"Auginti vaikus - auginti save amžinybei"

"Motinai gyvenimas duotas tam, kad ji subręstų amžinybei", - sako Aušrinė Šečkuvienė, užauginusi tris vaikus, save ir vis dar auginanti kitas moteris-motinas.

Širdies balsas

Turite tris atžalas. Beveik prieš du dešimtmečius įkūrėte pirmąjį Mamų klubą Lietuvoje. Jau antrą dešimtmetį leidžiate nekomercinį moterų sielovados žurnalą "Tapati". Kam mamai reikia kitų mamų?

Tarp šių ir kitų mano pasiekimų didžiausias, žinoma, vaikai. Šiuo "pasiekimu" džiaugiuosi labiausiai. Dvi atžalos - jau studentai, jaunėlė - abiturientė.

Žmogus nėra vieniša sala beribiam vandenyne. Kiekvienam reikia padrąsinimo, pastiprinimo, supratimo. Sunkiausiomis gyvenimo dienomis, pačiu būtiniausiu momentu, šalia stebuklingai atsiranda tie, kurie tai suteikia.

Mano kelias į mamų širdis prasidėjo seniai... Auginau du vaikus. Antrojo buvau susilaukusi prieš metus. Tuo metu buvau ne pačios geriausios būsenos, galima sakyti, atsidūrusi žemiausiame taške... Išsekimo sindromas, lovos režimas. Svajojau tik apie poilsį... Ir sužinojau, kad vėl laukiuosi. Apėmė apmaudas ir pyktis: Dieve, kodėl dabar? Kodėl siunti šią dovaną, kai neturiu jėgų jos priimti?..

Žinau, ką jaučia moterys, kurios ryžtasi abortui... Verksmas, nusivylimas, agonija. Negalėjau nusiraminti. Suvokiau, kad man reikia pagalbos. Susitikau su pažįstama moterimi, kuri, laukdamasi kūdikio, rizikavo gyvybe, bet vis tiek ryžosi gimdyti. Prašiau, kad ji už mane melstųsi.

1998 m. gruodį gimė trečias vaikelis. Jėgų nebuvo, nemokėjau džiaugtis, nežinojau, kaip gyvensiu toliau. Susirietusi į kamuoliuką, nuolat verkiau. Tada išgirdau savo širdies balsą: "Manai, tau vienai sunku? Manai, nėra, kas kenčia labiau už tave?" Suklusau. "Keliauk pas kitas moteris... dalinkis savimi."

Pasikviečiau į savo namus kaimynes, auginančias vaikus. Keletą draugių. Iš pradžių buvo nejauku. Ar joms šito reikia? Pradėjau kalbėti... Moterys įdėmiai klausėsi, pasklido šiluma... Susitikome vėl. Taip prasidėjo pirmasis Mamų klubas.

Ta pati

Sakėte sunkiausią akimirką išgirdusi širdies balsą: kelkis ir eik. Iš kur atsirado šita jėga? Iš kurios jūsų kertelės?

Žmogus nesi toks didelis... - šypsosi. - Ne iš manęs. Pačiai nebūtų užtekę drąsos. Tai buvo Dievo jėga. Tai buvo Jo atjauta.

Trečias vaikas, mano dukrelė, tapo man džiaugsmu, stiprybe ir paguoda. Galbūt bus sunku manimi patikėti toms, kurios dabar išgyvena panašią situaciją, kurią išgyvenau aš, bet prašau patikėti: nieko išmintingesnio nerasite, kaip pasikliauti Dievu. Jis ir išaugins, ir jėgų suteiks... ir pinigų pridės, - šypsosi. - Vėliau suprasite ir dėkosite Dangui už šitą dovaną, kuri, atrodė, buvo "ne laiku".

Praėjo daugiau nei dešimtmetis. Jūs - ta pati, bet jau tokia stipri, kad nebijodama atsiveriate ir dalijatės asmeniškais išgyvenimais. Nebijote būti sužeista?

Tai vienintelis būdas, kuriuo įmanoma padrąsinti ar leisti kitam pasijusti nevienišam, neatstumtam. Jeigu aš kalbu, tai kalbu netaupydama savęs, nes noriu pasakyti... Noriu pasakyti taip, kad kitam gytų lengviau, kad gyventų. Neįmanoma pačiai neatsiverti. Atsivėrimas - tai kaina, kurią moku savo valia. Galiu tai daryti, nes pasitikiu Dievu. Aš atsiskaitau Jam.

Ta pati ir tapati... Tai apie moterį, ieškančią savo tapatybės?

Taip, tas žodžių žaismas atsirado iš minties, iš jausmo, kuris kyla, kai randi ar perskaitai tai, ko taip seniai ieškojai ir ilgėjaisi. Mes padedame ieškančioms... Žurnalas "Tapati" jau įžengė į antrą dešimtį.

"Sandoris"

Kas jus palaiko, remia? Juk žurnalui leisti reikia pinigų.

Manęs dažnai to klausia: kas jums duoda pinigų, kieno interesams atstovaujate? Mes patys viskuo rūpinamės nuo pat pradžios.

Kai man į galvą atėjo ši įžūli mintis - leisti sielovadinį žurnalą moterims, neturėjau nieko: nei pasirengimo (aš ne žurnalistė, o filologė), nei pradinio kapitalo, nei komandos.

Man sakė, kad leidybai pradėti reikia maždaug 100 tūkstančių (litais) pradinės investicijos ir finansinio donoro bent penkeriems metams į priekį - kad galėtum stotis ant kojų. O aš turėjau tik sumanymą ir didelį norą.

Ir ką tuomet darėte?

Sudariau sandorį su Dievu. Sakiau: jeigu Tu taip nori, jeigu tikrai reikia, kad tas žurnalas būtų, - padėk. Turi man parūpinti pinigų, - juokiasi.

Jūs bendraujate asmeniškai?

Taip, tik šitaip... Mano santykis su Dievu - asmeniškas. Kaip su tėvu.

Klausimas, ar buvote išgirsta, turbūt būtų beprasmiškas: "Tapati" gyvuoja. Tik noriu pridurti, jog tos moterys, mamos, kurios rašo, - dirba be atlygio.

Taip, tai yra savanorių grupė. Mums atlygis - atsiliepimai. Žmonių pasidalijimai, kad jie buvo paguosti ir padrąsinti.

Viltis

Kažkas yra pasakęs, kad žmogų negandoje gelbsti miegas ir viltis. Jūs manote, kad motinos gyvena ne vien šioje apčiuopiamoje realybėje.

Motinos gyvenimas, jos skausmas duotas tam, kad ji užaugtų, subręstų, pasiruoštų gyventi amžinybėje. Čia tik laikina išbandymų vieta. Patikėkite tuo. Pasitikėkite: esate ginamos ir mylimos.

Bet jūs neperšate religijos dogmų...

Dogmos negali nei paguosti, nei padrąsinti. Greičiau jau pasmerkti žmogų. Gyvenimas, meilė netelpa į religinius rėmus. O Danguje, manau, mūsų paklaus vienintelio klausimo: "Ar išmokai mylėti?" Ten mūsų nevertins pagal tai, ar priklausome katalikams, ar protestantams, ar stačiatikiams.

Visų mūsų skausmai ir džiaugsmai tie patys, visi mes ieškome to paties. Norime jaustis mylimi Aukščiausios jėgos. Ir patys Ją pamilti. Tikėti iš pareigos, iš baimės, dėl doktrinos - tai netikra.

Teisėjas pasitraukia

"Visada žinojau, kad, kol turiu mamą, galėsiu pasislėpti, ir šalia jos gyvenimo siaubai ištirps." Vienu sakiniu parašėte viską...

Mylinti, rūpestinga mama - dovana. Vien žinojimas, kad ji yra, padeda daug pakelti. Ji - atrama, ji kaip tilto turėklas, į kurį gali įsitverti, kai žemė siūbuoja po kojomis.

Mamos žodžiai išlieka su mumis net kai jos nebėra.

Taip, mamos žodžiai galingi. Jie gali būti palaiminimas, gali būti ir prakeikimas. Motinos kultas, motinos garbinimas - tai graži tradicija, tačiau gyvenimas - visoks, kasdienybėje visko atsitinka. Kartais netyčia - nepagalvodamos, iš nuovargio, pasakome ką nors netinkamo - o tai lieka vaikui visam gyvenimui. Mes tai suprantame, kartais jau vėliau. Suprantame, kad nesame tobulos, klystame. Bet pačios save ir teisiame labiausiai.

Nėra didesnio teisėjo nei pačios mamos - sau. Visos mamos jaučia kaltę. Gyvenimui bėgant, atsiveria akys... Staiga pamatai, supranti, kad nereikėjo tada taip sakyti, reikėjo ne taip padaryti, turėjai padaryti geriau... Būna - dėl įtemptų santykių su vyru, dėl finansinių nepriteklių, dėl ligos ar asmeninės istorijos mamos nepadaro dėl savo vaikų tiek, kiek troško, kiek mano privalėjusios padaryti...

Visos mes save teisiame ir kaltiname. Nes nėra didesnio skausmo mamai nei tas, kurį ji jaučia įskaudinusi savo vaiką.

Bėgant laikui, vis labiau ją supranti. Jau ir 25-erių labiau supranti, o 45-erių - dar labiau... Taip norėtum jai pasakyti: "Nors kažkada tau priekaištavau, tu - pati nuostabiausia mama. Aš taip tave suprantu, ir taip tave myliu."

Atėjus laikui, gimus vaikams, ateina ir supratimas. Ir tas teisėjas, kuris teisė mamą, mumyse miršta.

Ir taip iš kartos į kartą.

Kai žinai, jog nesi tobula mama, gali atsiprašyti savo vaikų. Kiekvieną kartą, kai buvai neteisi, kai supranti, kad juos įskaudinai, - gali atsiprašyti. Atsiprašymas padeda vaikams priimti mamos netobulumą, o tai reiškia, kad jie galės priimti ir savąjį.

Nereikia tobulos mamos. Mylinti mama - tobula dovana. Bet kur rasti paguodą negavusiems šios dovanos arba per anksti jos netekusiems?

Yra daug skausmingų klausimų, kuriems atsakyti žodžių nepakanka. Nėra tokių žodžių, kurie tokiais atvejais neskambėtų bukai... Pamokymai, nuorodos nepadeda tam, kas prarado mylimą žmogų ir turi išgyventi šį praradimą - išgyventi pats, kad ir kiek būtų aplinkui linkinčiųjų gero. Tu gali tik klausytis, būti su juo, melstis už jį.

Šis pasaulis - tikrai ne rojus. Jame daug skausmo, neteisybės, daug klausimų, į kuriuos nežinome atsakymų. Ir malonės. Aš tikiu ir jaučiu, kad yra mylinčio Dievo globa. Gal mes jos nepastebime, gal ne visada gebame ją atpažinti - ir įsikibti to siūlo galo. Sunku tokioje situacijoje, kai netenki mamos, o ypač būdamas vaikas, atsiverti kitiems žmonėms, ieškai tarp jų mamos kitame asmenyje... Bet mes pažįstame žmonių, kurie randa.

Rytoj - Motinos diena. Kokių žodžių jai reikia labiausiai?

Kad ji - pati puikiausia mama.

MINTYS APIE MAMĄ

Sakoma, kad tik pagimdžiusi savo vaikus, pradedi suprasti tai, ką gavai iš savo mamos. Širdyje gimsta gilus dėkingumas ir supratimas, baigiasi teismas.
Mano mama man visada buvo ir bus žmogus, kurio ilgėsiuos, kurios rankų prisilietimas ir vienas žvilgsnis ramina geriau nei raminantys vaistai.
Niekada nepamiršiu, kai tereikdavo užeiti į jos miegamąjį - ji ramiai atsisėsdavo, nuleisdama kojas ant lovos krašto, ir sakydavo: "Vaikeli, tuoj viską sutvarkysim, tik neverk." Tuomet aš tyliai stebėdavau, kaip ji valingai ima į rankas telefono ragelį ir suka numerį po numerio. Pokalbis po pokalbio ir neilgai trukus aš išgirsdavau: "Na va, juk sakiau - viskas tvarkoj." Tada ant jos lūpų pražysdavo džiaugsmo šypsena.
Mama man reiškė saugumą. Visada žinojau, kad, kol turiu mamą, galėsiu pasislėpti, ir šalia jos gyvenimo siaubai ištirps. Kai ištekėjau, reikėjo gerai save tramdyti, kad nebėgčiau spręsti savo problemų ant jos kelių. Juk aš dabar pati buvau mama.
Iš mamos išmokau nebijoti darbo ir būti ryžtinga. Tiesiog stebėdavau, kaip ji ramiai neria į darbų verpetą, o vakare su malonumu nusibraukia prakaitu aprasojusią kaktą ir taria: "Ar nesakiau, vaikeli: akys baisininkės, rankos darbininkės."
Iš vaikystės širdy išlikusi dar viena pamoka. Pamenu, kažkur keliavom. Pavargom, norėjosi ilsėtis, valgyti ir šiaip buvau irzli. Tuomet mama pasakė tai, kas giliai nusėdo širdy: "Niekuomet nezirzk kelionėj. Niekas nenorės draugauti su nepatenkintu žmogumi."
Pamenu, kaip dažnai studentaudama ir vėliau gyvenime pagaudavau save pradedančią įprastinę "nepasitenkinimo dainą", kai ausyse nuskambėdavo mamos žodžiai. Nuostabu, kaip dažnai jie mane suvaldydavo ir išsaugodavo.
Suprantu, kad tikrai iki galo nežinau, kiek daug išmokau iš savo mamos, to jokioj parduotuvėj nenusipirksi. Ir dar žinau, kad amžinai liksiu jai skolinga, todėl ir nebandau grąžinti, tiesiog stengiuosi viską, ką gavau, atiduoti savo vaikams ir tiems, kuriuos kasdien sutinku.

Aušrinė Šečkuvienė