Vyrai ir meilė

U. Galimberti dėsto filosofijos ir psichologijos istoriją Venecijos universitete. Analitinės psichologijos (Jungo krypties) atstovas; parašė keletą knygų, vertė ir redagavo Karlo Jasperso bei Martino Heideggerio darbus.

Jūs tvirtinate, kad vyrai myli kitaip nei moterys. Kodėl?

Meilė yra santykiai. "Tu ir aš" - štai ant kokio pamato jie kuriami. Moterys gali susidvejinti: jų kūnas sukurtas dviem, jis sugeba išnešioti vaiką. Pagal savo biologiją jos gyvuoja, mąsto, suvokia save, kuria savo gyvenimą "dueto režimu", ir tai natūraliai pasireiškia santykiuose su partneriu.

Vyras - atvirkščiai: gyvena "mono režimu". Jis narcistiškas, orientuotas pirmiausiai į save. Be abejo, bręsdamas užmezga santykius, bet jie jam - tam tikras papildymas, kažkas iš išorės.

Taigi gebėjimas mylėti iš prigimties būdingas būtent moteriai. Meilė - pirmiausiai moteriški išgyvenimai.

Betgi ir vyrai išmoksta mylėti?

Taip, bet tik jeigu pripažįsta turį savyje moteriškąjį pradą*. Biologai ir psichoanalitikai sutaria, kad mūsų asmenybė turi dalį priešingos lyties. Ir ši dalis daug ką lemia.

Vyrai, kurių stiprus "Aš", ramiai priima savo moteriškąjį pradą, todėl jiems pavyksta sukurti sėkmingus santykius. O tie, kuriems trūksta pasitikėjimo savimi, jaučiasi privalantys bet kuria kaina vaidinti vyriškumą. Todėl jie nesugeba priimti kito žmogaus - ir įkurdinti savyje meilės jausmo. Jų santykiai su moterimis netrunka ilgai ir nebūna rimti: tokie vyrai kolekcionuoja meilės pergales arba renkasi akinamo grožio moteris tik tam, kad patvirtintų savo vyriškumą. Jie apskritai neįsitraukia į artimus asmeninius santykius su kitais.

Vadinasi, jeigu vyrai nepripažįsta turį moteriškąjį pradą, - meilei durys uždarytos?

Taip. Šios moteriškosios savo asmenybės dalies jie nesuvokia. Viskas, kas lieka pasąmonės srityje, yra nebrandaus, impulsyvaus pobūdžio, nepasiduoda analizei ir netobulėja. Tokie vyrai meilėje ieško absoliuto, jiems būdingas autoritarizmas ir kartu infantilumas: jie vadovaujasi šūkiu "Viskas arba nieko". Šis pradinis silpnumas virsta agresija, prievarta - nusikaltimus iš aistros daro dažniausiai vyrai. Jie nemoka meilės kalbos, jiems trūksta žodžių, štai ir pereina prie veiksmų.

Kodėl meilė juos išmuša iš pusiausvyros?

Todėl, kad jausmas reiškia tą psichikos raidos pakopą, kurios jie nėra pasiekę.

Kad išreikštume meilę ir išgyventume tą jausmą nepaskęsdami jame, mums reikia ypatingos kalbos ir mąstymo. Kai pradinis seksualinis impulsas apvelkamas žodžiais ir vaizdiniais, tai jį paverčia meilės jausmu. Ir čia moteriai gamta davė daugiau nei vyrui.

Tapusi paaugle, mergaitė kuria savo asmenybę kaip atskiras individas, o menstruacijų faktas ją priskiria prie moterų - būsimų motinų bendrijos. Tuomet ji gretina šias dvi esybes klausdama savęs: kas aš būsiu pirmiausiai - moteris ar motina?

Kai paauglė mąsto šią dilemą, jos psichika sparčiai vystosi - juk reikia lyginti, ieškoti atsakymų... Vyrų gyvenime nevyksta nieko panašaus: jų biologinis "Aš" ir psichinis "Aš" - neatskiriami. O psichikos raidai vidinis konfliktas būtinas. Kad gimtų meilė, reikia subrendusios psichikos...

Kaip vyrai išgyvena šiuos skirtumus?

Aš matau, kokį nerimą mano pacientams kelia meilės jausmas, bendras gyvenimas, moterys. Beje, vyrai visada bijojo moterų. Ta nesuvokiama galimybė pagimdyti naują gyvybę baugina. Moters kūnas visiškai harmoningas, vyro - ne. Daugelį amžių vyrai kompensuodavo šią nelygybę pajungdami moterį savo valiai. Tačiau kontracepcijos atsiradimas viską pakeitė. Dabar seksualinis malonumas nebūtinai susijęs su giminės pratęsimu - ir moterys elgiasi su savo kūnu kaip nori. Vyrus tai gąsdina.

Ką vyrams padarė moterų emancipacija?

Šių dienų vyrai jaučia, kad per paskutinius tris dešimtmečius smarkiai užleido savo pozicijas. Feminisčių kova privertė juos dalintis savo tūkstantmete privilegija - šeimos galvos vieta. Kol kas jiems nepavyko rasti naujų vyriškumo įkūnijimo formų, ir jie po senovei sieja jį su dominavimu ir valdžia.

Neturėdami galimybės dominuoti, kai kurie vyrai puola į kitą kraštutinumą ir pernelyg feminizuojasi. O tai klaida: jeigu vyro valia išnyksta visiškai, moterys jaučiasi praradusios save.

"Neturėdami galimybės dominuoti, kai kurie vyrai puola į kitą kraštutinumą ir pernelyg feminizuojasi. O tai klaida: jeigu vyro valia išnyksta visiškai, moterys jaučiasi praradusios save", - sako italų antropologijos profesorius Umberto Galimberti.

Meilė kuriama iš lyčių skirtumų, jai būtini susidūrimai, lyginimai ir priešprieša. Mes dabar gyvename pereinamąją fazę, kai kiekvienas turi iš naujo atrasti savo vietą.

Ko gi šiandien nori vyrai iš moters meilės?

Kadangi vyrai myli vaikiškai, jiems norėtųsi, kad ir juos mylėtų kaip vaikus. Todėl iš moters tikisi, kad ji motiniškai priims ir supras, mylės besąlygiška meile. Štai su tokiomis moterimis - motinomis jie ir kuria savo bendrą gyvenimą. Kartais jas išduoda - ieškodami kito moteriškojo archetipo - kekšės. Vyrai išlaiko paauglišką elgsenos schemą uoliai grįždami vakarais namo.

Tapti suaugusiam reiškia įveikti šią stadiją. Kai vyrai liaujasi ieškoję sau motinos, o moterys - tėvo, tada susitinka suaugę žmonės, pasiruošę pamilti vienas kitą.

Bet skirtingai nuo tos meilės, kurią jie gaudavo vaikystėje, ši meilė jau nebus besąlygiška - ji priklausys nuo to, ar vyrui ir moteriai malonu būti kartu, ar jie laimingi kurdami savo santykius. Tai ilgas ir sunkus kelias, trunkantis sulig žmogaus gyvenimu, ir jame vyrams bei moterims tenka išmokti išsilaisvinti iš savo palikimo.

Pastaruoju metu skirtumai tarp lyčių, ypač naujosios kartos, nusitrynė. Ar tai palengvina meilės santykius?

Naujos kartos problema kita. Mūsų vaikus kasdien veikia masė įvairiausių dirgiklių. Jie hiperaktyvūs, greitai mokosi, prieina prie įvairiausios informacijos, dažnai žiūri televizorių, ilgai sėdi prie interneto. Kad atlaikytų tokią vaizdinių įvairovę, jų psichika adaptuojasi: sumažėja jautrumas, prigęsta emocijos.

Anksčiau literatūra padėdavo mokytis mylėti: knygose jaunuoliai atrasdavo meilės džiaugsmus ir liūdesį. Dabar jie nieko apie tai nežino, nes neskaito knygų.

Ir nepamirškime mūsų visuomenės hiperseksualizacijos: meilės santykiai tapo banalūs. Jaunimas vartoja seksą, jų gyvenime neliko vietos idealizacijai ir vaizduotės žaidimui. Jie jau nebeturi tos erotinės emocinės kalbos, kuri reikalinga tikrajai meilei. Tai ypač pasakytina apie vyrus, jeigu turėsime galvoje jų psichikos sandarą.

Ar vyrų nerimas, susijęs su moterimis, nesusilpnėja atėjus brandai?

Deja, ne. Kuo vyras vyresnis, tuo labiau jis abejoja savo potencija ir vyriškumu, o tai tik paaštrina problemą.

Su amžiumi vyro poreikis įsitvirtinti, kompensuoti augantį narcisistinio pažeidžiamumo pojūtį didėja. Vieni pasitenkina flirtu, kiti ištvirkauja. Abiem atvejais kalbame apie įsitvirtinimą, apie siekimą įrodyti sau, kad tu dar vyras. Juolab kad prie moterų baimės prisideda mirties baimė. Vyras vėl atsiduria spąstuose, vienas su savuoju "Aš" - užuot buvęs meilės erdvėje "tu ir aš".

Ką daryti moterims, kad vyrai jas mylėtų?

Motinos turi padėti savo sūnums priimti moteriškąją jų asmenybės dalį. Bet ne įvarydamos juos į kampą, ne tiesmukiškai, ne smerkdamos vyriškumą.

Apskritai moterys galėtų, neatiduodamos išsikovotų pozicijų, užleisti šiek tiek vietos vyrams. Per amžius visa visuomeninio gyvenimo erdvė visiškai priklausė vyrams. Šiandien moterys galėtų šiek tiek pasislinkti privačioje sferoje: leisti vyrui veikti, galvoti, priimti sprendimus savarankiškai. Netgi bendrame gyvenime. Būtent šioje srityje moterys dažnai nori absoliučios valdžios...

Vyrai ir moterys dabar ieško to trečiojo kelio, ir tai vienintelė galima išeitis. Ateis diena, kai moterys išmoks apginti savo laisvę be agresijos ir pretenzijų. O vyrai prieis prie kitokio savo vyriškumo suvokimo, kuriame neliks moterų mėgdžiojimo ir paklusimo joms.

Seksualinė 7-ojo dešimtmečio revoliucija įvyko visai neseniai - leiskime laikui padaryti savo darbą. Juk žmogaus psichika keičiasi lėčiau nei istorinės aplinkybės.

*Kiekvienas žmogus turi vyriškąją (veiksmas) ir moteriškąją (intuicija) energijos dalį, kurios sąveikauja tarpusavyje. Rytų filosofijoje tai yin (moteriškoji/priimančioji) ir yang (vyriškoji/aktyvioji) sąvokos. Vakarų psichoanalitikas Carl Gustav Jung taip pat aiškino, kad vyrai turi moteriškąjį pradą (anima), o moterys - vyriškąjį (animus), kuriuos dauguma esame užslopinę.