Vargšas talentingas vaikas (1)

Miller knyga "Vargšas talentingas vaikas" skirta ne tik gabiems vaikams ir jų tėvams. Ji skirta visiems vaikams ir visiems tėvams. Nes visi vaikai be išimties apdovanoti talentais ir gebėjimais, iš kurių bene svarbiausias - gyventi, išgyventi SAVO gyvenimą ir veikti SAVO gyvenime.

Šiais talentais apdovanoto vaiko drama ta, kad jo elgesys, jo išgyvenimai ir pats jo gyvenimas gali pasirodyti (ir realiai taip yra) tik priemonės, aptarnaujančios tuos ar kitus jo tėvų poreikius. Vaiko gyvenimas tampa "gyvenimu dėl..." Tapdamas vis "geriau išauklėtu", palaipsniui jis netenka savo talentų, iškeisdamas juos į tėvų "meilę", "pripažinimą", "pagyrimą", "rūpestį", "dėmesį" ir t. t.

Sykiu jis netenka SAVO gyvenimo, SAVO potyrių, SAVO veiksmų.

Nenuostabu, kad galiausiai vadinamasis "suaugusiųjų pasaulis" pasirodo esąs savotiška kalinių, atsėdėjusių savo bausmę ir išėjusių į laisvę, visuomenė.

Ir štai čia kiekvienas iš mūsų savaip stengiasi išguiti, kompensuoti, atlyginti savo iš tikrųjų beveik nepataisomus praradimus.

Sutikite, išeina gana nemalonus vaizdas to pasaulio, kurį mes įpratę matyti kitaip. Taip smarkiai kitaip, jog norisi prieštarauti: "Vaikystė - pats dažiaugsmingiausias ir šviesiausias gyvenimo metas; taip, ne viskas ten buvo gerai, betgi negalima taip stipriai tirštinti spalvų"; mama ir tėtis buvo nuostabūs žmonės, ir jie (kad ir savaip) mane mylėjo."

Tačiau tipiškos vaikystės paveikslas, nupieštas Miller, - ne doktriniškų prielaidų apmąstymai; ji naudojasi daugybės konkrečių klinikinių atvejų medžiaga, surinkta per 20 psichoterapinio darbo metų.

Jos praktika liudija, kad mūsų prieštaravimų logika - tai tipiška logika žmonių, įsitraukusių į psichologinės prievartos transliacijos "iš kartos į kartą" procesą.

Kad pakeistum pasaulį, pakanka pakeisti žmonių požiūrį į šį pasaulį.

Miller daro šį darbą itin profesionaliai. Atimdama iš mūsų įvairiausias iliuzijas apie vaikystę ir suteikdama mums galimybę pažvelgti į savo gyvenimo realijas, ji kelia savo skaitytojams kone hamletišką egzistencinį klausimą: būti ar nebūti - gyventi savo gyvenimą ar tęsti "gyvenimą dėl..?"

Autentiškumo, savirealizacijos pasirinkimas neįmanomas be sugrįžimo į vaikystę.

Koks sugrįžimo tikslas?

Išgyventi ir suvokti tuos jausmus, kuriems nebuvo leista būti.

Istorija, nustumta į pasąmonę

"Knygoje aš pasakoju apie žmones, kurie iš prigimties buvo apdovanoti emociniais ir intelektualiniais gebėjimais ir kartkartėmis susilaukdavo tėvų pagyrimų.

Beveik visi jie jau pirmaisiais gyvenimo metais išmoko naudotis naktipuodžiu ir nuo 1,5 iki 5 metų amžiaus gana sėkmingai rūpinosi savo broliais bei seserimis.

Pagal paplitusią nuomonę, šie žmonės - savo tėvų pasididžiavimas - turėtų būti visiškai pasitikintys savimi. Bet iš tiesų - nieko panašaus.

Kad ir ko jie imasi, viskas jiems gerai arba puikiai pavyksta. Jais žavimasi, jiems pavydima, jie lengvai pasiekia sėkmės. Tačiau jiems patiems iš to jokios naudos.

Juos kamuoja depresijos, jie dažnai jaučia sielos tuštumą, susvetimėjimą su savimi ir gyvenimo beprasmiškumą.

Tuomet, kai neįstengia atitikti savo idealaus paveikslo, kokie jie privalo būti, šiuos žmones kankina baimės, kaltės ir gėdos jausmai.

Kokios tokių stiprių dvasinių sutrikimų priežastys?

Jau per pirmąjį pokalbį su pacientu nesunku suprasti, kad bent vienas iš tėvų elgėsi su juo supratingai ir atjautė. Ir jeigu jis nesulaukia tokio paties santykio iš aplinkinių, kaltę prisiima sau.

Jų prisiminimuose nėra nė menkiausios užuojautos sau, vaikystę jie mini be liūdesio. Į šią aplinkybę atkreipi dėmesį jau vien todėl, kad tie žmonės turi aiškų savistabos talentą ir palyginti lengvai įsiskverbia į kitų žmonių sielą.

Tačiau kai kalbama apie jų vaikystę, tampa aišku, kad jiems teko patirti pagarbos trūkumą, nuolatinę kontrolę, manipuliavimą ir netgi niekinimą, kartais peraugantį į atvirą cinizmą; jiems primesdavo aukštų laimėjimų siekį.

Be to, dažnai galima aptikti visišką savęs, kaip vaiko, suvokimo nebuvimą.

Jie nenori suprasti savo tikrųjų poreikių, išskyrus tariamą tikslą "ko nors pasiekti gyvenime". Pirminė dvasios drama taip giliai įstumta į vidų, kad žmogus gali išsaugoti iliuziją apie savo neva laimingą vaikystę.

Apibūdindama šių pacientų vaikystei būdingą psichologinę atmosferą, aš vadovavausi tokiais postulatais:

1. Vaikas nuo pat pradžių nori, kad jį gerbtų ir priimtų rimtai tokį, koks jis yra.

2. "Tokį, koks jis yra" reiškia, kad jam norisi išreikšti savo jausmus ir pojūčius.

3. Vaikas gali nutraukti savo emocinę simbiozę su motina ir palaipsniui pradėti nepriklausomą egzistavimą tik esant pagarbos atmosferai, kurioje tėvai priima jo jausmus.

4. Sveikos vaiko raidos prielaidos gali atsirasti tik tuo atveju, jeigu jo tėvai patys užaugo sveikoje atmosferoje. Tuomet jis įgyja saugumo jausmą, galintį pagimdyti pasitikėjimą savimi.

5. Tėvai, kurie vaikystėje gyveno kitokioje atmosferoje, patys visą gyvenimą ieško žmonių, kurie gyventų jų interesais.

6. Šios paieškos, žinoma, negali būti vainikuotos sėkme.

7. Nenumaldytas ir nesuvoktas - dėl žmogaus turimų gynybinių mechanizmų - poreikis verčia žmogų patenkinti juos pakaitalais - iki tol, kol jis sužinos savo gyvenimo istoriją, nustumtą į pasąmonę.

Viskas, išskyrus tiesą

Iš patirties žinome, kad dvasios ligoms gydyti yra labai efektyvi priemonė: atvirai papasakoti savo vienintelės ir nepakartojamos vaikystės istoriją. Ir emociškai vėl ją išgyventi.

Ar galime visiškai atsikratyti iliuzijų? Mūsų gyvenimas jų pilnas, tikriausiai todėl, kad tiesa mums atrodo nepakeliama. Tačiau žmogus negali gyventi be tiesos, už tai tenka mokėti sunkiomis ligomis.

Todėl mes bandome rasti - kiekvienas dėl savęs - savo tiesą. Šis procesas - labai ilgas.

Įgyti vidinę laisvę galima tik sužinojus tiesą, bet ji labai skausminga. Išimtys būna tik tais atvejais, kai mes apsiribojame grynai intelektinualinėmis išvadomis.

Bet tuomet mes, kaip ir anksčiau, liekame iliuzijų sferoje.

Mes visiškai negalime pakeisti mūsų praeities, ir niekas negali kompensuoti mums vaikystėje padarytos žalos. Bet mes galime pakeisti save, atkurti savąjį Aš ir susigrąžinti prarastą vidinį vientisumą.

Mes galime tai padaryti atidžiai išanalizavę mūsų atmintyje išsaugotus praeities įvykius ir giliau juos suvokę. Šis kelias, žinoma, ne iš maloniųjų, tačiau daugeliu atvejų jis leidžia liautis buvus nesąmoningomis savo praeities aukomis ir tapti žmonėmis, jaučiančiais atsakomybę už savo likimą, žinančiais savo gyvenimo istoriją ir sugebančiais susitaikyti su ja.

Dauguma žmonių daro visiškai atvirkščiai. Jie nenori žinoti savo gyvenimo istorijos ir todėl neįtaria, kad iš esmės būtent tai, kas buvo įdiegta vaikystėje, lemia visus jų poelgius.

Jie niekaip negali ištrūkti iš savo užsitęsusios probemiškos vaikystės. Jie nenutuokia, kad stengiasi išvengti pavojų, kurie iš tiesų kadaise buvo realūs, bet jau seniai tokie nėra.

Juos skatina veikti giliai pasąmonėje esantys prisiminimai, jausmai ir poreikiai, kurie iškreiptu būdu lemia beveik visus jų poelgius. Ir taip bus tol, kol tai, kas neįsisamoninta, bus suvokta.

Palaima patirti skausmą

Pavyzdžiui, prisiminimų apie kadaise patirtas patyčias išstūmimas į pasąmonę daugelį žmonių skatina griauti savo ir kitų gyvenimus, kerštauti kitiems žmonėms tik todėl, kad nuslėptų tiesą patys nuo savęs ir vėl nepajaustų vaiko, su kuriuo buvo žiauriai pasielgta, nusivylimo.

Daugelis, tapę suaugusiais ir pripratę vaikystėje prie kančios, tęsia savęs kankinimą (pavyzdžiui, eidami į sadomazochistų klubus ar satanistų sektas). Kai kurios moterys žaloja save verdamosi auskarus į spenelius, paskui fotografuojasi žurnalams ir išdidžiai pareiškia, kad nejautė jokio skausmo - atvirkščiai, vien malonumą.

Jos nemeluoja: šios moterys išmoko apskritai nejausti skausmo.

Jos padarys viską, kad tik vėl pajaustų skausmą, patirtą vaikystėje, kai kentė seksualinę tėvų prievartą ir įsiteigė, jog tai - gerai.

Moterys, kurias tėvai vaikystėje skriaudė, įninka į alkoholį, narkotikus ar besaikį darbą ir neleidžia nė sekundei sau nurimti, kad tik neužgriūtų prisiminimai apie išgyventą vaikystėje deginančią vienatvę.

Štai kas joms baisiau už mirtį: deginanti vienatvė.

Bus daugiau

Šaltinis: "The Drama of the Gifted Child"