Žiaurūs tėvai pražudo savo vaikų sielą

Žiaurūs tėvai pražudo savo vaikų sielą

Vaikystėje patirtas smurtas suardo asmenybės struktūras, deformuoja asmenybę, ir kartu verčia išsiugdyti ypatingus kūrybinius ir destruktyvius sugebėjimus.

Taktika

Smurtaujančių tėvų vaikai pasakoja apie totalią kontrolę, kai buvo priversti paklusti ir laikytis sveiku protu nepaaiškinamų taisyklių bausmėmis bei grasinimais mirtimi. Paradoksas, tačiau šie vaikai patologiškai prisiriša prie skriaudėjų ir šį prieraišumą stengiasi išsaugoti aukodami savo gyvenimą.

Daugybė patyrusiųjų smurtą liudija, kad juos beveik nuolat lydėjo čia pat tykančios mirties nuojauta. Jiems būdavo grasinama, kad jeigu nepaklus, mirs kas nors iš šeimos, brolis ar sesuo, nesmurtaujanti motina arba pats smurtininkas.

Kai kuriuos vaikus versdavo žiūrėti, kaip sadistiškai kankinami jų mylimi naminiai gyvūnai. Apimdavo bejėgiškumo jausmas.

Namų taisyklės būdavo chaotiškos ir neprognozuojamos, kai kurie prisimena buvę baudžiami kaip politiniai kaliniai. Kankintojai kontroliuodavo net kūno funkcijas, prievarta maitindami ar marindami badu, statydami klizmas, neleisdami miegoti, ilgam palikdami šaltyje ar karštyje. Kai kuriuos gimdytojai kalino užrakinę spintoje ar rūsyje. Kai kada smurtas primena ritualą kaip prostitucijos klanuose ar religinėse sektose. Bausmę galėjo užsitraukti kvaila šypsena, neva nepagarbia veido išraiška.

Vaikai išsiugdo ypatingus gebėjimus išvysti pavojaus ženklus, prisiderinti prie skriaudėjo vidinių būsenų. Aukos išmoksta skaityti smurtautojo veido išraišką, balso, kūno kalbos pasikeitimus, pykčio ir seksualinio susijaudinimo ženklus. Jie nuspėdavo, kada prasidės įsiūčio priepuolis. Dažnai aukos bando bėgti iš namų, kai saugumo jausmą jos siedavo ne su žmonėmis, bet su savo slėptuve. Kad būtų mažiau pastebimi, jie susiriesdavo, sustingdavo, nutaisydavo bereikšmę veido išraišką.

Smurtautojo numaldymas

Vaikai demonstruoja skriaudėjui visišką paklusnumą. Nuolatinė prievarta, derinama su mirties ar sužalojimo baime, duoda paradoksalių rezultatų. Vaikai patiki savo bejėgiškumu bei tuo, jog priešintis - beprasmiška. Dauguma ima tikėti, kad vienas tėvų turi absoliučių, net antgamtinių galių, pajėgia skaityti mintis, gali visiškai valdyti jų gyvenimus. Kita vertus, vaikai motyvuojami įrodyti savo ištikimybę.

Smurtas, grasinimai ir kaprizingas reikalavimas laikytis taisyklių įdiegia siaubą ir sukuria nesąmoningus izoliacijos ir slaptumo įpročius. Smurtininkas stengiasi atskirti vaiką nuo bendraamžių ir likusio pasaulio. Diena po dienos vaikas suvokia, kad galingiausias suaugusysis jo pasaulyje jam pavojingas, ir kiti suaugusieji jo neapsaugos. Vaikams atrodo, kad tas iš tėvų, kuris jo negynė, būtų įsikišęs, jeigu jam rūpėtų. Toks apleidimas skaudina net labiau negu smurtas. Kraujomaišos aukų motinos atkakliai neigia vaikų skundus, nenori tikėti.

Gynyba

Vaikas stengiasi savo valią palenkti taip, kad ji sutaptų su skriaudėjo valia. Nors vaikas jaučiasi vienišas ir nesulaukiantis pasigailėjimo, jis privalo rasti būdą, kaip išsaugoti viltį ir prasmę. Alternatyva yra visiška neviltis, o jos vaikas pakelti negali. Vaikas padarys viską, kad pateisintų savo tėvus, sukurtų paaiškinimą, kodėl jo tokia lemtis, ir įsitikintų, kad tėvai nei kalti, nei atsakingi.

Norėdami išsaugoti ryšius, nepaisydami jų niekingumo vaikai daug ko griebiasi. Auka pakeičia tikrovę savo sąmonėje, jam lengviau galvoti, kad nieko neįvyko. Žiauriai baudžiami vaikai pereina į transo būseną, išmoksta nekreipti dėmesio į aštrų skausmą, nuslėpti prisiminimus, sudėtingomis amnezijomis pakeisti laiko, vietos ar asmens pojūtį, sukelti sau haliucinacijas ar apsėdimo būsenas. Kartais šios sąmonės būsenos tampa automatinėmis, tarsi nevalingomis.

Kai kurie vaikai susikuria atskirus asmenybės fragmentus su skirtingais vardais, psichologinėmis funkcijomis. Tarsi susikuria savo antrininką.

Dvilypis "aš"

Anaiptol ne visi vaikai turi gebėjimą disociacijos metodu pakeisti realybę. Kai šios nebeįmanoma ištverti, vaikas privalo susikurti kokią nors jį pateisinančią sistemą. Vaikas padaro išvadą, kad jis yra blogas iš prigimties, ir kaltina save. Prievartaujamo vaiko vidinio ydingumo jausmą stiprina tai, kad tėvai laiko jį atpirkimo ožiu. Jie kaltinami ne tik už tėvų netinkamą elgesį ar seksualinę prievartą, bet ir už daugumą šeimos nelaimių. Jie sako: "Tu seniai prašeisi bausmės, tai dabar ir gausi."

Normalios reakcijos į nežmonišką elgesį yra pyktis ir žudikiškos keršto fantazijos. Dažnai agresiją patiriantys vaikai ir patys tampa agresyviais, jiems nepakanka žodžių bei socialinių įgūdžių tam, kad išspręstų konfliktą, ir jie imasi problemos, iš karto tikėdamiesi priešiško puolimo. Kiekvienas priešiškas susidūrimas auką įtikina, kad ji iš tiesų sugeba tik neapkęsti. Ji žino, kad smurtininką užpulti pavojinga, ir nepelnytai pyktį išlieja ant silpnesnių. Seksualiai išnaudojamas vaikas gauna dar vieną patvirtinimą, kad jis pats tai paskatino, išprovokavo. Jeigu vaikas kartais patiria seksualinį pasitenkinimą, jis naudojasi ypatingu kankintojo dėmesiu, išsireikalauja dovanų bei privilegijų.


Blogiausia, kai vaikas paverčiamas nusikaltimų bendrininku. Jis leidžiasi į derybas su kankintoju, paaukodamas save, kad apgintų mažesniuosius brolius ar mamą. Vaikas gali tylėti, kai tampa kito vaiko išnaudojimo liudininku. Arba pats jį kankina, žemina. Dažniausiai toks vaikas pradeda šlykštėtis savimi, vadina save žiurke, kekše ar velnio išpera. Kadangi vidinis savo ydingumo jausmas padeda išsaugoti santykius, jo sunkiai pavyksta atsisakyti net kai smurtas prieš vaiką liaunasi. Nutraukusieji santykius su žiauriais tėvais toliau save niekina, jaučia gėdą ir kaltę.

Ujama mergaitė gali tapti uolia savo tėvų globėja, namų prižiūrėtoja, mokslo pirmūne. Visas užduotis atlieka su perfekcionisto patosu, akinama beviltiško poreikio laimėti gimdytojų palankumą. Išnaudojamas vaikas negali susikurti nuoseklaus savo vaizdinio su vertybėmis, kurias toleruotų ir kiti. Neretai auka atleidžia tam iš tėvų, kuris jo neapgynė aiškindama tai savo nevertumu. O kartais idealizuoja budelį ir neapykantą bei panieką nukreipia į nesmurtaujantį šeimos narį.

Atakos prieš save

Skriaudžiamo vaiko emocinė būsena svyruoja nuo nerimo iki ribinių panikos, įniršio, nevilties situacijų. Nenuostabu, kad daugybę išgyvenusiųjų smurtą ima kankinti nuolatinis nerimas ir depresija. Psichoanalitikas G. Adleris vadina šį nepakeliamą jausmą "susinaikinimo panika". Psichologė vienos moters būseną aprašo taip: " Mano viduje - ledinis šaltis, paviršius mano be kiauto tarsi tekėčiau ir pilčiausi per kraštus, tarsi nebegalėčiau ilgiau savyje išsilaikyti. Baimė mane sukausto, aš nebesijaučiu esanti. Išnykstu."

Dramatiškiausiais atvejais vaikai patys žaloja savo kūną. Apima nepakeliamas susijaudinimas bei kompulsyvus troškimas pulti kūną. Žalojimasis ima teikti ramybės ir palengvėjimo jausmą; skausmas mažesnis nei psichologinis. Buvusios aukos sako: "Darau tai, kad įrodyčiau sau, jog egzistuoju." Daro tai, kad manipuliuotų kitais arba praneštų apie apgailėtiną savo būklę. Savęs žalojimasis gali privesti prie savižudybės.

Kai kurie vaikai sukelia sau vėmimą, ieško rizikos ir vartoja psichiką aktyvinančius vaistus. Kitaip nusiraminimo negali pasiekti. Dauguma vaikų įžengia į suaugusiojo amžių turėdami šiurpių paslapčių.

Kas išaugs

Smurtą patyręs asmuo ir lieka neišsprendęs pagrindinių pasitikėjimo, savarankiškumo, iniciatyvos problemų. Smarkiai pažeistas gebėjimas pasirūpinti savimi trukdo užmegzti artimus santykius. Asmenybė dar nėra ištrūkusi iš vaikystės kalėjimo. Ją persekioja baimė, kad vėl bus palikta ir išduota. Ieškodama išeities tokia asmenybė gali ieškoti galingo autoriteto, idealizuoti santykius, bijodama, kad autoritetas ją paliks arba ims jai viešpatauti.

Tačiau pasirinktasis asmuo nepajėgia pateisinti per didelių lūkesčių. Nusivylusi auka gali pradėti pulti ar juodinti žmogų, kurį neseniai dievino. Paprasti santykiai išprovokuoja intensyvų nerimą, depresiją, įniršį. Net menkiausias dėmesio nekreipimas auką gali priversti prikišti garbintajam beširdiškumą, įskaudinti. Arba ima juodinti save. Dėl šių priežasčių žmogus rizikuoja vėl leistis paverčiamas auka. Seksualinę prievartą statistikos duomenimis dažniau patiria moterys, kurios vaikystėje buvo išnaudojamos. Jos save sugeba paversti lengvu taikiniu: keliauja pakeleivingomis mašinomis, susideda su įtartina kompanija. Viena kita buvusi auka patvirtina, kad prieš jas smurtaujant patiria seksualinį susijaudinimą ar malonumą. Gali žeminti save pasigėrusios bare su šlykščiausiu vyru.

Galbūt dėl įsišaknijusios neapykantos sau vaikystėje patyrusieji smurtą smurtautojais netampa. Tik vyrai išauga agresyvesni, o moterys linkusios vėl tapti aukomis bei linkusios žaloti save. Kai kuriais atvejais aukos nesugeba apsaugoti ir apginti savo vaikų. Todėl mūsų visų pareiga yra įsikišti į pragarą, vykstantį kaimynų, draugų ar pažįstamų šeimoje, kol visas vaiko gyvenimas nepavirto pragaru.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder