Kalba jau pamiršta, liko tikėjimas
S.Tamkevičius taip pat buvo nublokštas į Sibirą - už priešinimąsi sovietinei sistemai kalėjo lageriuose, vėliau nusiųstas į tremtį. Po 30 metų į tuos kraštus jis grįžo kaip Lietuvos dvasininkas, kuriam patikėta tautiečių, gyvenančių į Rytus nuo mūsų šalies, sielovada. Ši misija leido jam aplankyti ir tas vietas, kuriose teko patirti tremtinio dalią.
Ilgos kelionės metu S.Tamkevičius įspūdžiais dalijosi savo paskyroje socialiniame tinkle. Jo pateikti vaizdai galėjo sukelti pavydą ne vienam išskirtines akimirkas kolekcionuojančiam keliautojui - žmogaus rankos nepaliesta didinga gamta, į mėlynus tolius besidriekianti taiga, veržlūs Sibiro upių vandenys ir tas nenusakomas pojūtis, kad atsidūrei pačiame pasaulio pakraštyje.
Per penkias savaites dvasininkas įveikė 22 tūkst. kilometrų. Išbandytos visos įmanomos transporto priemonės - lėktuvai, traukiniai, laivai. Įsėdus į automobilį ilgas valandas tekdavo dardėti paprasčiausiu vietos gyventojų išvažinėtu vieškeliu, nes greta besidriekiantis asfaltuotas kelias - neišvažiuojamas, virtęs lūženomis... Tokia Sibiro realybė - egzotiška, bet atšiauri ir ne visada patogi.
S.Tamkevičiaus maršrutas driekėsi per tuos kraštus, kur susitelkusios gausiausios lietuvių bendruomenės. Irkutskas, Krasnojarskas, Ulan Udė, Jakutskas, Barnaulas - čia jį pasitiko gausesni ar mažesni tautiečių būreliai. Krasnojarske jų gyvena trys tūkstančiai, Irkutske ir Barnaule - po pusę tūkstančio, Jakutske - ne daugiau kaip šimtas.
„Bet skaičiai pasako ne viską. Dauguma tų, kurie save dar vadina lietuviais, lietuviškai kalba labai silpnai arba visai nekalba. Gimtąja kalba galėjau bendrauti tik su vienu kitu“, - apgailestavo S.Tamkevičius.
Tautiečius į būrį ten labiau telkia tikėjimas, priklausymas savo bažnyčios parapijai. Masiškai į Sibirą tremiami lietuviai ilgus metus neturėjo jokios galimybės deramai išpažinti tikėjimo - nebuvo nei parapijų, nei kunigų. Slapčiomis čia iš Lietuvos atvykdavusiems dvasininkams reikėdavo labai saugotis, kad nebūtų suimti.
Dabar situacija pasikeitusi, bet informacijos apie ją mažai. Išėjęs į emeritūrą S.Tamkevičius pasisiūlė Vyskupų Konferencijai ten apsilankyti. Tad pagrindinis jo kelionės į Sibirą tikslas ir buvo pamatyti, kaip gyvena tikintieji, kokie jų dvasiniai poreikiai, kokios pagalbos iš Lietuvos reikia.
Dvasinio peno netrūksta
Ruošdamasis kelionei S.Tamkevičius daug bendravo su Novosibirsko, trečio pagal dydį Rusijos miesto, vyskupu Juozu Vertu. Šis dvasininkas gimė vokiečių tremtinių šeimoje Karagandoje, baigė Kauno kunigų seminariją, tomis dienomis jis kaip tik šventė vyskupystės 25-metį.
„Nevažiavau į nežinią, gana gerai įsivaizdavau, ką ten rasiu. Vyskupas mane buvo įspėjęs, kad lietuvių, laikančių save katalikais ir bent kartais apsilankančių bažnyčioje, Novosibirske yra labai mažai. Spėjau, kad ir kitose parapijose tas pats. Panašią padėtį ir radau“, - pasakojo dvasininkas.
Lietuviškojo Sibiro veidas šiandien visai kitoks, negu buvo praėjusio amžiaus viduryje. Pokariu lietuvių čia buvo labai daug, beveik visi tremtiniai buvo tikintys. Dabar vienų tremtinių jau nebėra tarp gyvųjų, nemaža dalis jų grįžo į Lietuvą. Sibire liko sukūrusieji mišrias šeimas. Jų vaikai lietuviškai nekalba, anūkai - juo labiau, tad ir poreikį šlietis prie savų parapijų jaučia tik vienas kitas.
„Yra ir kita priežastis. Dabar Sibire, tankiau gyvenamose vietose, įsikūrusios katalikų parapijos; yra dvi didelės - Novosibirsko ir Irkutsko - vyskupijos, kaip misionieriai dirba kunigai, atvykę iš Amerikos, Europos šalių. Jiems puikiai sekasi, nors dirbti ten gerokai sunkiau nei, tarkim, Lietuvoje, kur turime visišką laisvę tarnauti kaip sugalvoję. O Sibire bent kiek didesnį uolumą rodantis katalikų vyskupas ar klebonas Stačiatikių bažnyčios vadovų kaipmat apkaltinamas tikinčiųjų viliojimu. Šis niuansas labai aktualus visoje Rusijoje“, - atskleidė S.Tamkevičius.
Yra ir geografinė specifika. Vienai parapijai priklausančius miestus skiria milžiniški atstumai. Tarkim, tarp Jakutsko ir Aldano - 520 kilometrų, kelias, kuriuo kunigui tenka nuolat vykti, driekiasi per negyvenamą taigą - šimtai kilometrų be jokios gyvybės, be žmogaus veiklos pėdsakų. O kur dar atšiaurus klimatas.
„Bet tiems lietuviams, kuriems tikėjimas rūpi, gražiai patarnaujama. Ten dirbantys dvasininkai tarnystei atsidavę visa širdimi. Nemanau, kad jiems reikėtų pagalbos iš Lietuvos. Lietuvių kunigo Rusijoje, jei kur ir reikėtų, tai Kaliningrado srityje, Murmanske, Sankt Peterburge“, - tikino
S.Tamkevičius, neseniai paskirtas rūpintis lietuvių, gyvenančių į rytus nuo Lietuvos, sielovada.
Kančių atminimas - gyvas
Nutolimas nuo lietuviškų šaknų - natūralus ir neišvengiamas. Negalima tikėtis, kad nuo gimimo karta, gyvenanti svetimoje terpėje, juo labiau sukūrusieji mišrias šeimas puoselės savo gimtąją kalbą ir kultūrą, skiepys jas savo palikuonims.
„Galima dėl to liūdėti, bet tokia yra tikrovė, ir jos nepakeisti, - įvertino dvasininkas. - Sutikau tokių žmonių, kurie save laiko lietuviais, nors lietuviškai jau nekalba. Ne vienas man sakė: jaučiu, kad aš esu kitoks. To, ką su krauju gauni iš tėvų, protėvių, nebeįmanoma prarasti. Tai sukrečiantys prisipažinimai.“
Visi tautiečiai, su kuriais jis bendravo, yra susitaikę su savo padėtimi ir net nekalba apie tai, kad galėtų būti kitaip. Ir tai net nestebina, nes dauguma jų jau ir gimę, mokyklas baigę Sibire. Lietuva jiems likusi kaip tolima protėvių žemė, dažnas nebeišsaugojo ar neužmezgė jokių šiandien su ja siejančių saitų. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo praėjo jau pakankamai daug laiko, ir į Tėvynę jau grįžo visi, kas tokius planus puoselėjo.
Vis dėlto S.Tamkevičius kelionėje patyrė daug jautrių akimirkų. Visose parapijose jis buvo sutiktas labai šiltai. Labiausiai jį sujaudino pažintis su Jakutijos mieste Aldane gyvenančia garbaus amžiaus tremtine. Sibire ji atsidūrė 1941-aisiais, būdama maža mergaitė, kartu su motina ir broliais bei seserimis. Tėvas buvo išvežtas į lagerį. Aldane ji - vienintelė lietuvė, puikiai kalbanti lietuviškai, suvalkiečių nuo Liudvinavo tarme.
„Po daugelio metų išgirsti lietuviškai kalbant, ir dar vyskupą, jai buvo didelis džiaugsmas. Visi susitikimai buvo labai šviesūs, mačiau, kad jiems viskas, kas lietuviška, yra brangu, nors beveik visur galėjome bendrauti tik rusiškai“, - pasakojo dvasininkas.
Irkutske, Krasnojarske, Jakutske, kitose lietuvių tremties vietose jis matė paminklinius akmenis, kuriais įamžintas čia kentėjusių lietuvių atminimas. Tos vietos puoselėjamos, prižiūrimos, taigi Tautos atmintis gyva. Tiesa, kai kur tuo pasirūpinti nėra paprasta - yra tokių su lietuvių tremtimi susijusių vietų, kurios jau daugelį dešimtmečių visiškai ištuštėjusios, pasiglemžtos taigos.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios"
Rašyti komentarą