Įsitikinimas, kad moteris turi patenkinti vyrą, slepia kur kas baisesnę tiesą: tik reta išdrįsta apie tai prabilti

„Šiek tiek statistikos tikrai yra ir, deja, ji tikrai nėra džiuginanti. Jeigu lygintume, kokie skaičiai yra užfiksuoti dėl smurto artimoje aplinkoje, ir jeigu procentaliai pasižiūrėtume, kokį skaičių sudaro seksualinės prievartos nusikaltimai, pamatytume, kad bendrame kontekste tai sudaro tik nepilnai vieną procentą“, – kalbėjo D. Puidokienė.

Ji pateikė 2018 m. pavyzdį, kai fizinį smurtą apytiksliai patyrė apie 7000 asmenų, tai seksualinę prievartą – tik 33. Anot specialistės, skaičiai būna panašūs visais metais, bet tai tik įrodo, kad seksualinės prievartos problema mūsų šalyje yra labai didelė ir nematoma.

„Moterys patiria seksualinę prievartą ir tų pavyzdžių tikrai yra daugybė. Per praktiškai 17 metų mes turėjome ne vieną skaudų atvejį, kurie iš tiesų baigdavosi tuo, kad moterims buvo sunku įrodyti tą prievartą – ikiteisminiai tyrimai būdavo nutraukiami, neužbaigiami“, – sakė D. Puidokienė.

Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad Baudžiamajme kodekse yra keturi straipsniai, kurie numato atsakomybę už išžaginimą, seksualinį priekabiavimą, prievartavimą, tvirkinimą.

„Dažnai susiduriame su įvairiomis rūšimis, bet jeigu apskritai kalbėti apie seksualinį smurtą, tai labiausiai nerimą kelia tai, kad seksualinė prievarta, seksualinis prievartavimas artimoje aplinkoje nelaikomas problema. Tai iš tiesų yra struktūrinis, visuotinis reiškinys, kuris, mūsų žiniomis, yra didžiulė problema. Mes neturime pagalbos sistemos, neturime tinkamų teisinių instrumentų. Labai svarbu paminėti, kad iki pat šiol Stambulo konvencija dar nėra ratifikuota“, – dėmesį atkreipė daktarė.

D. Puidokienė pastebėjo, kad Lietuvoje vis dar trūksta tyrimų seksualinio priekabiavimo arba seksualinio smurto tema. Be to, yra ir neužtektinai tinkamos specializacijos specialistų tiek švietimo, tiek socialinės apsaugos srityse.

„Dėl tos priežasties nukentėję asmenys sunkiau gali gauti arba išvis negauna pagalbos“, – apie nepagražintą realybę kalbėjo D. Puidokienė.

Paklausta, kaip dažnai savo darbo praktikoje susiduria su atvejais, kai seksualinį smurtą prieš savo partnerę panaudoja sutuoktinis ar sugyventinis, D. Puidokienė patikino, kad ši problema yra labai didelė.

„Visi praktikai kalba, kad tokių atvejų pasitaiko ir gana dažnai, tačiau vis tik tokios statistikos mes neturime, nes jie nėra užfiksuojami. Jie nėra pripažįstami arba atpažįstami, identifikuojami kaip problema. Tačiau kai kalbi su nukentėjusiais žmonėmis, prievartą patyrusiomis moterimis, dauguma jų patvirtina, kad tai yra tarsi jų „pareiga“ teikti kažkokias seksualines paslaugas, kad tai jos kaip žmonos pareiga, kad ji privalo mylėtis su vyru“, – dar vieną priežastį, kodėl daug seksualinės prievartos atvejų lieka šešėlyje įvardijo D. Puidokienė.

Daktarė priminė ir 2018 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atliktą tyrimą, kuris parodė, kad kone pusė šalies gyventojų pritaria nuomonei, jog mylėtis su vyru yra žmonos pareiga.

„Mastas yra didžiulis, bet jeigu pažiūrėtume, kiek tokių atvejų yra nustatoma, tai mes, ko gero, matytume labai labai minimalią statistiką“, – teigė specialistė.

D. Puidokienė sutiko, kad Lietuvos visuomenėje dar pakankamai stipriai įsišaknijusi aukos kaltinimo kultūra, kai nukentėjusi moteris smerkiama neva ji pati provokavo, viliojo smurtautoją, vilkėjo per trumpą sijoną ar pan.

„Čia ir yra visuotinė problema. Ypač mūsų visuomenėje reikia keisti mentalitetą, reikia keisti suvokimą, supratimą, požiūrį į nukentėjusį asmenį. Tą turime daryti visose srityse, tačiau labai svarbu, kad tai būtų pradėta nuo aukščiausio laiptelio – būtent keičiama teisinė, įstatyminė bazė“, – kalbėjo D. Puidokienė.

Daktarė teigė, kad seksualinio smurto aukų situaciją dar labiau pablogino karantinas. Jos teigimu, specializuotos pagalbos centrai skaičiuoja, kad nukentėjusių kreipimųsi pirmojo karantino laikotarpiu padaugėjo maždaug 20 proc.

„Natūralu, nes žmonės izoliacijos metu patiria daugiau nerimo ir tą nerimą dar bando reikšti tokiomis priemonėmis kaip smurtas. Be abejonės, situacija yra įtempta“, – konstatavo D. Puidokienė.

Žurnalistės Kristinos Ciparytės paklausta, ką patartų moterims, kurios šiuo metu patiria smurtą, daktarė sakė, kad nors aukos ir ne visada išdrįsta kreiptis pagalbos, tiek šalia esantys žmonės, tiek pati moteris pirmiausiai turėtų pasirūpinti savo saugumu.

„Kas jai galėtų užtikrinti tą saugumą? Ar artimieji, ar draugai, ar tiesiog specializuotos, kompleksinės pagalbos centrai. Vienintelis ginklas prieš bet kokios rūšies smurtą – viešumas. Labai svarbu, kad nukentėjusi moteris galėtų, pajėgtų bent su vienu žmogumi pasidalinti apie savo patirtą skriaudą, papasakoti, kas nutiko ir galbūt tas žmogus galės būti reikšmingu ramsčiu jos gyvenime“, – patarimais dalijosi specialistė.

D. Puidokienė akcentavo, kad bet kokio smurto atveju, o ypač patyrus seksualinę prievartą, labai svarbu išsaugoti įkalčius.

„Ką daro tokį smurtą patyrusios merginos, moterys? Jos bando kuo greičiau nusiprausti, nusiplauti ir pašalinti visą tą patirtį, nes ji yra labai skausminga. Be abejonės, smurtą patyrusios moterys turėtų kreiptis į kompleksinės specializuotos pagalbos centrus“, – rekomendavo D. Puidokienė ir pabrėžė, kad tokiose įstaigose dirbantys specialistai žino, kaip reaguoti, kaip padėti. Čia taip pat nukentėjusios moterys gali gauti psichologinę, teisinę pagalbą.

Patyrus seksualinę prievartą būtina pranešti policijai, taip pat kreiptis į medikus, kad būtų suteikta skubi reikalinga medicininė pagalba.

„Be abejonės, labai svarbu, kad tuo metu kažkas šalia moters būtų. Tas, kuris gali padėti, paremti, palaikyti, suprasti, nes, kaip rodo mūsų praktika, vienam žmogui tą daryti būna be galo sunku“, – kalbėjo pašnekovė.