Piktas vaikas – tai dažniausiai nelaimingas, nesaugumo jausmą išgyvenantis, vaikas.

Ankstyvajame ikimokykliniame ir mokykliniame amžiuje dažniausiai tai gali būti reakcija į įvairias sunkias traumuojančias situacijas šeimoje ar už jos ribų: antro vaiko šeimoje gimimas; tėvų skyrybos; nuolatiniai konfliktai šeimoje; bendraamžių nepriėmimas, atstūmimas ir pan.

Piktas vaikas sukelia ne tik daug problemų kitiems, bet kenkia ir sau.

Dėl savo netinkamo elgesio nuolat viduje išgyvena savo asmenybės netobulumą, niekingumą bei kitų priešiškumą, nepriėmimą.

Taip palaipsniui vaiko viduje gali prasidėti asmenybės destrukcija, nes jo „aš“ sistema dar nesusiformavusi, labai trapi.

Pakenkti, sužeisti ar nuvilti vaiką yra taip pat nesunku, kaip gėlyne sutrypti švelnius vos išsiskleidusius pumpurus, kurie buvo kasdien puoselėjami ilgus mėnesius.

Tik kur kas rimčiau, kai mes susiduriame su vaiko siela, Dievo duotu potencialu.

Tinkamai išreikšti, ar kitaip sakant, valdyti savo pyktį vaikas neišmoksta savaime.

Šis išmokimas neateina natūraliai, kaip mes dažnai galvojame.

Kaip brandžiai išmokti reikšti savo pyktį reikia mokyti jau namuose, o tai reiškia, kad vaikas turi būti nuolat lavinamas valdyti savo pyktį savo brangių tėvelių, o vėliau darželyje – auklėtojų, mokykloje – mokytojų, ir pan.

Pykčio valdymas – tai jokiu būdu nereiškia savo pykčio slopinimą.

Apie pykčio slopinimo padarinius žino ne tik medikai ir psichologai – daugelis žmonių yra patyrę fizinį sunkumą visame kūne, didelės vidinės įtampos pojūtį, atsiradusį po to, kai dėl kokių nors priežasčių teko užgniaužti bekylantį pyktį.

Kai besiveržiantis pykčio protrūkis tarsi nuryjamas, jis taip ir lieka kūne, sukeldamas didesnius ar mažesnius pakitimus.

O jei polinkis užgniaužti pyktį yra pastovus, anksčiau ar vėliau atsiranda negalavimai: galvos skausmai, spaudimas krūtinėje, įvairūs virškinimo sutrikimai, prislėgta nuotaika, ir pan. (ypač šie simptomai pasireiškia paauglystėje, kai paauglys priverstas nuolat slopinti savo pyktį).

Manoma, kad nagų kramtymas, naktinis šlapinimas taip pat yra užslopinto pykčio padariniai.

Jei vaikui neleidžiama išreikšti pykčio, jis gali projektuoti savo pyktį į aplinką.

Tokiems vaikams paprastai atrodo, kad visi aplinkiniai pyksta ant jų, tad jie tampa užsidarę, baimingi, gali pradėti bijoti tamsos, įvairių pabaisų.

Kiti vaikai vietoj to, kad nukreiptų pyktį į juos žeidžiančią aplinką, nukreipia jį į save pačius.

Pasekmės: raunasi plaukus, kandžiojasi sau rankas, žaloja savo kūną aštriais daiktais, galvoja apie savižudybę. Visi savyje kaupiantys pyktį vaikai neigiamai vertina save, yra nepatiklūs ir nepasitikintys savimi, retai patiria gyvenimo džiaugsmą.

Kadangi pyktis – tai jausmas, turintis didžiulį energetinį krūvį, tai ir jį slopinti reikia daug vidinių jėgų, o jas išeikvojus slopinimui, nebelieka energijos žaidimams, mokymuisi ar kitokiai veiklai.

Natūraliai kyla klausimas: tai ką gi tuomet daryti?

Kaip mokyti vaikus išreikšti savo pyktį bei kitus sunkesnius jausmus? Esmė: korekcija turėtų būti nukreipta ne į tai, kad vaikas nejaustų pykčio, bet į tai, kad mokėtų tinkamai savo jausmą išreikšti, negriaunant savo vidinio pasaulėlio ir neskaudinant kito žmogaus.

Taigi, tėvai yra pirmieji pagalbininkai, kurie privalo savo atžalas išmokyti susitvarkyti su kylančiu pykčiu. Svarbūs šie momentai:

1. Reikia padėti vaikui įsisąmoninti, pripažinti savo pyktį, t.y. – kad jis yra jo viduje (pvz.: „taip, aš pykstu ant mamos“...). Šiame etape su vaiku svarbu kalbėti apie pyktį, aptarti kokiose situacijose jis kyla bei kaip pykčio išgyvenimas susijęs su jo kūno pojūčiais.

2. Būtina paaiškinti vaikui, kad pyktis – normalus, natūralus jausmas, kurį mes visi dažniau ar rečiau išgyvename, jis pats savaime nėra nei geras, nei blogas.

3. Padrąsinti savo vaiką priimti savo pyktį. („Taip, tu turi teisę supykti“...) Tik tada jis galės sąmoningai apsispręsti, ar išreikšti pyktį tiesiogiai.

4. Eksperimentuoti su vaikais, mėginant įvairiai išreikšti pyktį, t.y. ieškoti konstruktyvių išraiškos būdų (pvz.: mokyti valdyti pyktį per fizinę veiklą; muzikos klausymą; piešimą; laikraščių plėšymą; parašant laišką žmogui ant kurio pykstama, išliejant jame visas susikaupusias nuoskaudas ir sudraskant vėliau jį, ir t.t.)

Kai matote savo pykstantį vaiką nepulkite į paniką, nepulkite atsakyti pykčiu, įvairiais grasinimais.

Duokite vaikui suprasti, kad jūs neketinate jo smerkti, kad jis pyksta. Nes vaikui labai svarbu pajausti, kad tėvai jį priima net tuomet, kai jis pyksta, ir kaip žmogų vertina, ir visada jiems svarbu žinoti, kaip jis jaučiasi.

Kad jie visada kartu su vaiku, ir yra pasiruošę padėti atrasti geriausius būdus vaiko pykčiui išreikšti.

Būdai padedantys valdyti pyktį

Vienas iš būdų – tai 4 pykčio suvaldymo žingsneliai, kuriuos galima pritaikyti praktikoje, kai vaikas sunkiai valdo savo pyktį. Jos esmė būtų:

• Giliai ir lėtai 5 kartus įkvėpti ir iškvėpti – prieš ką nors atsakant staigiai, impulsyviai.

• Suskaičiuoti iki 10 – tai padeda iš lėto nurimti, atšalti ir pagalvoti prieš atsakant.

• Tinkamai pasakyti, kad tu pyksti. Čia svarbu vartoti „aš“ teiginius, kuriais mes nekaltiname kito žmogaus, o tik pasakome kitam apie savo patiriamus jausmus.

• Nueiti šalin (svarbu žinoti, kad yra galimybė 2-3 min pasišalinti iš situacijos).

Atlikti atpalaiduojantį pratimą (paieškoti savų atsipalaidavimo būdų).

Pasirinkti tinkamą elgesio būdą (jei pasirinkimas pasirodo esąs netinkamas, reikėtų pamėginti elgtis kitaip – pasirinkti kitą elgesio būdą).

Įširdusiems vaikams padeda nusiraminti ir išmokti save valdyti –tai raumenų atpalaidavimas.

Tačiau to juos reikia išmokyti. Bet mokykite tada, kai vaikui gera ir abu esate ramūs. Vėliau jis tai galės panaudoti streso metu ar praradęs savitvardą.

Išmokykite vaiką įtempti o po to atpalaiduoti kiekvieną kūno dalį: kairę pėdą, kairę koją, dešinę pėdą, dešinę koją ir t.t.

Dažnai šios technikos išmokti padeda vaizduotė, kai vaikas įsivaizduoja savo mėgstamo filmo herojų, atliekantį pratimą kartu su juo.

Arba galima pasirinkti kokį nors ženklą ar žodį ir susieti jį su atsipalaidavimu.

Po to, kai matysite, kad jie ima nervintis, panaudokite šį ženklą ar žodį kaip raginimą atsipalaiduoti.

Dažniausiai tai padeda išvengti audringų pykčio reakcijų, o vaikas, palaipsniui, mokosi save valdyti.

Viena mama konsultacijų metu pasidalino savo patyrimu, kuris jai ir jos dukrai tapo efektyvus valdyti savo pyktį.

Kai situacija namie tarp jos ir dukrytės įkaisdavo, ji pridėdavo rodomąjį pirštą prie nosies ir staiga ištiesdavo jį pirmyn.

Šį gestą lydėjo žodinis signalas. Tai būdavo tyliu bei ramiu, bet tvirtu balsu ištartas žodis „atvėsk“.

Kai mama nebesusivaldydavo, sakydavo sau: „Manau man reikėtų atvėsti“...

Kitas būdas – izoliavimas. Kai vaiko pyktis tampa nebekontroliuojamas, jis tam tikram laikui izoliuojamas, kol nusiramins.

Tai gali būti kitas kambarys, ar tiesiog kėdė ant kurios turi pasėdėti, kol atvės.

Dažniausiai kiek vaikui metų, tiek ir minučių izoliuojamas.

Jei ir toliau lieka nepaklusnus, pasakoma, kad iš ten jis išeis tik tada, kai pradės valdytis.

Jei vaikui pavyksta nusiraminti, būtina jį pagirti. Šį metodą dažniausiai taiko ikimokyklinio amžiaus vaikams.

Kitas metodas – privilegijų atėmimas.

Kiekvienas vaikas turi mėgstamą televizijos laidą arba žaidimą. Jei laikinas izoliavimas nepadeda, efektyvu dažnai yra tiesiog privilegijų atėmimas ar apribojimas.

Praktikoje teko susidurti su vaikais, kuriems vien mintis apie tai, kad turės praleisti mėgstamą televizijos laidą drausmindavo labiau, nei kas kita.

Tai priversdavo susimąstyti, kaip jo nevaldomas pyktis kenkia jam pačiam, nes netenka privilegijų dėl savo kaltės, o ne tėvų.

Tai padėdavo prisiimti atsakomybę už savo elgesio pasekmes. Vyresniems vaikams, paaugliams geriau taikyti apribojimus, bet protingai, kad neperlenkti lazdos.

Kitas efektyvus metodas, kuris padėjo vienai šeimai išspręsti vaikų tarpusavio peštynes, buvo – paskatinimų sistema.Į konsultaciją kreipėsi tėvai, kurie buvo neviltyje dėl savo penkerių ir devynerių metų berniukų nuolatinių kivirčų.

Pastovūs tėvų prašymai liautis nelabai padėdavo.

Geriausiu atveju taika trukdavo kelias valandas. Bausmių poveikis būdavo trumpalaikis ir, aišku, visiems nemalonus.

Padėjo paskatinimų sistema, kurią pavyko sugalvoti kartu konsultacijų metu.

Namie buvo pakabintas didelis popieriaus lapas ir jame buvo piešiamos žvaigždutės: žvaigždutės už taikos minutę.

Palaipsniui laiko intervalas buvo didinamas. Už tam tikrą žvaigždučių skaičių kiekvienam berniukui buvo skiriamas atitinkantis amžių apdovanojimas.

Abu berniukai buvo atsakingi ar bus skirta žvaigždutė ar ne. Tai juos vienijo. Kad sėkmingai taikyti šį metodą, tėvams reikėjo daug laiko, pastangų ir kantrybės.

Priešingu atveju, rezultato jie nebūtų pasiekę.

Kai vaikas piktas ir blogai elgiasi svarbu pasirinkti tokį auklėjimo metodą, kuris tikrai būtų efektyvus. Jokiu būdu nereikia elgtis aklai pasiskaičius specialios literatūros auklėjimo klausimais.

Tad ir šiame straipsnyje siūlomi būdai yra tik rekomendacinio pobūdžio, kuriuos reikia taikyti kūrybiškai, atsižvelgiant į savo vaiko amžių bei asmeninius ypatumus.

Be to, siūlomi metodai yra tik kaip pagalbinės priemonės, mokant vaikus valdyti savo pyktį. Nes po kiekvienos konfliktinės situacijos labai svarbu atvėsti abiems pusėms, ir po to pasikalbėti, išsakant lūkesčius vienas kito atžvilgiu.

Vaikams svarbu parodyti, kad labai lengva pasiduoti pagundai „spjaudytis pykčiu“ ir elgtis netinkamai, o pasiteisinimų dėl savo prasto elgesio visad atsiras.

Bet tai problemų konstruktyviai nepadės spręsti, t.y. nepadės tarpusavyje draugauti ir sutarti. Tad svarbu stengtis abiem pusėms: ir vaikams, ir tėvams, tuomet gyvenimas kartu taps nors šiek tiek lengvesnis.

Pykčio malšinimo pratimai:

(su jais vaikas turi būti supažindinamas iš anksto savo tėvelių)

Pykčio maišelis.

Žaidimo tikslas – išmokyti vaikus valdyti neigiamas emocijas. Žaidimui reikalingas nedidelis užrišamas maišelis su raišteliu.

Kai vaikas supyksta, jam liepiama šaukti į maišelį tol, kol pyktis iššaukiamas ir vaiko jo nebejaučia.

Paskui maišelis užrišamas kartu su jame iššauktu piktuku. Kai piktukų daug susikaupia maišelyje, jis išnešamas į lauką ir piktukai paleidžiami į lauką.

Pykčio balionas.

Kai vaikas supyksta, duodi balioną ir liepiama visą pyktį susikaupusį pūsti į balioną.

Bambantis vabalas.

Kai vaikas supykęs zirzia, jūs įvertinate situaciją ir priežastį. O priežastis – įsiveisė bambantis vabalas. Jūs visur ieškote vabalo, jį randate ir išmetate pro langą. Ieškodami bambančio vabalo, pereiname į kutenimą. Vabalo ieškojimas tampa, kaip žaidimas, per kurį vaikas atsipalaiduoja, pyktis išnyksta.

Plauname pyktį iš kambario.

Kai bloga nuotaika užvaldo visus, jūs galite pakeisti situaciją, išplauti grindis. Priemonės: stebuklingas kibiras su vandeniu, skuduras. Visi kartu plauname pyktį iš namų, galima panaudoti ir tikrą vandenį ir pasitaškyti, svarbu į visą procesą žiūrėti kaip į žaidimą.

Pagalvių mūšis.

Supykus vaikui, galima žaisti pagalvių mūšį. Tam reikalingos mažos, lengvos pagalvės. Kai matome, kad vaikas pilnas pykčio, sakome: „ Einame žaisti pagalvių mūšį“.

Taikos kilimas.

Taikomas, kai namuose keli vaikai. Kai iškyla pykčio situacija, vaikams sakome: „Sėdamės ant taikos kilimo ir čia pyktis negalima. Kalbame kas nepatinka kiekvienas iš eilės“.

Garo nuleidimas.

Visa šeima susėda ratu ir sako: „ Man nepatinka...“ ir taip iš eilės kalbame po vieną visi. Teisintis negalima. Tam, kuriam išsakomas nepasitenkinimas, turi atspindėti pasakytą nepasitenkinimą (pakartoti kas kitam jo elgesyje nepatinka). Paskui viską atleidžiame, išreikšdami pasitikėjimą, kad elgesys keisis to vaiko ar suaugusiojo, kuriam buvo išsakytas nepasitenkinimas.

Vizualizacija „Balto paukščio skrydis“ (4 metų)

(ši vizualizacija siūloma vaikui, kai jis būna įpykęs)

„Užsimerkiam. Atsigulame ir sakome tekstą: „Aš guliu ant šilto... geltono... smėlio, virš manęs ramus... tyras... mėlynas... dangus“

„Dangumi skrenda baltas paukštis. Aš pakylu ir skrendu kartu su juo. Aš pats esu tas paukštis“.

„Aš skrendu ramiu mėlynu dangumi. Po manimi rami... mėlyna... jūra“.

„Tolumoje matosi geltonas smėlio krantas, jis artėja. Aš priskrendu, nusileidžiu ant šilto geltono... smėlio, vėl tampu žmogumi ir guliuosi ant nugaros“.

„Aš guliu ant šilto... geltono smėlio, virš manęs ramus... mėlynas dangus. Aš atsipalaidavęs, aš ilsiuosi“.

Pykčio malšinimo būdai, padedant suaugusiems:

• stipriai apkabinti vaiką ir sakyti „aš tave labai labai myliu“;
• leisti pabūti vienam ir nusiraminti;
• nukreipti dėmesį;
• pasiūlyti pasišalinti iš esamos vietos;
• paprašyti suskaičiuoti iki 10;
• pykčio metu primenate vaikui giliai kvėpuoti (iškvėpdami – išpučiame pilvą);
• piešinys (duodame popieriaus lapą ir pieštuką, sakote: „piešk savo pyktį, ar tavo pyktis turi vardą, ar jis visada toks, ir pan.)
• vizualizacija (pasiūlyti užsimerkti ir nukeliauti kur jam gražu, ten kurį laiką pabūti). Vizualizacijos galima pradėti mokyti nuo 3 – 4 metų.
• Pasiūlyti virš galvos pirštukus „><“ – taip iškelti ir laikyti, ir pasakyti: „mintimis eik dabar į „saugią savo vietelę““ (vizualizacija);
• Išsikalbėjimas (leisti kalbėti kiek reikia).

Žaibiški garo nuleidimo būdai:

• išsikalbėjimas;
• apibėgti aplink namą;
• pritupimai;
• kriaušės trankymas, pagalvės trankymas;
• ringas (kai keli vaikai namuose, su apsaugomis ir taisyklėmis);
• rėkimas (tam tikroje vietoje);
• laikraščio plėšymas (turi būti atskira krūva tai veiklai namuose), knygas plėšyti griežtai draudžiama;
• pagalvės ir kilimo purtymas;
• piešimas: „nupiešk pyktį“;
• garsios / ramios muzikos klausymas ir šokimas (pagal vaiko pomėgį);
• laiško rašymas tam žmogui ant kurio pykstama.

• Pasirinkime tokį būdą koks tinkamas Jūsų vaikui.
• Mokyti kuo anksčiau nuleisti garą.
• Pyktį galima kontroliuoti, bet tylos – ne!
• Vaikas supykęs turi žinoti kokius būdus gali naudoti pykčiui išreikšti. Vieni būdai taikyti šeimoje, kiti – mokykloje.