Vyrai, pakalbėkime apie moteris

Taigi aš nutariau pasiaiškinti, kuo brunetų požiūris į moteris pastarosioms yra patrauklesnis. Pokalbiui išsirinkau vertingą šios populiacijos atstovą ir, garantavęs jam anonimiškumą, įnikau nagrinėti sumanytą temą.

Pokalbis ėjosi sunkiai, mat brunetas nuolat nukrypdavo nuo temos. Vyriškojo prado saugotojas pasirodė labiau išprusęs sporto srityje ir į visas mano pastangas prakalbinti jį apie moteriškumą, grožį, ištikimybę ir pan. atsakydavo išsisukdamas: "Jeigu jau kalbėsime apie emancipaciją sporte, tai, atsižvelgiant į tai, kad moterys kultivuoja visa tai, ką kultivuoja vyrai, reiktų organizuoti bokso, sunkumų kilnojimo ir kovinių sporto šakų mišrių porų rungtynes". Tai, bruneto manymu, būtų žingsnis į priekį kovojant dėl lyčių lygybės.

Įdomūs buvo ir politiniai bruneto samprotavimai. Į mano klausimą apie santuoką jis pareiškė, kad moteriai, pasirinkusiai politikės karjerą, nereikėtų kurti šeimos, nes šiuo atveju pažeidžiama seksualinė hierarchija, o tai neigiamai veikia vyrų potenciją. Išeitų, jog kuo daugiau moterų eina į politiką, tuo daugiau vyrų serga impotencija.

Daug laiko praradau bandydamas gauti atsakymą į paprastą klausimą: ar jis vedęs ir ar jaučiasi laimingas. Šiaip taip man vis dėlto pavyko nustatyti, kad jis lyg ir ne visai vedęs, bet ir ne taip jau absoliučiai viengungis. "Mano giminėje dažniausiai visi išteka, o veda retai", - pūtė miglą brunetas.

Vieną akimirką pajutęs, jog pašnekovas praranda budrumą, tiesiai šviesiai jam išrėžiau, kad tikras vyras turi turėti konkrečią nuomonę apie moteris. Brunetas nesutriko ir atsakė, kad tokie mano klausimai tik dar kartą parodo, jog vyrai nesuvokia, į kokią rimtą bėdą yra patekę. Moterų dominavimas visose gyvenimo srityse, anot jo, jau peržengė pavojingą ribą.

"Mes dideliais žingsniais žengiame į matriarchatą, - tragiškai sušuko jis ir jo balsas lūžo. - Mūsų akyse miršta biologinė rūšis - vyrai sapiens. Mus reikia įtraukti į saugomų vertybių sąrašus, antraip visą populiaciją prarys moteriški kaprizai! O tokie kaip jūs, - dūrė pirštu į mane, - užuot stengęsi išsaugoti bent tai, kas liko, - parodė į save, - prisideda prie galutinio susinaikinimo!"

Išsiskyrėme taip ir nesupratę vienas kito.

Žmonologo nuomonė

Na, jūs suprantate, kad tokio specialisto būti negali, bet Motiejus (vardas išgalvotas) skelbiasi esąs mokslininkas, tyrinėjantis moters prigimtį.

Motiejus šešis kartus buvo vedęs, ir visus šešis, anot jo, - sėkmingai. Išgirdęs, kad aš turiu abejonių dėl savo pirmosios santuokos likimo, jis reagavo skeptiškai: "Ką tu apie tai numanai!"

Jo filosofijos kertinis akmuo yra tezė, kad vyras turi stengtis palengvinti moters gyvenimą. Tokio palengvinimo viršūne jis laiko moters išlaisvinimą iš santuokos pančių. Be to, įsitikinęs žmonologas, bet kokią santuoką reikia laikyti pirmuoju žingsniu į skyrybas.

"Jau vien dėl to, kad ji nemato tavo surūgusios fizionomijos, tampa linksmesnė. Juk tu jai visą pasaulį užstoji! Nelįsk į akis, jei esi tikras vyras", - konstatavo specialistas.

Svarbiausia, pasak Motiejaus, yra lepinti savo žmoną: "Tada jos ir charakteris išsitiesina". Tik, pabrėžia, nereikia persistengti: "Užtenka kartais geros dešros nupirkti arba į kiną nuvesti. Ir jai gerai, ir tau pramoga", - mokė žmonologas.

Intelektualinį vyro ir moters bendravimą Motiejus vertino skeptiškai, tačiau jo argumentacija buvo visiškai skaidri: "Na, ne kvailesnės jos už mus, tik kalbėtis nemoka, tuoj skandalą sukelia. Vyrui verčiau patylėti, o jeigu žmona ir toliau kimba, pasakyk, kad galvą skauda. Ji ims tavęs gailėti, ir namuose vėl vyraus ramybė."

Seksas Motiejaus filosofijoje užima reikšmingiausią vietą. Smulkiai neaprašinėsiu, tik paminėsiu išvadą: "O kaipgi, turi būti seksas, antraip kam gi vesti".

Tolesnė diskusija įgavo specifinį pobūdį, tad perteikti ją skaitytojams nesiryžtu, tik pasakysiu, jog jai pasibaigus supratau kalbantis su profesionalu: "Kitas su tavimi čia vargtų už dyką, o aš už pinigus konsultuoju, nes pats supranti - kapitalizmas dabar..."

Iš medicinos taško

Pas moterų gydytoją nuėjau iš anksto užsiregistravęs. Priėmimo kambaryje, stengdamasis nesidairyti į šalis, tyliai prisėlinau prie registratorės ir sušnabždėjau savo pavardę. Ji kažko paklausė vietiniu telefonu, o paskui kad užriks: "Čia dar kelios moterys eilėje, jums teks palaukti!". Koridoriuje sėdinčių pacienčių garbei turiu pasakyti, kad nė viena iš jų nepasiteiravo, ką aš čia veikiu, nors, ką galvoja, buvo galima perskaityti ir veiduose.

Gydytojas mane pasitiko meiliai ir susirūpinęs: "Tai jūs iš spaudos? O kokiu klausimu?"

Aš ėmiau aiškinti, kad kreipiuosi į jį ne kaip į specialistą, o kaip į moterų specialistą, kuris žiūri į moterį per fiziologinę prizmę; gal jis galėtų man duoti tam tikrų paaiškinimų apie moterį kaip apie biologinį fenomeną.

"Matote, - tarė jis, - mes, žinoma, turime tam tikrų priemonių arsenalą, bet nei aš, nei kuris iš mano kolegų niekada savo praktikoje nenaudojame prizmės." Ne, ne, sakau, jūs mane ne taip supratote, prizmę aš turėjau galvoje simboline prasme. Tada daktaras dar labiau susirūpino ir pakilęs nuo kėdės priėjo prie manęs. Valandėlę patylėjęs, padėjo ant peties ranką ir pasakė: "Būkite su manimi atviras. Norite, kad jus apžiūrėčiau? Jūs nesigėdykite, taip pasitaiko. Manau, šiuo atveju nereikia bijoti. Reikia įsiklausyti į gamtos šauksmą".

Aš sėdėjau apsipylęs prakaitu ir prakeikiau tą dieną, kai sumaniau šią temą, bet vyriškio veide atsispindėjo gydytojo, kuris nuoširdžiai nori padėti pacientui, ryžtas, ir aš sutikau būti apžiūrėtas.

Apžiūros rezultatai mane nudžiugino labiau nei jį, nors abejonė nuo daktaro veido nepasitraukė.

"Tai jūs norite išgirsti, ką manau apie moteris?" - paklausė jis ir po mano patvirtinimo padarė keletą pareiškimų, kuriuos čia ir pateiksiu, nors gal nelabai tiksliai prisimenu dėl tuometinės savo būsenos.

"Jeigu kalbėsime apie jus, - tarė jis pamokomai, - aš manau, kad ši problema labiau psichologinė nei fiziologinė. O apie moteris ką ir kalbėti, pats matote, kas darosi. Technika kuria stebuklus, greitai kūdikio lytis bus nulemta iki jo pradėjimo. Mes, vyrai, patys, savo rankomis, atimame iš moters paslaptį, mistiką ir žavesį. Ir paskui norime, kad tokiems kaip mes jos virtų valgį, skalbtų kojines ir kurstytų židinį!"

Jis pažvelgė į mane liūdnomis akimis ir tyliai pridūrė: "Jūs ir pats esate tokių novacijų pasekmė". Paskui ištiesė man ranką ir pasakė: "Tikiuosi, mūsų susitikimas buvo naudingas, nors šiuo momentu niekuo jums negaliu padėti. Jeigu ką - užeikite vėliau..."

I. Gendlinas