Apie Čepus, Fekaliją, Chrizantemą Rasimavičių ir Tomą Kruzą

Ne Juočiai, o - Juočys ir Jočys

Praėjusį šeštadienį, skubėdamas ieškoti smagių istorijų, nutikusių dėl neįprastų kai kurių klaipėdiečių vardų ir pavardžių, taip įsismarkavau, kad įvėliau riebų netikslumą. Klaipėdos dramos teatro vadovo Tomo Juočio pavardę užrašiau teisingai, o to paties teatro aktorių Vaidą Jočį pakrikštijau Juočiu. Barstau plaukus pelenais, viešai atsiprašau Vaido ir toliau leidžiu sau juokauti: kas ten supaisys, kiek iš tikrųjų teatre tų J(o)uočių?!

Aladinai ir Siglos

Ne kiekvienas gimdytojas ryšis savo sūnų pavadinti Aladinu. Kas paneigs, kad tokį vardą gavęs vaikas gali patirti labai daug patyčių. O Klaipėdoje yra ir tokį vardą gavusių berniukų. Laimei, jie jau suaugę vyrai ir suskubo vardus pasikeisti, tapdami Alderinais, Aldais, Aliais ir panašiai.

Mergaitei, kurią tėvai pavadino Sigla, retas vardas gyventi nekliudo. Ši istorija iš realaus gyvenimo. Siglai (laimei, ne kokiai Miglai), iki ateinant į šį pasaulį, tėvai jau augino dvi dukreles ir labai laukė sūnaus, kuriam jau ir Algio vardą buvo parinkę. Algis taip ir negimė, nes gimė dar viena mergaitė. Nusivylę gimdytojai vardą Algis paliko dukrai, tik jį užrašė kita seka - iš galo į priekį - Sigla.

Traviata ir Anusas

Lietuvos civilinės metrikacijos biurų darbuotojų praktikoje yra pasitaikiusi ir tokia situacija, kai gimdytojai primygtinai reikalavo savo dukrą pavadinti Traviata. Nepadėjo darbuotojų įtikinėjimai, kad šis vardas reiškia laisvo elgesio moterį.

Kitas, beveik anekdotinis atvejis, tai viename provincijos miestelyje gyvenančios jaunos mamos prašymas, kad jos dukrelei į gimimo liudijimą būtų įrašytas Fekalijos vardas...

O, regis, Kaune buvo bandyta berniuką pavadinti Anusu. Lotyniškai šis žodis reiškia išangę.

Chrizantemas Rasimavičius

PAINIAVA. Narcizui Rasimavičiui teko pabūti ir Chrizantemu

Kovo 11-osios Akto signataras, advokatas, Palangos ir Klaipėdos Sąjūdžio aktyvistas Liudvikas Narcizas Rasimas (anksčiau žinojome jį Rasimavičiaus pavarde) turi savo arsenale ne vieną ir ne dvi smagias istorijas, susijusias su jo vardu.

Vienas advokato klientas įsidėmėjo, kad Narcizo vardas sutampa su vienos gėlės vardu, bet pamiršo kokios. Kartą Liudvikas Narcizas Rasimas gauna laišką. Ant voko teisingai užrašytas adresas, o toliau - ponui Chrizantemui Rasimavičiui...

Apie tai Brigita Balikienė jau minėjo apybraižoje "Signataro netenkino okupantų suplanuotas gyvenimas", kuri buvo išspausdinta knygoje "Advokatas ir valstybė". Brigita prisimena, kad bendraujant su šiuo signataru ne kartą teko juoktis - labai ačiū jam už tai.

Baltakis prieš Juodakį

Fotografas ir Vilniaus universiteto dėstytojas Virgilijus Juodakis kažkokiame vakarėlyje buvo supažindintas su poetu Algimantu Baltakiu. "Algimantas Baltakis", - ištiesė ranką šis. "Virgilijus Juodakis", - prisistatė dėstytojas, ištiesdamas savąją ranką. Kadangi A. Baltakis, kaip ir dera baliuje, buvo jau apšilęs, tą atsakymą priėmė kaip patyčią ir užsimojo: "Ką, nori į akį?" Bet viskas baigėsi taikiai, kadangi kažkas spėjo įsiterpti ir paaiškinti, kad iš tiesų susitiko vyrai su skirtingų akių spalvų pavardėmis...

Ziabkas ir Ziabkus

"Lietuvos ryto" reporterio, Atgimimo laikais buvusio ir "Vakarų ekspreso" korespondento Alvydo Ziabkaus senelio pavardė buvo tokia pati - su galūne "us". O Alvydo tėvo pavardę neatidūs raštininkai parašė su "as".

- Akivaizdi klaida, nes jeigu mano tėvas buvo Ziabkas, tai jo brolis ir mano dėdė buvo Ziabkus, - pastebi Alvydas. - Nors pase buvau Ziabkas, savo rašinius spaudoje aš pasirašinėdavai kaip Ziabkus, nes man tai skambėjo lietuviškiau.

Kai gavau vairuotojo pažymėjimą, anketoje įrašiau pavardę pagal pasą - Ziabkas, bet pareigūnas, matyt, ne vieną mano rašinį skaitęs, iš manęs tik nuoširdžiai pasišaipė: tu ką, klausia, žurnalistas, jau savo pavardės nemoki teisingai užrašyti? Jis anketoje Ziabką ištaisė į Ziabkų. Taigi ir vairuotojo pažymėjimą išdavė su tokia pavarde. Žodžiu, vienu metu tapau dviejų skirtingų pavardžių savininku: Ziabkas - pase, o Ziabkus - vairuotojo pažymėjime.

Vėliau, kai pažymėjimą keitė į naujesnį, Alvydas išsitaisė pavardės galūnę į "as".

- Prieš dešimtmetį, kai pats susipainiojau, kokia mano tikroji pavardė, aš, mirus tėvui, susitvarkiau visus dokumentus, įrodžiau, kad senelio pavardės pabaiga buvo lietuviškesnė - "us" ir kad tėvo pavardėje buvo padaryta klaida. Dabar esu Ziabkus. Taip pat pakeičiau ir dukros pavardę - ji buvo Ziabkaitė, tapo Ziabkutė. Tik vienintelė žmona, kuri galėjo tapti Ziabkuvienė, nebesivargino su pakeitimais, numojo ranka ir liko kaip ir anksčiau - Ziabkienė.

- Šiaip aš turėjau net tris skirtingas pavardes, - pridūrė A. Ziabkus, - buvau ne tik Ziabkas, Ziabkus, bet iki 6 metų amžiaus dar ir Maksvytis, pagal mergautinę mamos pavardę. Mama su mano tėvu apsivedė tik 1970 metais ir tada aš patapau Ziabkas. Taip kad dabartine mano pavarde yra jau trečioji.

Ne tas Kruzas!

Kartą labai smagi istorija nutiko tą pačią pavardę, kaip ir šio rašinio autorius, paveldėjusiam mano broliui, kai jis su žmona svečiavosi viename egzotiškame pasaulio kampelyje. Prieš atvykstant į viešbutį, telefonu pranešė savo pavardę.

Žodžiu, administratorei buvo pagarsinta, kad atvyksta Tomkus su žmona. Kai brolis su antrąja puse atvyko į vietą, prie viešbučio buriavosi labai skaitlinga minia poilsiautojų. Susidarė įspūdis, kad čia labai draugiška aplinka ir gyvuoja graži tradicija visiems kartu pasitikti kiekvieną naujai atvykusį svečią.

Tačiau gana greitai, kaip toje smagioje istorijoje apie oazę, gražus miražas išsisklaidė, palmės nuvyto, baseinai išdžiūvo ir iš visos oazės liko tik kupranugariai. Trumpiau tariant, vos tik susirinkusieji pamatė iš Lietuvos atvykusią porą, akimirksniu pakeitė veido išraiškas, dingo ir geranoriškumas.

Šypsenos išsisklaidė ir visi skubiai patraukė savo keliais - degintis, maudytis ir šiaip ilsėtis. Tik vėliau paaiškėjo tikroji smagaus nesusipratimo priežastis - viešbučio administratorė pavardę Tomkus išgirdo kitaip, kaip Tom Kruz, ir paskubėjo pasigirti visiems kompaktiško nedidelio viešbučio gyventojams, kad jų rezidencija neeilinė - tuoj atvažiuos pasaulinio lygio kino žvaigždė.

Kai garsenybių dėmesio ištroškę poilsiautojai išvydo ne Tomą Kruzą, o kitą jiems nepažįstamą įžymybę, jie neslėpė apmaudo, pykčio ir nusivylimo.

Lėkštutė

Atgimimo laikais mūsų redakcijos reportere dirbusi Ramunė Šliuožaitė prisiminė vieną liaudišką istoriją, kurią iš savo tetos išgirdo šią vasarą.

"Žodžiu, žemaičių tarmė - šiurkšti, visos tos priesagos mergaičių pavardėse - "ponų išmislas", ne kitaip - pasakoja Ramunė. - Tikri žemaičiai visas mergaičių pavardes suvienodina su vienintele priesaga "al".

Petkevičiaus duktė bus Petkevičalė, Zvonkaus - Zvonkalė ir t. t. Tai va, teta pasakoja apie savo tolimą giminaitę, tokią Bliudžiūtę. Ateina tas kaimo vaikas į pirmą klasę, mokytoja maloni, kalba taisyklinga bendrine kalba, visų prašo prisistatyti.

"Nu, jau Bliūdalė ta nabūsiu!" - šmėkšteli mintis mergaitei, ir ji garsiai sako: "Esu Lėkštutė."

Čepas, Čiapas, Čapas

TIKRAS. Vytautas Čepas yra tikras, kad jo pavardė yra rašoma teisingai

Miesto Tarybos narys, rašytojas Vytautas Čepas juokavo, kad nors jo giminės pavardėje viso labo penkios raidės, tačiau visoje giminėje yra buvę gal net kokie keturi skirtingi jos rašymo variantai. Vytauto, jo brolio ir jų tėvo pavardė su "e" - Čepas, viena sesuo Čiapaitė, kita sesuo - Čapaitė.

- Kai reikia įrodyti giminystę, gali versti per galvą, - karčiai juokauja Vytautas Čepas. - Visi mes gimę pokariu. Tada raštingumas buvo retenybė. Kaip raštininkas išgirdo, taip ir užrašė.

Vytautas prisimena, sulaukęs 16-os vos ne metus vargo, kad galėtų gauti pasą. Mat nuo gimimo liudijime įrašytos pavardės nusitrynė varnelė ir Vytautas iš Čepo virto Cepu. Gerai, kad mamai galop baigėsi kantrybė ir ji pati su rašalu pripaišė varnelę ir grąžino ne tik istorinį teisingumą, bet ir pasą savo jau pilnametystės sulaukusiam sūnui.

Vytautas rimtai domėjosi savo pavardės kilme, yra vartęs ne vieną vardyną ir tiki, kad, nepaisant skirtingų pavardžių užrašymo variacijų, tikroji jų giminės pavardė turėtų būti Čepai, kadangi pavardė, jo teigimu, kilusi iš vengriško vardo Štefan.

Briedis prieš briedį

Vilnietė Vilija Augulienė prisiminė tokią smagią istoriją, Neringoje nutikusią jų draugams, kurių tuo metu visi nekantriai laukė vestuvėse.

Du vyrukai pavakary važiavo Nidos link. Staiga į kelią iš miško išbėgo briedis, automobilis jį kliudė, briedis persivertė per stogą, dužo priekinis langas, žodžiu, įvyko rimta avarija. Briedis negyvas, keleivis, sėdėjęs šalia vairuotojo, sužeistas, laimei, nesunkiai. Atvažiuoja iškviesti pareigūnai, pildo dokumentus, apklausia vairuotoją, tada pasiteirauja keleivio pavardės. Jis netikėtai taria:

- Nesakysiu.

Pareigūnas:

- Kaip suprasti? Kodėl?

- Jūs juoksitės.

- Kokie dar čia gali būti juokai?! Pavardė?

- Briedis.

Pareigūnas neišlaiko, sukikena ir sako:

- Tai kaip čia dabar išeina - savas savą?

- Sakiau, kad juoksitės...

Benas ar Arvydas

NETINKA. Panašu, kad Arvydui Šarkai Beno vardas yra mielesnis

Daugelis klaipėdiečių jau kelis dešimtmečius žavisi gabaus menininko ir aktoriaus Gliukų teatro įkūrėjo Beno Šarkos kūryba. Nors išgarsėjo jis kaip Benas Šarka, tačiau jo tikrasis vardas - Arvydas. Artimiausi draugai puse lūpų užsimena, kad Benui Arvydo vardas nelabai patinka. Ir apie tai žino tik labai mažas ratas žmonių. Pats Benas Šarka ramiai paaiškino, kad Benas tai yra jo antrojo, švento, vardo Benjaminas trumpinys.

Baravykas su Raudonikiu

Dideliu nesusipratimu prasidėjo ir savo laiku žymaus architekto Gedimino Baravyko (jo vadovaujama architektų grupė projektavo Lazdynų mikrorajoną Vilniuje) pažintis su kompozitoriumi Algimantu Raudonikiu. Sako, abu įširdo išgirdę kits kito pavardes. Bet paskui susitaikė, aiškindamiesi, kuris grybas vertingesnis.

"Žvėrių" mūšis

Sovietmečiu LTSR kultūros ir švietimo ministru vienu metu buvo žmogus pavarde Kiškis. Matyt, ministras turėjo humoro jausmą, kurį norėjo panaudoti "išmušti" lėšų kultūros ir švietimo kontoroms.

Skambindamas SSRS kultūros ir švietimo ministrui Volkui (Vilkas), jis nusprendė savo pavardę išversti į rusų kalbą ir prisistatė: "Vas bespokojet Zajac" (jus trukdo Kiškis).

Kitame laido gale kelioms sekundėms stojo spengianti tyla, o paskui pasigirdo homeriškas juokas: „Ja tebia sjem” (aš tave suėsiu). Animacinio filmo „Nu, pogodi” (Na, palauk) serialo apie kiškio ir vilko nuotykius dar nebuvo…

Labutis - Dievuliui

Sigita Kondratienė noriai pasidalino tokiu nutikimu. Susipažįsta du lietuviai, tad vienas jų ir sako: „Labutis!”

Antrasis jam atitaria: „Labutis tai labutis, bet kaip tamstos pavardė?”

Pirmasis jam vėl: „Labutis.”

Antrasis jam vėl: „Taigi jau pasisisveikinom, bet aš taip ir nesupratau su kuo?” Pirmasis: „O, Dievuli!”

Antrasis: „Tai Jūs mane pažįstatat. Iš kur?”

Pirmasis: „Nei pažįstu, nei noriu pažinti - šitiek kartų, Dievuli tu mano Dievuli, savo pavardę jam kartoju, o jis vis savo „kaip tamstos pavardė, kaip tamstos pavardė?”

Dievuliau Dievuliau....

Antrasis: „Aš pats žinau, kad esu Dievulis...”

Edita ar Kamilė?

Buvusią klaipėdietę Editą Vigelytę taip pat nedidelis ratas žmonių kažkada vadino ir dar dabar retkarčiais vadina Kamile.

Editos vardų susipynimo istorija kiek kitokia. Rugsėjo 16-osios dienos vardadienių sąraše tarp kitų vardų yra ir šie abu vardai. Ir gimimo liudijime buvo įrašyti abu vardai: Edita ir Kamilė.

Antrasis Editos vardas buvo ilgą laiką nenaudojamas, tačiau kai ji pradėjo dirbti modeliu, Kamilė jos sceniniam vardui puikiai tiko.

- Kažkaip gražiai skambėjo ir visi mane labiau pažinojo Kamilės vardu, - prisimena Edita. Jeigu kas nors dabar į Editą kreipiasi kaip į Kamilę, vadinasi, tas žmogus jau ją pažįsta ne mažiau nei 20 metų. - Dabar esu Edita, nes Kamile kažkada vadinosi jauna mergina, kuri vaikščiojo podiumu ar vaidino Gliukų teatre, ar šiaip įvairius jaunatviškus ekstremalius nuotykius krėtė.

Abu vardai yra susiję su tam tikromis gyvenimo patirtimis ir abi jos mielos. Metams bėgant, nedidelis netikslumas įsivėlė ir į pavardę. Vienas ne ten padėtas taškelis pavardę Vigelytė pavertė į Vigėlytę.

Bet šiandien Edita visas klaidas išsitaisė ir perteklinį taškelį sėkmingai nukrapštė.

Duonininkai

Apie 1972 metus Joniškio kultūros skyriaus vedėju buvo paskirtas Žaliaduonis. Energingai ėmęsis vadovauti kultūrai, pirmiausiai ėmėsi ekskursijų organizavimo. Reikėjo autobuso. Skambina autobusų parko vadovui Baltaduoniui. Neįtardamas, kad šis dar gali nežinoti apie naujai paskirtą „kultūrtrėgerį”, iš karto eina prie reikalo: „Čia draugas Baltaduonis? Jus trukdo Žaliaduonis”, - ir nustemba ragelyje išgirdęs trumpus signalus.

Telefono diską suka iš naujo, tačiau rezultatas tas pats. Kabinete tuo metu buvusi jauna žurnalistė naujai iškeptam kultūros skyriaus vedėjui patarė prisistatyti ne pavarde, o pagal pareigas…

Vienintelis Vinsas?

Beveik visiems pradedantiesiesiems žurnalistams, rašant straipsnį arba kalbinant ilgametį Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovą Vinsą Janušonį, nepavyksta išvengti klaidos. Tiksliau - teisingai užrašyti vardo. Dažniausiai parašoma ausiai ir akiai įprastas vardas Vincas.

- Kažkada buvo padaryta klaida, bet tai jau nuo mažens, todėl seniai susitaikiau ir nekreipiu į tai jokio dėmesio, - paklaustas apie pasitaikančias klaidas, juokauja Vinsas Janušonis. Besimokydamas 11-oje klasėje Vinsas Janušonis buvo sumanęs varde klaidą ištaisyti. Bet kai išgirdo, kiek ir kokių dokumentų prireiks norint pasikeisti vardą, nutarė viską palikti taip, kaip buvo. Tiesa, šiandien reikia labai atidžiai tikrinti sąskaitas ar lėktuvo bilietus, nes viena raidelė gali tapti didelių keblumų priežastimi.

- Kartais netgi džiaugiuosi, tikėdamasis, gal esu vienintelis toks Lietuvoje, - linksmai prisipažįsta Vinsas Janušonis.