Vaikų neurozės šeimyninio portreto fone

Jos neatsiranda iš niekur, staiga ir netikėtai. Jeigu vaikas ko nors išsigando, tai palaipsniui praeis; žinoma, jeigu tėvai patys neišsigąs labiau nei vaikas ir nevalingai neįtvirtins jo nerimo.

Visa esmė yra tėvo ir motinos santykis su vaiku. Jis savo ruožtu priklauso nuo jų charakterių ypatumų.  Psichologinės tėvų savybės yra vaikų neurozių pranašės.

Kokios tos savybės?

Pirmiausiai tai egocentrizmas, kai į viską, taip pat ir į vaiką, žiūrima iš savo varpinės. Egocentriškam gimdytojui sunku suprasti, o juo labiau priimti tam tikrus vaiko elgesio ypatumus, kurie nesutampa su jo paties.

Toks gimdytojas dažniausiai pats jaučia nuolatinį nerimą, būtent todėl pernelyg globoja vaikus, suriša jiems rankas smulkmeniškais draudimais bei perspėjimais, nepasižymi lankstumu, nesugeba persiorientuoti pasikeitusioje situacijoje, stengiasi bet kokia kaina nenusileisti.

Egocentriški tėvai yra konfliktiškos asmenybės: juos valdo prieštaringi jausmai, siekiai, būsenos. Jų santykiai su vaiku chaotiški.

Ar gali tėvai kaip nors kontroliuoti tokius savo bruožus?

Iš dalies. Jie jaučia, kad daro kažką ne taip. Jaučia, ypač motinos, kaltę vaiko atžvilgiu, bet patys pasikeisti negali. Jiems reikėtų apsilankyti pas psichoterapeutą, kad išsiaiškintų, iš kur atsirado šie bendravimo su vaikais sunkumai.

Čia, matyt, turi įtakos ir pačių sutuoktinių santykiai?

Be jokios abejonės. Bėda ta, kad ir mama, ir tėvas problemas atsineša iš savo vaikų kambario, iš paauglystės, iš santykių su savo tėvais.

Štai tipiškas šeimos portretas, pagrįstas vieno iš mano mažųjų pacientų motinos pasakojimais.

"Mano mama vaikystėje manęs neglostė ir nesakė švelnių žodžių, - pasakojo neuroze sergančio berniuko motina. - Manau, jog bijojo išlepinti. Ji tik įsakinėjo, ką turiu daryti. Ji visą laiką nerimavo, kad, išėjus iš namų, man kas nors atsitiks. Bijojo visų ligų, ir dažniausiai nutikdavo taip, kad susirgdavau būtent tuo, dėl ko ji nuogąstaudavo." Akivaizdu, jog problemas, kurių neįveikdavo pati, motina perkeldavo dukrai.

O koks buvo tėvas toje šeimoje?

Tėvas buvo taikaus būdo, su dukra elgėsi švelniai, nebuvo reiklus nei kategoriškas, todėl mergaitė linko prie jo. O jos motina savo vyrą laikė nevykėliu ir nebuvo patenkinta jo charakteriu.

Taigi mano paciento mama tik suaugusi ir tik su specialisto pagalba pagaliau suvokė, kad jos pačios motina savo nepasitenkinimą vyru išreikšdavo per ją.

Jūs vis kalbate apie motiną. O ką galite pasakyti apie šeimos įtaką tėvui?

Tėvo situacija vaikystėje buvo kiek kitokia, bet irgi gana tipiška. Labai dažnai aptinkama, kad neuroze sergančio vaiko tėvas užaugo nepilnoje šeimoje - dėl skyrybų arba tėvo mirties. Taip buvo ir šiuo atveju.

Mano paciento tėvas vaikystėje nepatyrė vyrų įtakos. Nepajuto, neišgyveno, ką reiškia būti tėvo sūnumi. Mat būtent vyriška įtaka padeda susiklostyti charakterio bruožams, formuoja vyriškumą, mokėjimą elgtis sunkioje situacijoje.

Motina šioje šeimoje buvo švelnesnė, bet taip pat turėjo nerimo požymių. Svarbiausia - pernelyg globojo sūnų, taip pririšo prie savęs, kad jis negalėjo būti savarankiškas spręsdamas savo problemas netgi paauglystės ir jaunystės metais.

Tokia motinos hipergloba buvo skatinama vienatvės baimės. Ji kovėsi su ja rūpindamasi sūnumi: jis buvo jos "mažasis sūnelis", nuolat reikalingas priežiūros. Sūnus augo neryžtingas, per daug atsargus, neturintis savo nuomonės.

Kodėl būtent toks?

Todėl, kad nepatyrė tėvo įtakos. Bendraudamas su tėvu jis būtų įgijęs pasitikėjimo savo jėgomis, kuris būtinas kontaktams su bendraamžiais. Tačiau per daug globojanti motina ir nerimaujanti močiutė jį izoliavo.

Akivaizdu, kad abiejų tėvų šeimose daug moteriškos ir mažai vyriškos įtakos.

Berniukui, būsimam tėvui, buvo apsunkintas susitapatinimo su tėvo vaidmeniu šeimoje procesas. Kai jis užaugo, tai virto į tėviškumo jausmo nebrandumą.

O mergaitė (būsimoji mano paciento mama) nepatyrė emocinio kontakto su tėvu. Jį šeimoje izoliavo valdinga motina. Dukra negalėjo išreikšti savo meilės jausmo tėvui.

Ir visa tai nulėmė, kad šių žmonių vaikas susirgo neuroze?

Mes aptarėme tik vieną tipišką santykių šeimoje variantą. Čia nėra fatališkos neišvengiamybės. Mes žinome daug atvejų, kai vaikai, tapę suaugusiais, įveikė tokių tėvų santykių traumuojantį palikimą.

Kas jiems padėjo tai padaryti?

Daug kas gali padėti: darbas su savimi, draugų įtaka, įdomi profesija, laiminga šeima.

Tačiau yra nemažai atvejų, kai visi šie sunkumai, kuriuos patyrė vaikystėje būsimos motinos ir tėvai, lieka ir vėliau, jau suaugus. Paauglystėje jie aštriau pasireiškia berniukams: dėl neurotinio prisirišimo prie motinos jie ilgai išlieka infantilūs ir nesavarankiški.

Mergaičių ir berniukų santykiuose tos problemos irgi pasireiškia: meilė juos apakina, o paskui staiga jie tampa vienas kitam nereikalingi arba liguistai priklausomi vienas nuo kito.

Kuo tai pasireiškia šeimoje?

Tuo, kad sutuoktinių bendravimą lemia jų buvusi traumuojanti santykių su tėvais patirtis. Vienas ar abu sutuoktiniai nesąmoningai perkelia į savo esamus santykius vaikystės problemas.

Kaip tai vyksta? Jeigu mergaitė mylėjo tėvą, bet šis jausmas buvo blokuotas motinos, santuokoje ji perkelia savo nerealizuotą meilę tėvui į santykius su vyru. Ir nevalingai vertina jį pagal panašumo į tėvą laipsnį.

Žinoma, negalima sakyti, kad sutuoktinis iš išorės panašus į tėvą (nors ir taip būna). Čia kalbama apie tai, kad iš vyro laukiama tų jausmų, kurių nebuvo gauta vaikystėje - emocinio dėmesio, šilumos.

O ko laukia vyras?

Tas ir yra, kad jo viltys tokios pačios. Jis nesąmoningai sutapatina savo žmoną su motina ir laukia iš jos "motiniško" rūpinimosi - tokio, kurį jautė būdamas vaikas.

Visi šie lūkesčiai yra natūralūs, tačiau pavojus tas, kad abu sutuoktiniai nori būti pirmiausiai mylimi ir apgaubti dėmesiu. Jie orientuoti gauti iš kito, o ne duoti patys.

Nenuostabu, kad sutuoktiniai reaguoja ne į faktiškus savo santykius, o į tai, kiek tie santykiai atitinka dar iki santuokos susikurtus lūkesčius, kurie susiklostė bendravimo su tėvais pagrindu.

Santuokos pradžioje sutuoktiniai dar gali tam tikru laipsniu patenkinti savo neurotinius lūkesčius, bet vėliau, paveikti buitinių realijų, ima kaltinti vienas kitą neatitinkant jų susikurto paveikslo: "Aš nemaniau, kad tu toks (tokia)!" Tai, suprantama, nepadeda kurti harmoningų šeimos santykių.

Sutuoktiniai tikisi, kad vaiko gimimas suminkštins arba visiškai panaikins bręstantį konfliktą. Vaikas kaip panacėja nuo visų bėdų turi juos išgelbėti nuo susvetimėjimo. Taigi ant būsimo vaikelio pečių kraunamos didžiulės viltys. Deja, joms nelemta išsipildyti.

Kiekvienas iš gimdytojų iš anksto mato vaiką panašų į save, iš anksto įkūnija jame idealizuotą savojo "aš" paveikslą.

Kai gimsta vaikas, atsiranda naujų sunkumų, naujų "šeimyninio portreto" štrichų.

Daugeliu atvejų kalbame apie pirmąją santuoką tarp žmonių, kurie patys savimi nepatenkinti, turi bendravimo sunkumų ir dar nespėjo rasti savo vietos po saule. Vidutinis tokių tėvų amžius sudaro: motinų - apie 38, tėvų - 40 m., taigi skirtumas sąlygiškai nedidelis. Jeigu turėsime galvoje, kad vaiko neurozės trukmė lygi maždaug trejiems metams, tai jam gimus, motinai buvo 35, tėvui - 37 m. Šiuo periodu išryškėja didžiausia įtampa, kurią sukelia asmenybės įsitvirtinimo problemos ir savotiška tarpusavio santykių krizė: praeitis jau netenkina, o nauja dar neišryškėjo; reikia duoti sau atsakymą, kas aš esu ir dėl ko gyvenu, ir kritiškiau žiūrėti į savo charakterio trūkumus; būtina būti kantresniam, priimti kitą tokį, koks jis yra, tobulinti ir negniuždyti, neniveliuoti jo individualybės; būtina keisti kai kuriuos įpročius, nuostatas, kai kur būti atkaklesniam, o kai kur nuolaidesniam, kitaip tariant, tapti brandžia ir kuriančia asmenybe.

Kai kuriose šeimose taip ir nutinka.

Be abejonės. Ir tuomet santykiai tampa tvirtesni, žmonės - artimesni nei pirmaisiais santuokos metais. Ir vaikus jie ima suprasti geriau.

Tik bėda, kad mūsų aptariamoje šeimoje tokia tėvų ir sutuoktinių santykių krizė nėra įveikiama konstruktyviu būdu: ją lydi vis auganti vidinė įtampa. Ir kuo mažiau ji pasireiškia išoriškai, tuo labiau atsiliepia vaikams.

Kitaip tariant, bendraudami su vaikais, gimdytojai sprendžia kiekvienas savo psichologines problemas, todėl laikosi ir kiekvienas "savo linijos": sako pastabas, kritikuoja ar baudžia už nepageidautinus (jų požiūriu) poelgius ir būdo bruožus, o nepageidaujami būtent tie bruožai ir poelgiai, kurie atrodo perimti iš kito gimdytojo.

Tarkime, motinai nepatinka sūnaus užsispyrimas, ir ji bando jį sulaužyti tik todėl, kad lygiai toks yra jos vyras, vaiko tėvas. Ji atvirai nekonfliktuoja su vyru, bet visą savo erzelį nevalingai perkelia sūnui. Jį auklėdama, ji iš esmės auklėja tėvą.

Savo ruožtu tėvui gali nepatikti didelis dukters jautrumas ir jis stengiasi būti jai pabrėžtinai griežtas, santūrus. Taip jis iš tikro auklėja ne dukrą, o motiną, kuri tokia pat pažeidžiama.

Siekis tokiu būdu pašalinti vienas kito nepageidaujamus charakterio bruožus ir gimdo bendravimo su vaikais taktiką: vienas iš tėvų leidžia tai, ką draudžia kitas.

Tėvai savo neurotinę būseną kompensuoja vaiko sąskaita.

Per savo praktiką aš supratau, kodėl, išgydžius vaiko neurozę, dažnai pablogėja motinos sveikata. Todėl, kad motina netenka galimybės perkelti vaikui savo įtampos.

Įtampos, kuri liko iš vaikystės?

Kaip ir jos motina, ji nesąmoningai siekia viską kontroliuoti, tačiau prisimena savo anuometinę kančią, todėl tuo pat metu ir abejoja, globoja bei lepina. Ji ir griežta motina, ir nerimastingas vaikas. Ji nenuosekli, o nenuoseklumas, ypač mažam vaikui, - visuomet traumuojantis faktorius. Vaiko nervinė sistema neatlaiko tokių prieštaravimų, ir pasireiškia emocinių sutrikimų simptomai: kaprizai, nuotaikų kaita, nerimas, baimė.

Čia yra labai svarbus momentas. Jeigu šeimoje gyvena močiutė iš motinos pusės, kyla sudėtinga situacija, mat ji tęsia savo buvusį vadovaujamą darbą. Ji žiūri į savo dukrą (kuri dabar jau motina) taip, tarsi ši vis dar būtų vaikas: siekia primesti savo valią, diktuoja šeimos gyvenimo būdą.

Tačiau jauna motina stengiasi pasipriešinti. Ir neišvengiamai kyla trintis. Čia vyksta psichologinių vaidmenų pakeitimas: močiutė užima motinos vietą, o motina stengiasi vaidinti tėvą.

O tėvas?

O tėvas, atsidūręs trečioje vietoje, jaučiasi šeimoje nereikalingas. Galiausiai jis arba iš jos išeina, arba lieka be balso teisės ir nuolat jaučia įtampą, vidinį nepasitenkinimą, gyvena "už spintos" arba vis dažniaus "užsimiršta" svaigindamasis alkoholiu.

Taigi nepakanka gydyti vaikų nervinių sutrikimų. Jeigu norime jiems padėti, turime padėti tėvams, kurie savo asmenines krizes išgyvena vaikų neurozių sąskaita.

Parengė Vilma Skiotienė