Ar bajorų kraujas iš tikrųjų mėlynas?

Bajorų ainius vienijanti Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga (LBKS) šiuo metu skaičiuoja jau virš 4 tūkstančių  oficialiai legitimuotų (savo bajorišką kilmę dokumentais įrodžiusių) bajorų. Kai kurie iš jų – išsibarstę po visą pasaulį: yra narių iš įvairių Europos šalių, Amerikos žemyno,  Australijos, Naujosios Zelandijos, Malaizijos. Deja, dalies iš tų tūkstančių, jau nebėra tarp gyvųjų. Tačiau vis dar gyvuoja virš 600 skirtingų giminių, ir kiekviena iš jų turi savo protėvių palikimą – ne tik kilmę, bet ir paveldėtą giminės herbą. Jo pavadinimas, kaip kilmės ir garbės ženklas, rašomas prie bajoro vardo.

Dabartinis Klaipėdos krašto bajorų vadas Antanas Sirtautas pasakoja, jog šiuolaikinėje bendruomenėje, kai pasakai, kad esi kilęs iš bajorų, būna visokių reakcijų.

„Dažniausiai nustemba, kai kurie vis dar galvoja, kad jei esi bajoras, reiškia tu labai turtingas. Tačiau nėra taip, mes esame tik savo protėvių titulo perėmėjai“, – sako Klaipėdos bajorų vadas.

Visos Lietuvos bajorų vadas Perlis Vaisieta sako, jog bajorystės deklaravimas, tai pirmiau pareiga ir atsakomybė Tėvynei, istorijai, protėvių atminimui, o ne vien didžiavimasis savo giminės kilme.

„Aš nepalaikau tų bajorų, kurie tik įtvirtina savo bajorystę, pasikabina ant sienos pripažinimo aktą, ir tuo baigiasi jų veikla. Mano nuomone, tai atsakomybė po savęs palikti ateities kartoms kažką, kas turi istorinę ar kultūrinę išliekamąją vertę“, – sako LBKS vadas.

Jis žino, jog yra paplitęs posakis, kad bajorų kraujas „pagerintas“ kilme, tačiau mano, jog  ginčytis kieno kraujas „mėlynesnis“ yra beprasmiška: „visų mūsų kraujas yra raudonas, ir juo turi tekėti Lietuva“, – sako P. Vaisieta.

Savo inauguracijos kalboje jis taip pat kalbėjo apie tikrąją, o ne tuščiąją bajorystę: „kažkam mieliau buvo kadaise, o kai kam ir šiandien tebėra malonu gauti nepelnytas privilegijas. Kai kuriems tebėra svarbiau savo kilmingumo įrodymai ir pripažinimo paieškos, „už nieką“ įteiktas arba nusipirktas vardinis medalis, nei realūs atlikti darbai“.

Paklaustas, koks gi tas šiuolaikinių bajorų palikimas ateities kartoms, Lietuvos bajorų vadas P. Vaisieta akcentuoja, jog tai ne tik daugybė istorinių minėjimų, kultūrinių renginių, tačiau taip pat ir materialaus paveldo puoselėjimas: bajorų lėšomis restauruoti Vilniaus Bernardinų bažnyčios vitražiniai langai ir XVIII a. altoriai, bajoras Aurelijus Rusteika savo lėšomis pastatė Šv. Jurgio kankinio bažnyčią Dubingiuose. LBKS vado nuomone: „Tai iš tikrųjų ir yra tėvynės mylėjimas žygiais, o ne žodžiais“.

Klaipėdos krašto bajorų tarybos vadas A. Sirtautas pasakoja, jog Klaipėdoje ši draugija taip pat organizuoja išvykas, puoselėja senąsias tradicijas. O jo paties šaknų pažinimas prasidėjęs nuo pokalbio su mama ir teta.

„Tiesiog sėdėjome trise, gėrėme kavą, išsikalbėjom apie savo senelius, prosenelius, kažkuri iš jų praminėjo, jog esame kilmingi, tai nuo to ir prasidėjo mano domėjimasis, – prisimena A. Sirtautas.

Jis pasakoja, jog tuo metu dar nekas nebuvo skaitmenizuota, viskas vyko rankiniu būdu, taigi jam giminystės ryšių aiškinimasis užtruko maždaug penkerius metus.  Jis pamena, kad žmonės, kurie atlikdavo tokius tyrimus, turėdavo važinėti po rajonus, po bažnytkaimius ir peržiūrinėti archyvines medžiagas, rinkti dokumentus.

P. Vaisieta sako, jog Lietuvos bajorų sąjunga, kiek įmanoma, stengiasi išlaikyti senąsias LDK laikų bajorų tradicijas. Tačiau nors seimelių, seimų ir senato posėdžiai yra uždari, bajorai mielai bendradarbiauja ir su istorikais, rašytojais, menininkais ir kitais kultūros žmonėmis. Jis asmeniškai labai nori, kad ši organizacija būtų atvira visomis visuomeninėmis, kultūrinėmis ir istorinėmis prasmėmis.

„Mes stengiamės integruoti ne vien bajorų pajėgas, bet ir visuomenę, nes vien bajorų dideliems darbams nuveikti būtų tiesiog per mažai. Siekiame, kad visi kartu turėtume to nacionalinio pasididžiavimo savo vertybėmis“, – apie lūkesčius kalbėjo Lietuvos bajorų vadas.