Etiketė - iš globos namųnuotraukos

Jei esi augęs globos namuose - tau durys jau savaime visur uždarytos. Suprask - vagims ir nusikaltėliams čia vietos nėra. Prieš Kalėdas it iš gausybės rago pasipylusios labdaros akcijos ir dovanėlės vaikučiams tik apgydo puliuojančią žaizdą, bet jos nepašalina. Vaikų globos namų įstaigos atstovai ragina visuomenę atsitokėti - mažiesiems reikia psichologinės paramos, supratimo ir teigiamo požiūrio, bet ne materialios duoklės. Toks paviršutiniškas požiūris į beglobius yra tik visuomenės pilietinės brandos atspindys.

Trūksta ne pinigų

Vaikų globos namų socialinės pagalbos „Pats” ambasadorė Eglė Grėbliauskaitė kartu su Vilniaus miesto psichologine pedagogine tarnyba ir globos namų vadovais analizavo labdarą, kas yra skiriama globos namams. Paaiškėjo, kad visos labdaros akcijos skiriamos norint kompensuoti vaikams materialių dalykų trūkumą. Socialinių akcijų organizatoriai siekia atkreipti visuomenės dėmesį, kad ne materialinių dalykų trūksta likimo nuskriaustiems vaikams.

„Visos kalėdinės akcijos yra labai gražu ir sveikintina, rengiami būreliai vaikus lavina ir padeda ugdyti, tačiau reikia pripažinti, kad to reikia tik apie 20 proc. vaikų, o 80 proc. vaikų yra patyrę sunkių išgyvenimų, jiems reikia didelės psichologinės paramos”, - kad tokiems vaikams reikia ne žuvį į ranką paduoti, o meškerę, sako pašnekovė.

„Vaikai, atsidūrę globos namuose, susiduria su dideliu psichologiniu spaudimu, sunkiai išgyvena socialinę atskirtį, nepilnavertiškumo kompleksą, todėl materiali parama tėra tik pagalbos imitacija. Iš tiesų vaikus reikia auklėti, bendrauti, teikti psichologo pagalbą, ugdyti pilnavertiškumo jausmą, padėti pasveikti, nes vaikus po traumų visų pirma reikia gydyti.”

Užmerkia akis

„Nors visiškai ne vaikų kaltė, kad jie atsidūrė globos namuose, tačiau socialinėje erdvėje jie jaučiasi labai nekomfortiškai, kai kas nors sužino šią „gėdą”. Dėl tokios priežasties likimo nuskriaustieji vengia pasakoti apie savo praeitį. Jie bijo būti atskirti, paženklinti neigiama etikete. Tokia problema labai stipriai juntama - vaikai jaučia blogą visuomenės požiūrį”, - E.Grėblauskaitė sakė pastebinti itin opią visuomenės ydą - ši apsimeta problemos nė nematanti. Socialinių projektų organizatorė pasakojo, kad visuomenės liga itin išryškėjo, kai rengiant socialinį projektą žmonės apie beglobius nepanoro net žinoti, nes atsiliepus problemas reikės spręsti. „Dabar sulūžusią koją bandoma gydyti nuskausminamaisiais vaistais, bet ne gipsu”, - vaizdžiai palygino moteris, ką reikėtų daryti ir kas yra daroma.

Nurašyti vaikai

Organizacijos „Pats” ambasadorė stebisi ir pačių globos namų darbuotojų požiūriu į vaikus, mat šie susiduria ir su tokiais socialiniais pedagogais, kurie neigiamą savo požiūrį viešai demonstruoja svaidydami vaikams skaudžias pašaipas, neva net ne jų nosims aukštasis mokslas. „Kur jau tau į aukštąjį mokslą stoti, čia ne tau”, - išgirsta iš pedagogų lūpų vaikai, taip dar labiau prarasdami pasitikėjimą savo jėgomis.

Kad gyvenime už save teko stipriai pakovoti, pasakojo dailininkas Algirdas Gataveckas, kuris kartu su broliu dvyniu užaugo Alytaus globos namuose. „Išgyvenome ne vieną skaudulių laviną. Mokykloje su broliu nuolat sulaukdavome kandžių pašaipų, esą mes du durneliai”, nieko neišmanantys, esą juk vaikai, augę globos namuose, kitokie ir būti negali - visi psichiškai nesveiki, melagiai, vagys, - kokia nuomonė tvyro apie tėvų netekusius vaikus, pasakojo jaunas vyras ir atviravo, kad skaudžiausia, kai tokios nuomonės laikosi net pedagogai.

„Mokytojai visada mus atskirdavo, kad esame kitokie, o sužinoję, kad norime mokytis Dailės akademijoje piešimo, tik kėlė patyčias ir siūlė nusileisti ant žemės. Ragino net nemėginti, siūlė pakelti keliais balais pažymius, kad stotume į profesinę mokyklą, nebaigtume net 12 klasių”, - pasakoja Algirdas.

Vis dėlto užgrūdinti, bet nepalūžę jaunuoliai drąsiai skynėsi gyvenimo kelią ir visiems netikėjusiems jų sugebėjimais dabar gali nušluostyti nosis - dvyniai baigė Dailės akademiją, rengia parodas, skina laurus konkursuose.

Nuo visuomenės neslepiantis, kad yra iš vaikų namų, A.Gataveckas suvokia, kad neigiamas požiūris ir socialinis skirstymas brolius lydės visada. Mat prasitarus, kad augo globos namuose, dažnai sulaukia nuostabos reakcijų: „Oho, bet visiškai neatrodo!” Dailininkui A.Gataveckui tai tik dar vienas akivaizdus įrodymas, kad tai turėtų matytis - tokie juk būna nenormalūs.

Kristina VILYTĖ - Vaiko ir tėvų centro direktorė:

Gaila, tačiau visuomenės reakcijos prognozuoti negalima. Vieni vaiką iš globos namų gali pašiepti ir socialiai atskirti, kiti kaip tik stengsis užjausti. Būtent pedagogai tokiems turėtų skirti daugiau dėmesio, nes tokie vaikai silpnesni ir savęs apginti dar negali.

Įvaikinti vaikai, augantys ne su savo biologiniais tėvais, tiesą vis dėlto turėtų žinoti. Tačiau ar tai sakyti visiems - jų pačių reikalas.

Mes susiduriame su tokia skaudžia problema, ji sprendžiama tik per viešumą. Dabar tėvai baiminasi pasakyti mokykloje ar darželyje tiesą pedagogams. Tačiau tik apie tai kalbant galima ugdyti visuomenės supratimą.

Tėvai turėtų neslėpti, o didžiuotis savo įvaikiu, apie tai drąsiai kalbėti. Tuomet ir visuomenė gaus daugiau žinių, kad ir tokie vaikai gali gyventi visavertį gyvenimą. Jei nėra atvirai apie tai kalbama, visuomenė niekada ir nepersiorientuos. Žmonių nuomonę keičia tiesiog atvirumas, per nuoširdų ryšį, pažinimą, visuomenė tampa supratingesnė, jautresnė. Pokyčių nesulauksime, jei apie įvaikinimą tiesiog nekalbėsime.

Žmonių nuomonę keičia tiesiog atvirumas. Per nuoširdų ryšį, pažinimą, visuomenė tampa supratingesnė, jautresnė. Pokyčių nesulauksime, jei apie įvaikinimą tiesiog nekalbėsime.