Vaikai perima tėvų psichologines traumas

Mokslininkai išsiaiškino, kad patologiniai potrauminiai reiškiniai gali būti perduodami iš kartos į kartą. Tai sukėlė diskusijų bangą, tačiau psichologai skuba nuraminti: "genetinių traumų" padariniai nėra fatališki.

Šveicarijoje dirbanti prancūzų genetikė, neurobiologijos profesorė Izabelė Mansui (Isabel Mansuy) jau ilgą laiką eksperimentuoja su pelėmis, bandydama suprasti, kaip sukurtos žmogaus smegenys. Ji išgarsėjo daugiau nei prieš dešimtį metų, kai atrado baltyminę molekulę, atsakingą už mūsų užmaršumą. Ir štai dar vienas jos eksperimentas patvirtino jos hipotezę, kad tėvų ir protėvių patirtos traumos sulig jų gyvenimu nesibaigia: mes jas perimame kaip palikimą.

Eksperimento esmė tokia: I. Mansui atskyrė peliukus nuo motinų (psichologinė trauma) ir vėliau, jiems augant, tyrė jų generaciją dėl potrauminio stresinio sutrikimo.

Paaiškėjo, kad visiems gyvūnams suaugus, pasireiškė potrauminio sutrikimo požymiai (baimė, nerimas, dirglumas, nemiga ir kt.), be to, genai, kurie biologijoje asocijuojami su elgsena, veikė nenormaliai.

Nepaisant to, kad traumuotų pelių palikuonys augo jau normaliomis sąlygomis (su motina), antrojoje kartoje taip pat pasireiškė potrauminio sutrikimo požymiai: nervingumas ir nerimas.

Mokslininkams pavyko aptikti tam tikras molekules traumuotų tėvų spermatozoiduose. Jų manymu, jos greičiausiai ir turi įtakos silpnam palikuonių atsparumui stresams.

Kiti mokslininkai skeptiškai vertina tokias šveicarų kolegų išvadas pirmiausiai dėl to, kad eksperimento, atlikto su gyvūnais, duomenų negalima tiesiogiai perkelti žmogui. Žmogaus vaikas gimsta ne taip gerai pasirengęs gyvenimui kaip peliukas. Jo raidai kur kas daugiau įtakos turi auklėjimas ir aplinka.

Be to, pagal neodarvinizmą, įgyti bruožai negali būti paveldimi.

Kaipgi tuomet paaiškinti statistinius duomenis, kurie rodo didelį savižudybių skaičių tarp žmonių, kurių tėvai patyrė didelių traumų?

Psichoanalitikai teigia, jog kur kas daugiau įtakos turi tai, ar traumuotas žmogus yra įgalus išauklėti psichologiškai sveiką palikuonį. Trauma, be abejonės, paveikia tėvystės funkciją. Vaikai gimsta bejėgiai, ir jeigu traumuotas gimdytojas negali susidoroti su savo paties nerimu, jis negali padėti ir vaikui išgyventi nesaugumo jausmo patikindamas, jog pasaulis - nepavojingas. Užuot atlikęs šią funkciją, jis savo elgesiu (ne genais) nesąmoningai perduoda palikuoniui baimę ir skausmą.