Jaunystė, pašvęsta amžinybei

Vieni renkasi profesiją pagal populiarumą ar pinigus, kiti pagal pomėgius, treti atsisako pasaulietinio gyvenimo teikiamų malonumų ir pasišvenčia religijos studijoms. Jaunuoliams, kurie renkasi dvasinius dalykus, dažnai tenka atsakinėti į klausimą, ar jiems negaila jaunų dienų iškeisti į kunigo sutaną ar vienuolio abitą. „Vakaro žinios“ domėjosi, ar dvasiniu keliu žengiantys žmonės kitokie nei juos supantis pasaulis, o gal jie tiesiog vieni iš mūsų, tik per mažai pažįstami, neišgirsti.

Trūko artumo

Gimusi ir užaugusi Prancūzijoje, tačiau puikiai kalbanti lietuviškai sesuo Marija Emilija iš Viešpaties Apreiškimo vienuolyno Trakuose norą būti vienuole pajautusi paauglystėje. Iki tol ji, kaip ir kiti vaikai, gyveno įprastą gyvenimą, lankė klasikinius šokius, mokėsi įprastoje mokykloje, atostogaudavo pas senelius.

Skaudžios tėvų skyrybos, patirtos vaikystėje, privertė ieškoti ramybės brolių Joanitų veikloje, kuri jai artima iki šiol. „Iš pradžių nenorėjau tapti vienuole, tiesiog man trūko artumo, išklausymo. Patiko, kad broliai nesigėdijo kalbėti visais man rūpimais klausimais. Bendraudama supratau, kad man priimtinas toks gyvenimas, norėjau gyventi dėl Dievo, jaučiau pilnatvę ir atradusi save“, - patirtimi dalijosi sesuo Marija Emilija.

Tapimas vienuole - ilgas kelias

Kelias iki tapimo vienuole ilgas, kupinas iššūkių ir gilių apmąstymų. Kiekviena mergina, norinti įstoti į seserų gretas, savo sprendimą privalo apgalvoti.

Sesuo Marija Emilija prisipažino, kad apsisprendimas tapti vienuole buvo staigus. „Nusprendžiau greitai ir gimtojoje Prancūzijoje nuvykau į vienuolyno generalinius namus, ten įstojau į postūrantūrą, kuri truko vienus metus“, - pasakojo sesuo.

Po vienų metų postūrantūros sesuo Marija Emilija dar metus gyveno su vienuolėmis, mokėsi jų darbų ir lavino save. Kitas svarbus žingsnis - įstojimas į novicetą, kuris truko dvejus metus. Po noviceto sesuo davė laikinuosius įžadus ir ketverius metus stengėsi pažinti savo asmenybę, suprasti pasirinkimo prasmę ir amžinumą, taip pat mokėsi teologijos ir filosofijos. Svarbiausias įvykis, vainikavęs visas pastangas, - amžinųjų įžadų davimas. „Kelias nuo įstojimo į vienuolyną iki tapimo vienuole - 8 metai. Per juos aš išmokau gyventi kaip vienuolė ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai, kadangi kiekviena vienuolė pasišvenčia sunkiam darbui, pagalbai vargstantiesiems žmonėms“, - pridūrė Marija Emilija.

Romantikos mažai

Kitas pašnekovas evangelikų liuteronų kunigas Juozas Mišeikis pasakojo, kad jam kunigystė ne darbas, o pašaukimas. „Nesirinkau būti kunigu, tiesiog darau tai, kas reikalinga ir teisinga“, - prisipažino jis.

Paklaustas, kas paskatino rinktis kunigystės kelią, pašnekovas paminėjo, kad jo vaikystėje religija užėmė išskirtinę vietą. „Užaugau mišrioje šeimoje, mama buvo liuteronė, o tėtis katalikas, bet nuo mažens buvau auklėjamas krikščioniškomis tradicijomis, lankiau liuteronų bažnyčią, todėl laikui bėgant supratau, kad noriu eiti pašaukimo keliu, padėti žmonėms gyventi kitokį, dvasiškai turtingesnį gyvenimą, nors iš pradžių norėjau būti istoriku.“

Evangelikų liuteronų bažnyčioje kelias iki kunigystės yra trumpesnis nei kunigų katalikų. Kunigas J.Mišeikis studijas baigė Klaipėdos universitete, po kurių buvo įšventintas į diakonus. „Po įšventinimo 1,5 metų dirbau kitose parapijose. 2009 metais buvau įšventintas į kunigus ir šiuo metu aptarnauju Biržų, Alkiškių ir Žeimelių parapijas“, - studijų kelią nupasakojo J.Mišeikis ir pridūrė, kad besidominčiųjų studijomis netrūksta, tačiau didelė dalis studentų išeina, kai pamato tikrąją ir kartais neromantišką kunigystę.

Paklaustas, ar kada suabejoja gyvenimo pasirinkimu, kunigas atsakė, kad silpnumo akimirkų būna. „Žinoma, kartais pavargstu nuo žmonių ir jų bėdų, tačiau užtenka ramybės minučių ir maldos, kad viskas vėl sugrįžtų į savo vėžes“, - patirtimi pasidalijo kunigas.

Gyvena kaip kiti

Sesuo Marija Emilija ir kunigas J.Mišeikis tarsi susitarę patikino, jog gyvena kaip ir kiti žmonės, nors ir vaidina dvasinio ganytojo vaidmenis. „Dirbu dvasinį darbą, išklausau parapijiečių bėdas, stengiuosi jiems padėti, tačiau turiu ir buitinių bėdų, reikia sumokėti mokesčius, tvarkyti biurokratinius reikalus“, - tikino Juozas.

Sesers Marijos Emilijos kasdienybė kiek kitokia nei kunigo. Ji gyvena Trakų vienuolyne, apsupta įstabios gamtos, kur reikia nudirbti ne tik dvasinius darbus, bet ir buitinius, žemės ūkio. „Mūsų vienuolyne gyvena penkios seserys, todėl mes pačios turime tvarkyti aplinką, prižiūrėti vienuolyną, tačiau reikia spėti pasirūpinti kitais, atlikti apaštalinę pareigą“, - pasakojo sesuo ir pridūrė, kad ne tik buitį gražina. Dieną reikia ir pamedituoti, giedoti giesmes ir melstis.

Nors ilgą laiką vienuolynai buvo labai uždari, šiuo metu jie vis dažniau atveria duris pasauliečiams ir kviečia įsitraukti į veiklas, pamedituoti. „Mūsų vienuolynas atviras, kviečiame visus pajausti, kaip mes gyvename, organizuojame savaitgalius šeimoms, vaikams, rankdarbių dirbtuves. Kiti gali atvykti pailsėti, pabūti ramybėje, gamtoje, daugelis tuo ir pasinaudoja“, - prasitarė sesuo Marija Emilija.

Lydi pagarba

Žmonėms nepažįstami dalykai visada įdomūs, todėl natūralu, kad daugelis į dvasininkus žiūri įtariai. „Esu prancūzė, todėl galiu palyginti, kokia reakcija čia ir gimtojoje šalyje. Lietuvoje žmonės nedrįsta užkalbinti, nors matau, kad jiems įdomu. Prancūzijoje žmonės provokuoja ir juokauja, klausinėja, iš kur aš, koks čia tikėjimas, kur gyvenu“, - juokėsi sesuo ir pridūrė, kad vienuolių nereikia bijoti, jei įdomu, visada galima klausti, ir bus atsakyta.

„Niekada negali žinoti, ką žmogus galvoja ir mąsto, galbūt kai kas ir apkalba ar pašiepia, bet dažniausiai reakcija būna pagarbi. Žmonės užkalbina ir domisi manimi, iš kur aš, kodėl esu kunigas, todėl manau, kad trūksta didesnio švietimo, artimesnio ryšio su religinėmis bendruomenėmis“, - pakomentavo kunigas J.Mišeikis.

Bažnyčios tuštėja

Modernėjančiame pasaulyje religijos įtaka išsivysčiusioms visuomenėms mažėja, todėl ir Lietuvoje jaunimas vis rečiau įsitraukia į religinę veiklą. „Beveik visose parapijose didesnė dalis vyresnio amžiaus žmonių, o jaunimą reikia pritraukti kitokiu būdu, organizuoti renginius, stovyklas“, - sakė kunigas.

Sesuo Marija Emilija savo ruožtu pridūrė, kad sumažėjęs jaunimo susidomėjimas nėra didelė bėda. „Nieko blogo, kad domisi mažiau žmonių, svarbu, kad tie, kurie domisi, dalyvautų veikloje, gyventų pagal bažnytines normas ir nuoširdžiu tikėjimu padėtų vieni kitiems.“