Psichiatrijos specialistai sako, kad tai dažna situacija. Pirmagimis augo kaip gėlė, visas dėmesys buvo skiriamas jam, o dabar jis neteko pusės dėmesio. Jis nesugeba šito suprasti, tad pavydi.
Be abejo, mergaitė myli savo sesutę, jai tereikia nuolat priminti: "Aš tave mylėjau ir mylėsiu lygiai taip pat, tik atsirado antras žmogutis, galbūt bus ir trečias, ir gal bus dar smagiau mums visiems gyventi".
Čia nei pykt negali, nei barti. Reikia kuo daugiau su vyresniu vaiku užsiimti, vaizdžiai įtikinėti, pavyzdžiui, jeigu žiūrime filmą, parodyti, koks gražus didelės šeimos sambūvis.
Kai ji užaugs, nebus viena.
Mergaitė myli mamą ir pyksta ant jos, veja nuo jos kitus šalin, gali pavydėt netgi jos dėmesio naminiam gyvūnėliui, susikurti visokių fantazijų, kad tėvai jos atsižadės.
Kad tai neišaugtų į neurozinę reakciją, tėveliai visa tai turi priimt labai ramiai, net paguosdami ir parodydami savo meilę ir primindami: "Tu mums reikalinga, mes tavęs niekada nepaliksim, būsi mylima net kai išaugsi, pati būsi mama ir turėsi savo vaikučių".
Vaiko asmenybė susiformuoja iki 5-erių metų.
Vėliau pamatome, kas "praslydo", atsiranda netikėtų reakcijų. Paaugliai ypač mėgsta pamėgdžioti, randa savo "kumyrus", ir gali pamėgdžioti kokį dainininką, artistą, berniukai - mafiozą ar supermeną, naudojantį jėgą ar smurtą prieš žmones.
Ugdyti vaiko atjautą, gailestį žmonėms, gyvūnams reikia gerokai anksčiau, iki paauglystės periodo.
Tai negatyvesnė fazė, kai paaugliai priešinasi viskam, taip pat ir tėvams. Vėlesnėje, jaunuoliškoje fazėje, gali atsirasti įvairaus pobūdžio fantazavimų, polinkis į nevaisingus filosofinius apmąstymus, vienpusį domėjimąsi.
Berniukams pasireiškia šiurkštumas, jėgos kultas, nuotykių troškimas. Mergaitėms būdingos isterinės reakcijos, nuotaikų svyravimas, pusiausvyros netekimas, ašaros, kaprizai.
Berniukai jomis dar nesidomi, o mergaitės jais - jau domisi.
Vystosi kūnas, bręsta centrinė nervų ir endokrininė sistemos, tačiau tas vystymasis yra netolygus. Kūnas vystosi sparčiau, o protas atsilieka. Išsišokimus gali provokuoti organiniai sutrikimai: tarkim, gimdymo trauma ar persirgta liga jau yra fonas, prie kurio gali "prilipti" blogas elgesys.
Nevienodos ir auklėjimo sąlygos: vaikas iš mažens gali būti nervingas, jautrus.
Paauglystėje tai dar labiau išryškėja.
Svarbi tėvų sudaryta aplinka. Ar jie domisi mergaitės kompanija? Verčiau pas save priimti jos draugus, negu palikti juos gatvėje saviauklai.
Tėvų atžvilgiu paaugliai dažnai būna opozicija. Jiems atrodo, kad jie ir gudresni, ir naujoviškesni. Jie visada galvos apie save gerai, o tėvai visada atrodys nusenę ir snobai.
Paaugliai jaučia didelį norą juos kritikuojančius tėvus pašiepti, padaro ir piktų dalykų, tarsi norėtų privesti iki ašarų. Jie gali kitą labai smarkiai įžeisti, o patys į menkniekį, pajuokavimą reaguoja be galo skausmingai.
Išaugus šį periodą, jiems bus gėda dėl to, bet šiuo metu jie dar nesupranta, ką daro. Daugeliu atveju gelbsti humoras, o ilgos notacijos jiems netinka.
Tėvų mokymai, draudimai - tokie įgrisę, kad griežtesnis žodis iškart sukelia protestą. Jei norite ką pasakyti, sakykit trumpai ir labai aiškiai, į diskusijas nesileiskit.
Dažnai jie gailisi, bet savo išgyvenimų neparodo.
Jiems trūksta patirties, supratimo, užtat paauglys viskam kritiškas. Gali ir peržengti ribą. O jeigu berniukas dar auga be tėvo, įgauna visokių "mergaitiškų kaprizų".
Tėvų baimė netekti vaiko, netekti jo meilės
Nevertėtų taip nuogąstauti, reikia pasitikėti vaiko savarankiškumu. Jeigu jis nori eiti su draugais, tegu eina.
Jeigu trukdo namuose susikaupti, pasakyk: "Negaliu čia dirbti, todėl išeinu". Kitaip jis nesusivoks.
Paauglys kartais turi atsimušti galva į sieną, kad suprastų, jog reikia atsiprašyti. Jeigu jis keletą dienų tyli, tylėkit ir jūs, iškęskit, nenusileiskit, kol poreikis bendrauti privers paauglį pirmą ieškoti būdų susitaikyti.
Jeigu paleidai vadeles, tai sunku bus jas pagauti. Pasakei, kad darysi tą ir tą, tai ir laikykis žodžio. Nereikia popinti, verčiau dirbti drauge su vaiku.
Atvirumas yra gerai, negali būti draudžiamų pokalbio temų, bet jeigu paauglys vėliau jumis manipuliuoja, šaiposi iš jam patikėtų paslapčių, tai jis tokius keblius būdo bruožus gali išsaugoti ir ateityje.
Žinant tokius charakterio bruožus, kai kurias temas reiktų apeiti.
Paauglystė - įprasta gyvenimo tąsa, ir nieko čia nepaprasta.
Šis periodas turi savo ypatumus, tėvams reikia tai žinoti ir nepervertinti, nepulti į paniką. Jeigu pasikapstysime po savo praeitį, prisiminsime, jog irgi buvo maišto prieš tėvus, graužaties ir keisčiausių idėjų.
Bet yra ir gydytinų atvejų. Tada, kai paauglystėje, be visų jos ypatumų, išryškėja emocijų sutrikimas ir peržengiamos visos įmanomos mums priimtinos dorovės ir etikos ribos, ir tai nuolat kartojasi, reikėtų kreiptis į psichologą.
Paprastai "prisidirbęs" žmogutis visada gailisi, tai apauga neurotiniais simptomais, pašlyja santykiai šeimoje, mokykloje.
Specialistams susidaro nuomonė, jog mokykloje mokytojai nebeauklėja vaikų. Jie sako: "Mums tai nepriklauso, mes tik mokome". Bet moko irgi blogai, jeigu reikia samdyt repetitorių. Ar jie nebemoka auklėti? Turbūt nenori.
Nebaudžiamas už įžūlų elgesį paauglys vis bando suaugusiųjų kantrybę, kiek dar gali nusižengt.
Jis laukia, kol jį sustabdys, ir to tikisi.
Kartais sustabdome per vėlai, kai tragedija jau būna įvykusi.
Rašyti komentarą