"Gerų žmonių pasaulyje yra dauguma, bet jie visi labai užsiėmę savimi"

Per didžiąsias metų šventes dažniausiai ištirpsta ir kiečiausios, labiausiai surambėjusios širdys - ne tik artimiesiems, ir varguoliams daliname dovanas, už mums suteiktąsias dėkojame jų dovanotojams arba Aukščiausiajam, tampame atlaidesni savo priešams. Bet šventės baigiasi ir pakantumo upės išsenka. Praeiname pro iš ratukų veidu į asfaltą iškritusį bekojį žmogų, nusisukame nuo prašančių pagalbos akių. Kokiu matu išmatuoti gerumą, ar lengva daryti gerus darbus negaunant atlygio, vietoje jo kartais sulaukiant prakeiksmo ar spjūvio į veidą?

Prieš gerą dešimtį metų teko ligoninėje lankyti banditų peršautą vyrą. Pamatęs vaikinų kumščiais daužomą merginą, puolė ją ginti. Vos spėjo nukreipti į kaktą įremtą pistoletą, kulka pataikė į krūtinę. Tuo pačiu automobiliu spruko ir užpuolikai, ir toji mergina, prieš tai gynėją dar išplūdusi. Kitąkart pamatė septynis vyrus, spardančius vieną, ir, pasikvietęs pagalbon praeivį, neleido užmušti bejėgio. Išgelbėtasis atėjo į vyro namus su konjaku, ir pasirodė esąs įkyrus, įniko lankytis kas vakarą, vos atsikratė. Vyras savo sūnums prisakė niekur niekada nesikišti. Nebesutikau to kilnaus žmogaus, bet esu beveik tikra, kad jo sūnūs nestovi po medžiu, kai mato mušamą žmogų, kad ir kas jis būtų.

Daugiau skaitykite dienraštyje "Vakarų ekspresas".