievo sukurtame pasaulyje yra kietų ir minkštų, lengvų ir sunkių, šaltų ir karštų dalykų. Kartais, jiems susitikus, labai natūraliai įvyksta susidūrimai, gamtinės reakcijos, gamtos sukrėtimai. Jei Dievas iš tiesų norėjo padaryti šį mūsų pasaulį bent kiek autentišką, laisvą ir įvairų, keista tikėtis jo nepaliaujamo tiesioginio kišimosi visur ir visada.

Sakoma, jog labai svarbu atleisti savo artimui ne žodžiais, o širdimi, nes nuoskauda gali dešimtmečius veikti mūsų gyvenimą ir tikėjimą. Bet jeigu bloga darančiam žmogui atleisi kartą, kitą, kas jį sustabdys?

Krikščioniškos moralės nuostatos paprastos. Atleisti yra visada geriau nei pasmerkti. Tačiau sulaikyti nuo blogio - geriau nei leisti blogiui siautėti. Šiuos du reikalavimus suderinti sunku. Vis dėlto pagrindinis reikalavimas visada yra "nekęsti nuodėmės, bet mylėti nusidėjėlį". Taip pat privalu apginti nuo agresijos silpnesnius, ypač tuos, už kuriuos esi tiesiogiai atsakingas.

Apskritai atleisti visa širdimi - vienas iš didžiausių reikalavimų sielos tobulėjime. Čia negali būti jokių kompromisų, nes neatleidimas daro širdį išvargintą ir nejautrią.

Vienas jaunas kunigas sakė, kad jis nėra tolerantiškas iškreiptam gyvenimo būdui, netradicinei orientacijai, užsimezgusios gyvybės nutraukimui, bet gal turėtų kovoti už kiekvieną paklydėlį, idant tas kada nors susiprastų?

Kalbant apie toleranciją, dažnai kyla esminių nesusipratimų. Krikščioniška taisyklė byloja: galime būti netolerantiški neteisingoms idėjoms, tačiau privalome būti tolerantiški asmenims ir juos mylėti, nepriklausomai nuo jų pažiūrų. Manau, kad kunigo aštrus pasisakymas apie minėtus dalykus savaime nereiškia, kad kunigas stokoja meilės konkrečių žmonių atžvilgiu. Kartais tokie pasisakymai laikytini meilingo rūpesčio ženklu.

Ką patartumėte tiems, kurie nori įtikėti, bet nejaučia Dievo artumo, tarsi laukia iš Jo buvimo įrodymų?

Patarčiau apie tai pasiguosti pačiam Dievui, savais žodžiais, taip, kaip išeina. Dažnai noras tikėti jau yra tikėjimas. Taip pat patarčiau rasti laiko labai paprastai maldai, galbūt net labai trumpai, pasirinkti nuoširdžius kreipinius į Dievą ir kartoti nuoširdžiai, kas dieną. Nereikia nuo Dievo slėpti savo nusiminimo ar abejonių. Reikia šias abejones jam pateikti.

Tikėjimas yra labai ypatingas vidinis pažinimo organas. Jis pažįsta antgamtinę tikrovę vien jo paties unikaliu būdu. Neretai nusiviliame, kai Dievas neparodo fiziškai mums savo buvimo. Tačiau jei pamėgintume akimirką įsivaizduoti, kokio konkrečiai fizinio įrodymo norėtume, suprastume, kad apgaudinėjame save. Vieni norėtų išvysti danguje šviečiantį kryžių ar panašų ženklą. Tačiau visiems kitiems tektų patikėti liudijimais, kad toks ženklas buvo pasirodęs. Iš tiesų, panašių liudijimų apie danguje pasirodžiusius ženklus, nepaaiškinamu būdu verkiančias Marijos statulas gausu internete ir kitur. Kita vertus, jei minėtas fizinis ženklas rodytųsi visiems ir nuolat, greitai padarytume išvadą, jog tai, ką matome, yra natūralus fizinio pasaulio reiškinys. Juk jokio švytėjimo savo fizinėmis akimis net nematytume, jei jis nevyktų materialiu būdu. Tad čia jau susidurtume su neįprastu dalyku, kuris tapo įprastas ir todėl suvokiamas kaip natūralus reiškinys. Panašiai net jei Dievas prakalbėtų tiesiai į sielą ir kalbėtų joje be perstojo, iš kur siela žinotų, jog tai, ką ji patiria, nėra tiesiog natūralus reiškinys, smegenų veiklos dalis? Tad vietoje tokių ir panašių dalykų Dievas suteikė žmogui ilgesį bei naują vidinį pažinimo organą, kurį vadiname "tikėjimu". Šie dalykai pirmiausiai ir skirti Dievo ieškojimui ir atradimui.

Ką pavadintumėte aštriausia savo gyvenimo patirtimi, ir ar ji susijusi su tikėjimu?

Aštriausia mano gyvenimo patirtis buvo Santuoka. Tuoktis bijojau, galvoje siautėjo daugybė baimių, kurios rodė ne kažką kita kaip tik mano egoizmą. Rodės, kad prarandu kažkokią aiškiai neapibrėžtą vyro laisvę, įsipareigodamas "mylėti ir iki mirties neapleisti". Šiandien matau, kad santuoka išgydė mane nuo egocentriškos nuostatos, viso gyvenimo planavimo vien aplink save. Santuoka mokė ir toliau moko save dovanoti nepasilaikant sau. Nemažai žmonių šiandien save tik "paskolina" sutuoktiniui, mintyse prisiekdami mylėti, kol viskas seksis gerai. Mums baisu žengti savęs dovanojimo žingsnį, rodos, miršti sau, save prarandi. Tačiau metams bėgant suvoki, kad iš tiesų save dovanodamas save naujai atradai, įgijai naują gyvenimo kokybę, kuri neįmanoma jokiu kitu būdu.

Kokie žmonės studijuoja Katalikų teologijos fakultete, kokius gėrio ir grožio pradus juose matote?

Katalikų teologijos fakultete studijuoja idealistai. Tai jauni žmonės, turintys Dievo patirtį arba šios patirties ieškantys, norintys geriau pažinti dvasinius dalykus bei krikščioniškosios minties gelmes. Tai sielos ir akademinių nuotykių nebijantys žmonės, kūrybingi, drąsūs ir atviri. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi dėstydamas tokiems studentams.