Beveik prieš tris dešimtmečius, 1985-aisiais, Petras Algirdas Kanapka dviračiu iš Vladivostoko parmynė į Klaipėdą. Žygis iš vaikino pareikalavo fizinių ir dvasinių jėgų. Jis ieškojo gyvenimo prasmės: keliavo, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, įgijo statybininko specialybę. Bet namai kada nors sugriūva, o kelionės užsimiršta. Tai kur toji gyvenimo prasmė?
Dievo sumanymas žmogaus gyvenimui
Šiandien P. A. Kanapka – kunigas, teologijos moralės mokslų daktaras, klebonauja nedidelėje parapijoje Skardupiuose prie Marijampolės, yra išleidęs eilių rinktinę, apmąstymų knygą „Dievo įsakymai – šviesa širdies akimis“.
Kunigas ramų Gavėnios laikotarpį lankėsi Užventyje, pristatė savo knygą.
P. A. Kanapka įsitikinęs, kad Dievas žmogaus gyvenimui visuomet turi planą. O juk buvo laikas, kai apie Dievą jis neturėjo jokio supratimo, apie Jėzų nieko nežinojo.
Kai būsimasis kunigas buvo mažas, su tėvais gyveno Karaliaučiuje. Tėvas į savo namus priėmė gyventi misionierių kunigą Ivanauską. Kalėjęs vokiečių koncentracijos stovykloje, sovietų kalėjime, tėvas sūnui yra pasakojęs apie deginamus nukankintų kalinių kūnus, patirtą siaubą. Ir pasakojimų pabaigoje pridurdavo: „Jei Dievas yra, jis – sadistas“.
„Tėvas nesugebėjo visuose baisumuose įžvelgti Dievo meilės. Tačiau išauklėtas tikinčios motinos, liko geras. Gerumo, svetingumo, žmogiškumo iš jo neišmušė nei vokiečiai, nei rusai. Todėl ir priglaudė persekiojamą kunigą“, – pasakojo P. A. Kanapka.
Tapęs kunigu, P. A. Kanapka aplankė seminarijos laikų draugą Šilalėje. Ten sutiko seną kunigą, kuris buvo tas pats prisiglaudėlis.
„Tėvą palaidojome sausio 18 dieną. Pas tetą, tėvo seserį radau nuotrauką. Kunigas stovi prie altoriaus. Kitoje nuotraukos pusėje – užrašas „Mielai Kanapkų šeimynėlei“. Ir data – sausio 18-oji. Tokie sutapimai – ne šiaip sau“, – mano kunigas P. A. Kanapka.
11 tūkstančių kilometrų dviračiu
Petras Algirdas Kanapka gyvenimo prasmės ir tikslo ieškojo ilgai.
Septyniolikmetis per vasarą dviračiu numynė į Maskvą. Kitą sykį P. A. Kanapkai į rankas pakliuvo žurnalas, kuriame buvo aprašytas rusas, kuris trejus metus triūsė Sibire, užsidirbo pinigų, už kuriuos nusipirko gerą dviratį ir apvažiavo visą tuometinę Rusiją, palei pasienį.
25 metų jaunuolis 1985-aisiais žinojo, kad Lietuvos dviračių turistas Liudas Alseika buvo dviračiu numynęs nuo Klaipėdos ir Vladivostoko. Sumanė pakartoti jo žygdarbį. Tik atvirkščiai.
Dviratį pirmiausia nusiuntė į tolimąjį miestą, pats ten nuskrido lėktuvu. Ir daugiau kaip po keturių mėnesių grįžo į uostamiestį. Kelionė iš jo pareikalavo didžiulių fizinių bei dvasinių jėgų, bet buvo sėkminga.
„Grįžau, pastačiau dviratį po langais. Nespėjau apsižiūrėti – nebėra, kažkas pavogė. Buvo labai skaudu. Tada supratau, kad mano kelionės dar nesibaigė, kad dar visokių bus, kad visur ir visaip keliausiu“, – šypsojosi.
Dviratininką Klaipėdoje pasitiko su gėlėmis ir plojimais. Tačiau, kai viskas aprimo, P. A. Kanapka vėl pradėjo svarstyti: tai kur ta gyvenimo prasmė? Ir atsakymo dar nerado.
Ieškojo jo Vilniuje, įstojęs studijuoti į Vilniaus universitetą lietuvių kalbos ir literatūros ir užtrukęs dvejus metus. Įgijo dar ir statybininko specialybę. Savarankiškai per kelis mėnesius pastatė dviejų butų gyvenamąjį namą. Bet ir vėl pagavo save mąstantį, jog namai kada nors sugriūva, o kelionės – pasimiršta. Tai kur gyvenimo prasmė?
„Noriu būti kunigas“
„Kai neturėjau tikėjimo Jėzumi Kristumi, ir gyvenimo prasmė man buvo neaiški“, – dabar sako kunigas.
Įstojo į pogrindinę kunigų seminariją, 1989-aisiais buvo įšventintas į diakonus. Grįžęs pas tėvą, prašė jo palaiminimo: „Noriu būti kunigas“.
Tėvas labai nustebo. Perklausė ironiškai: „Nori būti kunigas? Aš tave visą gyvenimą mokiau nevogti ir nemeluoti, o tu nori būti vagis ir melagis?“. Apsisukęs nuėjo.
P. A. Kanapka pamanęs: čia mano tėvelis, jis toks yra. Dar vaikystėje yra sakęs, jog užmuštų sūnų, jei ką nors pavogtų. Buvo kalėjęs, kalbėdavo trumpai ir aiškiai. Antrą kartą palaiminimo nebeprašė. Jį jau buvo palaiminęs Dievas. Bet tėvą lankė.
Po metų tėvas pats sūnų, jau tapusį kunigu, palaimino. Savaip, kaip mokėjo. Pabučiavo į abu apstulbusio sūnaus skruostus, peržegnojo jį ir tarė: „Būk geras kunigas“.
„Kaip galiu nesistengti, išsigąsti ar bijoti, nusiminti, kai turiu tokią istoriją su Dievu ir savo artimaisiais? – svarsto kunigas. – Nesuprantu žmonių, teigiančių, jog tiki Dievą, bet jokio ryšio su juo neturi. Arba tas ryšys niekuo nesiskiria nuo bendravimo, pavyzdžiui, su girtuokliu kaimynu. Pamato – pasisveikina, numiršta – nueina palaidoti“.
Pasitikėti Dievo valia – nereiškia sėdėti ir laukti
2008-aisiais kunigas Petras Algirdas Kanapka buvo paskirtas į netoli Marijampolės įsikūrusią Skardupių parapiją.
Bažnytėlė – vidury laukų, pastatyta per vienerius metus, vienintelė pastatyta sovietmečiu. 16 metų parapija neturėjo klebono iki P. A. Kanapkai atsikeliant. Iš kitos parapijos tik sekmadieniais atvažiuodavo klebonas ir aukodavo pusvalandį trunkančias mišias. Kartais žmonių susirinkdavo tik kiek daugiau negu dešimt.
„Kai zakristijoje grindys jau buvo grybo suėstos, kai pro duris lengvai galėdavo landyti smulkesni gyvūnai, kai sakant pamokslą lietingu oru ant galvos varvėdavo vanduo, supratau Dievo planą mane iki Skardupių atvesti. Esu dar gana jaunas žmogus, turiu statybininko išsilavinimą bei patirtį, dvejus metus dirbau Sibire. Manęs tokio čia reikėjo“, – sakė kunigas.
Sykį lankėsi Medžiugorijoje (kroatija), kur matyti Marijos apsireiškimai (tiesa, bažnyčia galutinio žodžio dar netarė). Narkomanų, alkoholikų ir kitų priklausomybę turinčių žmonių bendruomenės įkūrėja sesuo Elvyra kunigui pasakė giliai įstrigusius žodžius. Gavusi iš vyresnybės leidimą įkurti naują vienuolyną, tvirtino pasitikėsianti tik Dievo apvaizda.
„Mintis manęs neapleido. Ir aš Skardupiuose prisiekiau sau tik Dievo apvaizda pasitikėsiąs. Tačiau pasitikėti – nereiškia sėdėti ir kažko laukti. Nuo šito mane išgelbėjo užventiškiai Milda ir Alvydas Knyzeliai. Jie į Skardupius atvežė Rūpintojėlį. Skulptūrą pastačiau prie bažnyčios, netoli tos vietos, kur palaidotas kunigas. Tuomet pasiraitojau rankoves ir pradėjau darbuotis – tvarkyti drenažą“, – pasakojo kunigas P. A. Kanapka.
Darbas vijo darbą. Dabar Skardupių bažnyčia sunkiai atpažįstama. Šalia kuriamas vienintelis Lietuvoje Visų Šventųjų parkas.
Knyga keliauja per parapijas
Skardupiuose kunigas išleido antrąjį savo dvasinių apmąstymų, sudėtų į knygą „Dievo įsakymai – šviesa širdies akims“, tiražą. Visas lėšas, gautas už parduotas knygas, atidavė Skardupiams.
Knygų neįmanoma įsigyti knygynuose, jos kartu su autoriumi keliauja per parapijas.
„Nekaip atrodytų, jei važinėčiau ir prašinėčiau paaukoti savo parapijai. Daug tokių prašinėtojų. Aš siūlau knygą“, – sakė klebonas.
P. A. Kanapka tvirtino, jog knyga prisideda ir prie tų, kurie ją įsigijo, pasikeitimų, susimąstymo.
Ar ne keista, kad bankrutuojančiame Ūkio banke – tiek milijonų? Ar dar labiau ne keista, kad iš močiutės, virkaujančios, jog neturi pinigų duonai nusipirkti, sukčiai sugeba išvilioti po kelis ar net keliasdešimt tūkstančių litų? Pinigų nėra? O gal yra tik baimėje gyvenantys žmonės su suspaustomis širdimis?
Rašyti komentarą