Vaikų auklėjimas ir dresavimas

Tradiciškai suprantamas auklėjimas reiškia socialinių mitų perdavimą iš vienos kartos kitą. Bet abiem kartoms reikalingos ne žinios apie esamus mitus, o jų esmės ir egzistavimo prasmės supratimas, individualus požiūris į tuos mitus.

Būtent gebėjimas atpažinti ir nuvainikuoti mitus sudaro galimybę kurti savo pasaulėžiūrą, kuri būtina subrendusiai (ne neurotiškai) asmenybei.

Tokių sudėtingų užduočių sprendimas nepasiekiamas jokioms formalizuotoms technologijoms ir galimas tik kūrybinėmis paieškomis. Mažą (ir nelabai mažą) žmogų brandinantys tėvai, mokytojai ir kiti auklėtojai turi aiškiai suprasti: viena, kas mums išties svarbu - tai "auklėtinio" požiūris į mus.

Būtent požiūris į auklėtojus formuoja žmogaus požiūrį į visą pasaulį ir į save. Ir čia ypač pavojingu povandeniniu akmeniu tampa mitas apie teisingumą.

Kieno tu pusėje?

Manipuliacijos šia objektyviai neegzistuojančia sąvoka sugriovė daugybę santykių. Man iš artimųjų reikia meilės, gailestingumo, atlaidumo, bet tik ne teisingumo.

Kai vaikas patenka į konfliktinę situaciją ir į šią situaciją įsikiša motina, vaikui svarbu viena: "Kieno tu pusėje, mama?.." Mano ar teisybės?

Ne pamokyti ir uždrausti, o paaiškinti ir pasufleruoti. Išgelbėti ir padėti, o ne bausti.

Jeigu kalbama apie draudimus ir bausmes, vadinasi, kalbama apie dresavimą. Žmonės nemėgsta savo dresuotojų.

Pavyzdys: vaikas sukelia konfliktą ir įsikiša mama. Mama chamė, nesigilidama į aplinkybes, nė nemirktelėjusi stoja ginti savo vaiko. Inteligentiška mama aiškinasi situaciją ir, jeigu jos vaikas neteisus, pripažįsta, jog jis neteisus.

Esant tokiems santykių stereotipams, po dvidešimties metų chamiškasis vaikelis šiltai ir maloniai bendrauja su savo mamute, o inteligentiškasis stengiasi iki minimumo sumažinti formaliu tapusį bendravimą su motina, ir jai belieka guostis savo inteligencija, teisingumu ir kitomis dorybėmis.

Aprašyta situacija netgi ne utriruota, o tik schematizuota, mes ją matome kiekviename žingsnyje.

Genijus - paradoksų draugas

Norite, kad jūsų vaikai būtų išauklėti - nesistenkite jų auklėti.

Su jais galima dalytis jausmais ir nerimu dėl jų, tačiau priekaištauti dėl šio nerimo - negalima.

Netgi bartis su jais galima, bet barti ir bausti - ne. Meilės ir pagarbos galima reikalauti. Tačiau negalima išsireikalauti. Tik užsidirbti.

Gerus santykius galima kurti, tačiau beprasmiška jų kaulyti. Išleiskite savo vaikus į gyvenimo kelią ir eikite šalia. Nebauskite jų. Netgi Dievas niekada nebaudžia. Eikvokite jėgas ne poveikiui, o meilei. Ir rezultatai jus nustebins.

Šaltinis: Rubenas Mogilevskis, psichologas psichoterapeutas. "Auklėjimas ir dresavimas"