Vaikas kaip santuokos gelbėtojas

Iš tikrųjų labai baisu, kai suaugę žmonės, vadovaujasi minėtais motyvais, planuodami vaikus. Juk dar negimusio žmogaus gyvenimas prasideda gerokai prieš gimimą. Mes ateiname į šį pasaulį, turėdami konkretų genetinį rinkinį, paveldėtas savybes, gimstame šeimoje, kurią sudaro konkretūs žmonės su savo gyvenimo patirtimi, nuostatomis, principais, pasaulėžiūra ir t.t. Netgi savivertė perduodama paveldėjimo keliu ir jau dabar daro įtaką vaisiui įsčiose, nors kol kas jis dar nelabai panašus į žmogų.

Kuo pavojingi tokie motyvai ir kokių jie gali turėti pasekmių ateityje? Apie viską iš eilės.

Mano nuomone, susilaukti vaiko – nuostabu, bet visgi pasisakau už sveiko ir gyvenimu patenkinto vaiko gimimą. Taip jau sutvarkyta šiame pasaulyje, kad norint užauginti laimingą vaiką, reikia iš pradžių susitvarkyti su savais tarakonais galvoje, nes būtent jūs jį auginsite, auklėsite, mokysite, mylėsite (aš dabar kalbu apie tėvus, kurie nori, gali ir planuoja rūpintis vaiku). Nuo to, kur, kaip ir su kuo auga vaikas, priklauso jo tolimesnė ateitis.

Būtent tėvai ar juos pakeičiantys žmonės tampa pirmaisiais ir pačiais svarbiausiais vaiko autoritetas. Čia aš praleisiu rūpinimosi vaikais pirmaisiais gyvenimo mėnesiais niuansus, pasakysiu tik tiek, jog motinos elgesys šiuo laikotarpiu lemia tolimesnį mažylio vystymąsi ir jo gerovę.

Ir labai svarbu, kad tuo pat metu pati mama ar ją pakeičiantis žmogus būtų greta ir turėtų resursų (saugumas, šiluma, sotumas, meilė ir t.t.), nes kai pati nieko tokio neturiu, kai man pačiai reikia iš kažkur visa tai gauti, tai ir kitam, šiuo atveju – naujagimiui, duoti to negaliu. O naujagimiui šių resursų kaip ir reikia. Kuo daugiau, tuo geriau.

Ir jeigu šiuo vaiko gyvenimo laikotarpiu, ar bet kuriuo kitu, mama užsiėmusi santykių su vyru reguliavimu ir visokeriopai stengiasi įtraukti į šią savo veiklą mažylį, apie sveiką ir laimingą šeimą negali būti jokios kalbos.

Vaikas šiuo atveju pradeda vaidinti sau visiškai nebūdingą, nepakeliamą ir jam visiškai nereikalingą vaidmenį. Nuo pat gimimo jam užkraunama sunki atsakomybės našta – “tu esi buferis tarp mūsų”, tu esi tasai, vardan kurio mes drauge gyvename ir tu privalai atlikti šitą uždavinį, nes kitaip… Nuo šio momento vaikas vaidina šį vaidmenį pats to nesuvokdamas.

Kaip tai vyksta? Pavyzdžiui, barnių tarp tėvų laikotarpiu vaikas gali susirgti ar gauti kokią nors traumą ir padaryti viską, kas tik įmanoma, kad tėvai liktų drauge. Čia, kaip nebūtų gaila, galima pateikti ilgiausią vaikų susirgimų sąrašą, net iki mirtinų atvejų, ir visa tai vyksta, kaip taisyklė, pačiais kritiškiausiais ir sunkiausiais šeimos gyvenimo momentais.

Grįžkime prie to, kas gali nutikti, jei vaikas visgi nesusidorojo su savo užduotimi būti buferiu tarp tėvų ar šeimos gelbėtoju. Šiuo atveju mažajam žmogui pradeda formuotis kaltės jausmas, kad viskas, kas vyksta su jo tėvais, o ir su juo pačiu – tai jo kaltė, viskas dėl jo, dėl visko kaltas jis. Ir jeigu ims plėtotis pats negatyviausias scenarijus, atsitiks štai kas: mama, pavyzdžiui, pradeda kalti jam į galvą idėją, kad tai dėl jo tėvas paliko šeimą, metė, išėjo, kitaip sakant – tėvas kaltas, tu irgi kaltas – dabar su visu tuo gyvenk.

Kaip manote, kas atsitiks vaikui? Jį apima siaubas, jis jaučia kaltę, gėdą, pyktį. Su visais šiais jausmais apskritai labai nelengva gyventi, o kai nežinai, ką su visu tuo daryti, belieka tik žengti savigriovos ir saviplakos keliu.

Tai štai, jeigu jūsų santykiai su vyru prasti, vaikas jų, deja, neištaisys. Dėl to prieš imdama vadovautis aukščiau pateiktais motyvais, pagalvokite apie save, sutuoktinį, savo būsimą vaiką. Ar esate pasiruošusi užkrauti trapiam žmogučiui tokią milžinišką atsakomybę už savo pačios gyvenimą?

Ką gi daryti, jei viskas jau įvyko ir gyvenimo aplinkybės susiklostė būtent taip? Kaip gyventi?

Naudinga būtų išnagrinėti savo gyvenimo scenarijų, sudėlioti viską į lentynėles, priklausomai nuo to, kas esate – vaikas, nesąmoningai tempiantis gelbėtojo naštą, ar vienas iš tėvų, nesąmoningai, pats to nesuprasdamas, užkrovęs tą milžinišką atsakomybę savo vaikui.

Išsiaiškinkite priežastis, dėl ko taip nutiko ir paieškokite naujų būdų kurti konstruktyviems ir sveikiems santykiams su savimi ir aplinkiniais, šiuo atveju – su tėvais arba vaiku. Mokykitės elgtis kitaip, spręsti savo problemas čia ir dabar.

Kokiu būdu galima tai padaryti? Yra keli variantai: pradžiai galima pamąstyti vaiko gimimo tema ar sėsti už derybų stalo su partneriu ir ramiai aptarti, kuris iš jūsų ką galvoja apie šį klausimą, kaip į tai žvelgia vyras/žmona. Į pagalbą galima pasitelkti specialistą psichologą.

Bet kokiu atveju, kai žmogus turi noro spręsti problemą, išeitis visada atsiras.

Gyvenkime sąmoningai.