Istorikas Vasilijus Safronovas: „Kovokime su savo mąstymo ribotumais, o ne su stabais“

Kasmet vis labiau tolstant nuo sovietinių laikų, jų atspindžiai mūsų sąmonėje ir mentalitete darosi vis mažiau paaiškinami, o tam tikri elgesio modeliai ir normos toliau perduodami iš kartos į kartą. Su istoriku, Klaipėdos universiteto profesoriumi, humanitarinių mokslų daktaru Vasilijumi Safronovu kalbame apie sovietmetį, jo vaidmenį mūsų tapatybėje ir atmintyje. Tačiau dažnai viešojoje erdvėje girdima istorinės atminties sąvoka, istoriko, Klaipėdos universiteto profesoriaus, humanitarinių mokslų daktaro Vasilijaus Safronovo teigimu, yra nelogiška.

„Atmintis nėra dalykas, kurį būtų galima priskirti kolektyvui, tačiau žmonės, prisimindami tam tikrus įvykius, dažnai tai daro labai panašiu būdu, ypač jei yra turėję panašią patirtį praeityje”, - taip podkastui „Yra racijos” sako V. Safronovas.

- Žmogui ypač svarbu ieškoti savitos tapatybės. Psichologiniai, sociologiniai, literatūriniai tyrinėjimai šioje srityje labiau suprantami, o kaip žmogaus tapatybę tyrinėja istorikai?

Istorikai dažnai kartoja, jog nagrinėja tapatybę, tačiau iš tiesų to nedaro. Aš tyrinėjau, kaip įvairios visuomenės grupės stengiasi žmonių tapatybę formuoti, keisti, daryti jai įtaką, bandyti ją paveikti. Istorikai dirba su įvairiais dokumentais, tekstais iš praeities ir dažnai neturi galimybės apklausti žmonių, kuriuos tyrinėja, nes šie žmonės seniai yra mirę. Vienintelis būdas išsiaiškinti, kaip jie galbūt galvojo, žiūrėti, kokioje komunikacinėje aplinkoje gyveno, su kuo viešojoje erdvėje jiems buvo siūloma susitapatinti.

Pavyzdžiui, Klaipėdos krašte prieš Antrąjį Pasaulinį karą greta vokiečių gyveno specifiniai lietuviai, vadinamieji Prūsijos lietuviai. Jie buvo evangelikai liuteronai, ne katalikai, o religinis dėmuo žmogaus tapatybėje tuo metu buvo gerokai svarbesnis nei tautinis. Kitaip nei Rusijos lietuviai, dar vadinami didlietuviais, Prūsijos lietuviai ilgą laiką gyveno ne Rusijos imperijoje, o Prūsijoje, vėliau virtusioje Vokietija. Tarpukariu, patekus į Lietuvos Respublikos sudėtį, jiems buvo siūloma išsižadėti savitos tapatybės ir tapti tipiniais vokiečiais arba tipiniais lietuviais - kitokios alternatyvos nacionalinį sutelktumą propagavausios ideologijos nesiūlė.

Būtent tai ir gali tyrinėti istorikai - procesus ir judesius, vykstančius viešojoje erdvėje, viešojoje komunikacijoje. Tada galima hipotetiškai vertinti, kiek tie žmonės, atsižvelgiant į jų patirtį, galėjo susitapatinti su vienomis ar kitomis reikšmėmis, su kuriomis susitapatinti jiems buvo siūloma.

- Kiek šiandien aktualūs tokie istorikų tyrinėjimai?

Šiais laikais vyksta lygiai tie patys procesai. Žvilgtelėję į tai, kas šiandien Lietuvoje transliuojama viešojoje erdvėje, kokius vertybinius orientyrus per informavimo priemones bandoma žmonėms suformuoti, suprasime, kad yra mėginama žmones pakreipti į vieną ar kitą pusę, sukurti vienokius ar kitokius, dažniausiai šabloninius, banalius, juoda-balta kategorizavimu pagrįstus jų mąstymo, tapatinimosi prioritetus. Tapatybė ir susideda iš to, su kuo konkrečioje komunikacijos situacijoje žmogus susitapatina, kaip save apibrėžia: kas esu ir kas nesu. Taigi tai aktualu iki šiol.

- Viešojoje erdvėje dažnai girdime terminą „istorinė atmintis”, siekiama ją išsaugoti. Kas tai iš tikrųjų yra? Kas ją formuoja? 

Aš šį terminą kritikuoju ir sakau, kad jis yra nevartotinas. Atmintis yra žmogaus gebėjimas įsiminti, išlaikyti ir atgaminti informaciją. Kai žmogus atsimena, t.y. atgamina informaciją, toji informacija bet kokiu atveju apima dalykus, įvykusius praeityje. Taigi „istorinė atmintis“ yra tiesiog nelogiška sąvoka, nes neistorinės atminties nėra: žmogus negali atsiminti to, kas įvyks ateityje. Teorinį pagrindimą turi kitos sąvokos, kaip antai kultūrinė atmintis, komunikacinė arba socialinė atmintis, kolektyvinė atmintis. Jų vartojimas nereiškia, kad atmintis yra dalykas, kurį būtų galima priskirti kolektyvui. Šiomis sąvokomis veikiau norima pasakyti, kad kiekvienas žmogus turi atsiminimų, kurie sieja jį su kultūra, įvairiomis socialinėmis grupėmis, kolektyvais.

Žmonės, prisimindami tam tikrus įvykius, dažnai tai daro labai panašiu būdu, ypač jei yra turėję panašią patirtį praeityje. Jeigu iki tol visiškai nepažįstami žmonės staiga atsiduria tremtyje Sibire, grįžę iš ten jie funkcionuoja kaip tam tikra atsiminimų bendruomenė, nes turi bendrus atsiminimus. Būtent tuo pagrindu formuojasi kiekvieno tokios bendruomenės nario kolektyvinė atmintis.

Atmintį formuoja daugybė veiksnių, iš kurių svarbiausias - paties žmogaus patirtis. Tačiau nemažiau svarbu, kaip ji atkuriama. Pavyzdžiui, jei tremtiniai grįžę iš Sibiro susiburia į bendruomenę ir pradeda kalbėti apie šias savo patirtis, bendruomenė padeda egzistuoti bendriems atsiminimams. Bet dažnai žmonės savo traumines patirtis stengiasi užmiršti, išstumti iš atminties. Nepageidaujamų patirčių išstūmimas gali suveikti tokiu būdu, kad žmogus tiesiog niekada nekalbės apie tai, ką jis patyrė.

- Rinkodaros specialistas Liudvikas Andriulis viename savo straipsnyje teigia, kad viskas, kas jaunimą Vilniuje erzina, dėl ko gėda, yra sovietinio palikimo žaizdos. Pavyzdžiui, aptrupėję borteliai, kyšininkė darželio direktorė, nugriuvęs Gedimino kalnas - už visa tai kaltas sovietmetis. Taigi už tai, kas blogai, intuityviai suverčiama kaltė sovietams, o visa, kas gera, jau atėję iš vakarų. Kaip vertinate tokį požiūrį?

Tai - primityvu, kaip ir pati sąvoka sovietmetis, kurią vartodami visai epochai priskiriame neigiamą konotaciją. Keičiantis politiniams režimams revoliuciniu būdu, naujasis režimas visuomet stengiasi paneigti senąjį. Todėl atmesti, nurašyti viską, kas buvo sovietmečiu, tiesiog yra konjunktūriškai patogu. Tačiau su praeities baubais dažnai kovojama selektyviai, nekeliant klausimo, ką reikėtų padaryti, kad visuomenėje įvyktų desovietizacija. Geras pavyzdys – Žaliojo tilto skulptūros. Juk tai statulos, kurių nuėmimas pats savaime nepavers nei Vilniaus, nei visuomenės mažiau sovietine. Kilus skandalui dėl Žaliojo tilto skulptūrų, žurnalistai manęs klausė, ar yra ką nuimti Klaipėdoje. Atsakiau, kad jeigu labai norime vadovautis simbolių pašalinimo logika, turime tą daryti nuosekliai. Bet tokiu atveju reikėtų nugriauti beveik visą Klaipėdą, nes daugelis žmonių gyvena pagal sovietinius standartus pastatytuose daugiabučiuose, leidžia vaikus į sovietiniams vaikams kadaise pastatytas mokyklas ir darželius, vaikšto po vadovaujantis sovietmečio standartais suplanuotas erdves. Tikriausiai suvokiame, kai tai utopiška. Tad gal pirmiausia suvokime, kad sovietmetis nėra vientisa epocha, jis turėjo daugybė atspalvių, į jį negalima žiūrėti kaip į monolitą. Tai, kas Lietuvoje vyko Stalino laikotarpiu, skiriasi nuo to, kas vyko paskui.

Antra, suvokime, kad žmonės ir tada kūrė, mylėjo, mąstė, ieškojo būdų, kaip išgyventi. Bet kartu turime suprasti, kad 1990 m. kovo 11 d. viskas nebuvo pradėta kurti nuo nulio. Tie patys sovietiniai žmonės Lietuvoje tikriausiai vis dar sudaro daugumą ir kartais iki šiol mąsto sovietiškai, nepaisant to, kad manome, jog sovietmetis pasibaigė prieš 27-erius metus. Aptrupėję borteliai - nepriežiūros dalykai, dėl kurių tikriausiai reikėtų kaltinti ne sovietmetį, bet iš dalies ir pačius žmones, kurie šiandien neprižiūri savo gyvenamosios aplinkos. Galvojimas, kad aptrupėjusį bortelį turi pastebėti ir sutvarkyti kažkas kitas, dažniausiai valdžia - sovietmečiu labai netgi sąmoningai formuotas mąstymas. Nuo vaikystės buvo diegiama, kad valdžia viskuo pasirūps. Daugelis iš mūsų iki pat šiol taip manome. Bet jeigu lauksime, kol valdžia pastebės aptrupėjusius bortelius, jie ir toliau bus aptrupėję.

Nesugebėjimas atskirti valdžios ir valstybės - dar vienas sovietmečiu sąmoningai diegtų sampratų padarinys. Kovokime su savo mąstymo ribotumais, o ne su stabais.

- Kaip jūs manote, kiek dar laiko turėtų praeiti, kiek kartų pasikeisti, kad toks mąstymas išnyktų?

Niekas niekada visiškai neišnyksta, tik transformuojasi. Žmonės turi arba sąmoningai ir tiksliai pasirinkti, ką savo mąstyme jie turi pakeisti – o žmogus tą padaryti tikrai pajėgus per saviugdą, arba turi atsirasti pakankamai žmonių, kurie, gimę arba bent susiformavę kitoje kultūrinėje terpėje, tiesiog nebeturėtų tokių patirčių, apie kurias kalbame. Taip po kelių kartų galbūt jau turėsime visiškai kitą vaizdą.

Tiesa, vos pasibaigus sovietmečiui, pačioje nepriklausomybės pradžioje, pradėta kartoti, kad viskas jau tuojau pat pasikeis. Deja, kai nėra sąmoningo noro keistis, savaime niekas nevyksta. Kuo daugiau naujo vėjo, naujų gūsių, naujų patirčių bus įtraukta ir permąstyta aplinkoje, kurioje gyvename, tuo daugiau šansų, kad kokybinė kaita įvyks.

- Architektas, taip pat knygos „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990“ bendraautoris Tomas S. Butkus viename interviu teigia, kad aplinka mus veikia psichiškai, sakydamas, kad visi sovietinio tipo namai, mokyklos verčia mus jaustis blogai. Ar tai, kad mes gyvenime sovietmečiu formuotose erdvėse turi įtakos mūsų mentalitetui?

Galbūt galima su tuo sutikti. Tiktai turėkime omenyje, kad tipiškumas, vienodumas, standartizavimas žmogui šiaip jau kelia atmetimo reakciją. Sovietmečiu buvo statomi vienodi namai, standartizuotos mokyklos, vaikų darželiai, pagal kelis vienodus projektus gaminami baldai. Nebuvo pasirinkimo, nes valdžia tokiems dalykams itin taupė, be to, buvo puoselėjimas lygios visuomenės idealas, deklaruotas siekis panaikinti socialinę nelygybę, sukurti visuomenę, kurioje visi turėtų vienodas galimybes ir nebūtų jokio socialinio konflikto. Tačiau visi šie idealai neveikė, nes žmogus nenori būti toks pat kaip kitas, jis nori būti individualus. Kai parduotuvėse galima gauti tik vienodų drabužių ar batų, vienodų baldų, kai negali rinktis, kaip bus išplanuotas butas, kuriame gyvensi, pasiūla neatitinka paklausos ir žmogus lieka nepatenkintas. Tad galbūt ne pačios erdvės blogai veikia, bet principai, kurie buvo taikomi jas formuojant: monotoniškumas, serijinė statyba. Bet tame nėra nieko sovietiško. Tai buvo praktikuojama ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir daugelyje kitų Europos šalių, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Švedijoje.

Taip pat svarbu yra ne tik tai, kaip erdvės formuojamos, bet ir kaip žmogus jas patiria. Atrodo išties karikatūriškai, kai po 1990 m. pagrindine valstybės švenčių susirinkimo vieta mieste buvusi Lenino aikštė - erdvė, specialiai suprojektuota Lenino paminklui, kurioje sovietmečiu irgi vykdavo visi valstybės švenčių ritualai. Aikštę pervadino, pavadindami ją Atgimimo vardu, bet dvasinis atgimimas vargiai įvyko. Gal kažkam Klaipėdoje ir smagu būti Atgimimo aikštėje, bet kiti joje mato buvusį Lenino paminklą, nors šis nukeltas prieš 26-erius metus. Prieš kelerius metus važiuojant mikroautobusu, kartą teko girdėti, kaip senyva moteris vairuotojo paklausė, ar jis sustosiąs „prie puškos“. Vairuotojas palinksėjo galva. Puška - paminklas, stovėjęs Klaipėdoje, Lietuvininkų aikštėje, vietoj dabartinės Mažvydo statulos. Žmonėms erdvės dažnai siejasi su tam tikrais simboliais, nepaisant to, kad simbolis jau seniai dingęs.

Tema nagrinėjama podkasto „Yra racijos“ epizode „Čeburaškos išpažintis“. Visą epizodą galima rasti www.yraracijos.lt/cheburaskos-ispazintis.