Visa šluojantis pavydas: baimė kyla tuomet, kai yra ką prarasti

Pavydas kaip auglys paralyžiuoja protą. Įtarimas, kad mylimas žmogus turi slaptų ryšių, virsta nepasitikėjimo ir baimės bedugne. Pavydas verčia žmogų lįsti į svetimas kišenes ir užrašų knygutes.

Jis šluoja visa, kas per ilgą laiką buvo kantriai kurta.

Amerikiečių psichologė Nensi Fraidei knygoje "Pavydas" nurodo tris pavydžių žmonių tipus: pasitikintys savimi, egoistai ir tie, kurie serga paslėpta arba atvira didybės manija. Pirmasis tipas lengviau nei visi kiti įveikia liguisto įtarumo priepuolius.

Dažniausiai tai žmonės, kurių vaikystė buvo laiminga, kurie turėjo išmintingus tėvus, sugebėjusius išugdyti juose pasitikėjimą savimi.

Egoistai vaikystėje patyrė per mažai suaugusiųjų meilės, dėmesio ir pagarbos. Todėl užaugę jie patys nuolat reikalauja dėmesio.

Egoistai labai kenčia, kai partneris nuo jų atitrūksta. O tie, kurie linkę save išaukštinti, reikalauja ne tik dėmesio: jie visą laiką nori būti žavėjimosi objektu.

"Pastarojo tipo žmonių pavydas dažniausiai nėra meilės požymis, - rašo Nensi Fraidei, - tai savotiškas narcicizmas. Toks pavydas yra sukeltas labiau meilės sau nei meilės partneriui."

Tikrosios Meilės troškimas buvo būdingas visoms epochoms, mūsiškei - su visu jos moralinių kriterijų svyravimu - jis būdingas tuo labiau, kaip bebūtų sunku patikėti.

Daugelis pasiryžusiųjų susivaržyti santuokos saitais jau turi nemenką meilės žygių patyrimą.

Tačiau sociopsichologai pažymi, kad mūsų laikmečio žmonėms dažniausia svarbi ne seksualinė odisėja, ne pats partnerių keitimas, bet to vienintelio ieškojimas - to "tikrojo", kuris atstotų juos visus.

Dabar kaip niekad žmonės siekia visapusiškos laimės. Kita vertus, baimė kyla tuomet, kai yra ką prarasti. Čia ir yra dirva rastis pavydui.

Romanas kitapus namų slenksčio iki šiol daugeliui iš mūsų yra baisiai viliojantis. Netgi tiems, kurie niekada neišdrįstų jo užmegzti.

Ką jau bekalbėt apie vaizduotę - ten nenusidėjo nebent nepataisomas tinginys.

Studija "Seksualumas Vakarų Europoje" patvirtina, kad 60 procentų moterų ir 88 procentai vyrų svajoja apie "nelegalų" seksą.

Dar daugiau: apie 32 procentų moterų ir 26 procentų vyrų fantazijos yra ekstremalaus pobūdžio: jie svajoja būti išprievartauti.

Tačiau paklausti, ar dėl laisvo sekso galėtų atsisakyti santuokos, absoliuti dauguma atsakė neigiamai (atitinkamai 88 ir 82 proc.)
Monogamija žmogui nebūdinga iš prigimties.

Dauguma senovės kultūrų, antropologų duomenimis, buvo poligaminės.

Sociobiologija tvirtina, kad šiuolaikinis vyras yra išsaugojęs atavistinę aistrą "aplaistyti" savo sėkla kuo daugiau moterų.

Tuo tarpu moteriai gamtos įdiegta programa "perleisti per save" kuo daugiau vyrų, kad šansas pastoti būtų optimalus. Šiuo požiūriu ištikimybė būtų nenatūrali dorybė.

Tačiau kaip ten bebūtų, galbūt todėl, kad patys nenorime būti apgaudinėjami, mes trokštame ištikimybės. Amerikiečių žurnalas "Niujorkas", turintis gerą uoslę užsimezgantiems reiškiniams, įžvelgia ištikimybės sugrįžimą.

"Mes pasisotinom savo šėliojimų. Priremti informacijos bangos, išgąsdinti AIDS, susipainioję dėl sąlygiškai naujo vyro ir moters vaidmens, prislėgti moralinių vertybių žlugimo, mes ieškome saugumo savo partneriuose, tikėdamiesi gerovės šeimos rate."

Tai gera naujiena pavyduoliams. Bet Nensi Fraidei mums suteikia ne per daugiausiai vilties. Moterų emancipacija, sako ji, suteikia naujų pavyduliavimo, kuris anksčiau buvo laikomas grynai moteriška problema, impulsų.

Praradimai moterų fronte buvo neapsakomai dideli, bet emancipacija išlygino balansą.

Moterys pažino uždrausto svetimo medžio vaisiaus skonį ir tuo labai sutrikdė vyrų ramybę.

Vyrai mielai fantazuoja apie moteris viliokes, tačiau "buičiai" renkasi ištikimas ir nuoširdžias drauges.

"Šiuolaikinė moteris, - rašo Fraidei, - žiūri į pasaulį be akidangčių. Ir sekso srityje moterys atrado galimybę rinktis, kuri anksčiau buvo laikoma tik vyrų prerogatyva.

Tai reiškia dvigubos moralės galą." O aktyvi moteris, tęsia ji, sukelia vyrui beribio pavydo būseną.

Kuo intensyviau vystosi moters savigarba, tuo labiau mažėja vyro orumas.

Meilės santykiuose mažai kas gali būti tikras. Kai kuriose šalyse skyrybų ir vedybų skaičius beveik vienodas.

Paradoksalus faktas: kuo mažiau žmonės tiki santuokos tvirtumu, kuo dažniau juos apgaudinėja partneriai, kuo labiau jie bijo kito fiasko, tuo karščiau jie tiki Tikrąją Meilę.

Ir tuo atkakliau kamuoja savo artimą pavyduoliškais įtarinėjimais. Tai yra liūdniausia išvada: pavydas gali padaryti nelaimingą netgi tą, kuris turi visas galimybes būti laimingas.

Pagal užsienio spaudą