Vaikas darželyje kandžiojasi

"Mano paauglys sūnus kažkoks prislėgtas. Atrodo, kad jam tapo neįdomu gyventi. Šiaip jis geras berniukas - niekada negėrė, nerūkė, nesišlaistė gatvėmis. Bet man neramu, kad jis visą savo laisvalaikį praleidžia užsidaręs kambaryje. Žiūri televizorių ir masturbuojasi. Pas psichologą eiti atsisako. Kaip jam padėti?"

Taigi vaikinukas NEgeria, NErūko, NEbendrauja su merginomis nei vaikinais, NEbendrauja su tėvais (užsidaro kambaryje), NEnori nieko keisti (eiti pas psichologą).

Kiek daug tų NE. Jie apima beveik visas svarbias gyvenimo sritis - malonumus, darbą, santykius, prasmę. Regis, viskas, kas liko iš kategorijos "galima" - tai užsidaryti kambaryje ir masturbuotis. Kyla klausimas: kas iki tol, kol užsidarė savo kambaryje, jam buvo "galima"? Kas jam teikdavo džiaugsmo ir malonumo? Kuo jis mėgo užsiimti?

Dažnai paauglystės amžiaus berniukai ima save lyginti su kitais ir atranda daugybę "netobulumų" - pradedant plaukų spalva ir baigiant nemokėjimu išreikšti savo nuomonės. Savo nevisavertiškumo pojūtis - sunkus išgyvenimas.

Įsivaizduokite, kaip sunku gyventi žmogui, kuriam viskas, ką jis turi (protas, išorė, charakteris ir pan.) atrodo nieko verti. Jeigu tai nepraeina savaime arba nesikeičia su psichologo pagalba, žmogus užsisklendžia.

Tėvų nerimas suprantamas. Tačiau psichologui sunku ką nors patarti nematant žmogaus, nežinant, kokie jo santykiai su pačiais artimiausiais žmonėmis. Vis dėlto vertėtų vaikiną įkalbėti apsilankyti pas psichologą. Žinoma, paaugliui tai gali reikšti "tapti psichu", silpnučiu, o tai jo situacijoje gali būti dar vienas punktas ir taip jau ilgame jo "trūkumų" sąraše.

Vis dėlto reiktų pabandyti jį įtikinti, kad pas psichologą eina ne silpni, o atvirkščiai - stiprūs žmonės. Pripažinti, jog turi problemą, kad negali jos įveikti vienas ir pabandyti patikėti ją visiškai nepažįstamam žmogui, - visa tai reikalauja ryžto ir drąsos.

Polina Gaverdovskaja, psichologė